Automobilių ir motociklų sporte nuo seno dominavo vyrai. F-1 trasoje jėgas išbandė penkios moterys, NASCAR ir Dakaro ralyje varžybose jos lenktyniauja, tačiau dažniausiai nekovoja dėl aukščiausių vietų.
Bene garsiausia 2020-ųjų ralio dalyvė – ispanė motociklininkė Laia Sanz, geriausias jos pasiekimas – 9-oji vieta 2015 metais.
Nors ji jau yra laikoma Dakaro legenda, ispanės pasiekimai neprilygsta vokietei Juttai Kleinschmidt, kuri yra ne tik garsiausia visų laikų Dakare dalyvavusi moteris, tačiau ir vienintelė šios lyties dalyvė, tapusi čempione. Ji tą padarė 2001 metais.
„Dakaro ralis yra didžiausias ralis mūsų planetoje. Atsimenu, kai laimėjau, ta naujiena pasklido po visą pasaulį. Net šiandien man žmonės sako, kad atsimena tą dieną. Tai nebuvo tik per radiją ar televiziją – tai buvo didžiulė naujiena“, – žmonių reakciją kalbėdama su BBC radiju 2017 metais prisiminė J. Kleinschmidt.
Šis pasiekimas iki dabar yra apibūdinamas kaip didžiausias moters pasiekimas automobilių ir motociklų sporte.
Jutta užaugo Bavarijoje, Vokietijoje, labai toli nuo Afrikos dykumų, kuriose išgarsėjo. Nuo mažens pagrindiniai du moters pomėgiai buvo greitis ir nuotykiai.
„Labai mėgau greitį jau tada, kai buvau maža mergaitė. Atsimenu, kai man buvo 6–7 metai, pamačiau kažką ant motociklo ir tiesiog įsimylėjau. Norėjau pati pasivažinėti. Kai man sukako 18, pati nusipirkau motociklą ir netrukus supratau, kad yra žymiai įdomiau važiuoti bekele.
Tada išgirdau apie Dakaro ralį ir mane labai sudomino. Maniau, jog tai – didžiausias nuotykis, į kurį galima leistis. Nusprendžiau sekti visą ralį kaip stebėtoja – su savo motociklu“, – apie pirmąją Dakaro patirtį pasakojo vokietė.
1986-aisiais J. Kleinschmidt nekviesta pasirodė prie starto ir per kitas 3 savaites ji važiavo už dalyvių, tačiau ta pačia trasa. Moteris nuvažiavo net 10 tūkst. km iki Senegalo per Ispaniją, Maroką ir Sacharos dykumą.
Ji kasnakt miegodavo bivake, skirtame dalyviams, tačiau tą darė palapinėje, pririštoje prie savo motociklo.
„Mano tikslas buvo pasiekti kiekvieną bivaką. Nebuvau tokia greita, kaip dalyviai, tad atvykdavau ten labai vėlai naktį. Kitą dieną vėl sėsdavau ant motociklo ir kartodavau.
Tai buvo 1986-ieji... Nebuvo GPS ar mobiliojo telefono. Jei pasiklysdavai, tu tikrai pasiklysdavai. Nebuvo jokio ryšio su civilizacija“, – apie užgrūdinusias patirtis kalbėjo lenktynininkė.
Tais metais ralyje dalyvaujantys vyrai buvo labai nustebinti šios 24-erių moters šviesiais plaukais, kuri kasnakt vis atsirasdavo bivake.
„Jie buvo draugiški, nes tai, ką aš dariau, buvo beprotiška. Jie buvo sužavėti. Po dalies etapų kai kurios komandos ėmė manimi rūpintis. Jie sakydavo, kad jei neatvyksiu iki bivako, siųs žmones manęs ieškoti.
Jie pradėjo man padėti. Komandos man tiesiog duodavo kuro nemokamai. Net gavau maisto, galėjau savo palapinę statyti šalia „BMW“ komandos. Su laiku įgijau draugų ir tai buvo puiki patirtis“, – savo pažintį su Dakaru nupasakojo moteris.
Po poros metų Jutta jau pati varžėsi Dakaro ralyje. Pinigus dalyvauti vokietė surinko dirbdama inžiniere „BMW“. Būtent šioje komandoje moteris ir pirmą kartą oficialiai pasirodė prie starto linijos Paryžiuje.
Iš pradžių ji lenktyniavo motociklų kategorijoje, tačiau po 3 bandymų per 7 metus nusprendė pereiti prie automobilių.
„Naviguoti reikėdavo tik su kompasu. Tada, kai važiuoji bekele, dažnai net nematai, kas aplink tave. Kartais per greitai judi dideliam šuoliui ar posūkiui. Dėl to čia būna daug avarijų“, – apie sunkumus užsiminė J. Kleinschmidt.
Lenktynininkė ralyje dalyvavo net 16 kartų ir jai pačiai teko nefinišuoti 3 sykius. Net legendinis „Misteris Dakaras“ Stephane`as Peterhanselis, laimėjęs 13 Dakaro ralių, yra 5 kartus nesugebėjęs užbaigti distancijos, nors vienas iš jų ir buvo dėl diskvalifikacijos.
Vokietė atskleidė, kad vienas sunkiausių paviršių, per kuriuos teko važiuoti, buvo kopos.
„Problema ta, kad jei važiuoji per greitai, gali peršokti visą kopą ir apsiversti. Jei per lėtai, labai lengva įstrigti. Tada beveik neįmanoma ištraukti mašinos iš tos kopos.
Reikia išlipti iš automobilio ir pradėti kasti apsirengus tą kostiumą tokiame karštyje. Gali užtrukti net valandą iš kopos ištraukti savo automobilį. Žmonės labai pavargsta, o kai kurie gali net ir pasiduoti“, – savo patirtimi apie trasos specifiką dalijosi lenktynininkė.
Paklausta apie fizinius sunkumus ir ar jie sukelia vyrams papildomą pranašumą prieš moteris, J. Kleinschmidt teigė taip nemananti.
„Sunkiau yra tai, kad tenka varžytis su vyrais, o tiksliau – jų savigarba. Jiems gėda būti aplenktiems moters, todėl jie kovoja įnirtingiau nei su kitu vyru.
Kalbant apie fizinį aspektą... Na gerai, vyrai turi pranašumą, pavyzdžiui, keisdami padangą. Jiems lengviau pakelti ratą ir tam reikia mažiau energijos, bet čia galima treniruotis. Per tas treniruotes moterys gali išmokti daryti tą patį“, – sakė vokietė.
1999 metais J. Kleinschmidt Dakare startavo su moterimi šturmane – švede Tina Thorner – ir užėmė trečiąją vietą. Pati ralio dalyvė nesitikėjo rezultatų, nes ji pakeitė bolidą – persėdo iš BMW, su kuriuo buvo 24-a 1998 metais, į „Mitsubishi“.
2001-aisiais situacija buvo panaši. „Mitsubishi“ akimis, ji buvo antroji komandos vairuotoja po japono Hiroshi Masuoka, kuriam buvo skirtas geresnis automobilis. Dar teko varžytis su prancūzu Jeanu-Louisu Schlesseriu, laimėjusiu Dakarą 1999 ir 2000 metais. Vokietė tiesiog džiaugėsi būdama trečioje vietoje, tačiau apie tai, kas nutiko toliau, ji negalėjo nė pasvajoti.
„Mes trys buvome pakankamai arti po beveik 10 tūkst. km. Mus skyrė valanda. J. Schlesseris nusprendė gudrauti prieš H. Masuoka – jis norėjo, kad jo komandos draugas startuotų prieš jį. Tai nebuvo leidžiama – įprastai startuojama ta tvarka, kuria pilotai baigė praėjusį greičio ruožą.
Tada J. Schlesseris tiesiog startavo taip užblokuodamas varžovą, o H. Masuoka buvo labai piktas. Jis nesugebėjo išlaikyti šaltų nervų, tad važiavo per greitai ir sulaužė pakabą, jos taisymas jam kainavo 30 min.“, – apie įvykius jau legenda tapusiame ralyje pasakojo J. Kleinschmidt.
Po šio etapo organizatoriai paskelbė, jog gudrauti panorusiam prancūzui bus skirta valandos bauda.
„Dakaro ralio komisarai turėjo didžiulį susitikimą ir ilgai sprendė, ką daryti, o aš labai džiaugiausi pirmąja vieta“, – atsiminė vokietė.
Lenktynininkei buvo susidariusi palanki situacija iškovoti istorinę pergalę, tačiau visas darbas dar nebuvo padarytas. Iki ralio pabaigos dar buvo likęs vienas etapas, o moterį nuo antroje vietoje esančio japono skyrė tik 3 min.
„Paskutinis etapas nebuvo ilgas, tačiau jis ir nebuvo lengvas. Iš pradžių reikėjo važiuoti paplūdimiu, po to pasukti į kopas dar 10–15 km. Galiausiai pasiekėme ežerą, jis buvo labai gražus, jei turėjai laiko tai pastebėti.
Aš stengiausi iš visų jėgų ir važiavau tikrai agresyviai, nes H. Masuoka turėjo greitesnį bolidą. Buvo likęs kilometras, galbūt du iki finišo ir turėjome kirsti vandenį. Aš į tą vietą įvažiavau labai dideliu greičiu ir meldžiausi, kad tik kažkas nenutiktų.
Manau, blogiausia, kas gali nutikti, – klaida ar kita bėda esant taip arti didžiulės pergalės. Prisimenu tą akimirką ir tą momentą, kai kirtau finišo liniją. Tai buvo didžiausia mano svajonė ir ji staiga išsipildė. Niekada anksčiau nebūčiau patikėjusi, kad tai galėjo nutikti“, – pasakojimą apie istorinį laimėjimą užbaigė J. Kleinschmidt.
Paskui 2002-aisiais vokietė finišavo antroje vietoje, dar po kelerių metų – 2005-aisiais – liko trečia, o triumfo pakartoti jai nebepavyko.
Karjerą Dakare lenktynininkė baigė 2007 metais – paskutiniame Dakare, vykusiame Afrikoje. Jame moteris sugrįžo ten, kur ir pradėjo savo kelią, – į „BMW“ komandą, su kuria finišavo 15-oje pozicijoje.
Jutta iki dabar sudalyvauja vienose ar kitose lenktynėse, tačiau savo dėmesį labiausiai kreipia į „WIMC-QMMF Women`s Cross Country Selection“ – savo pačios sukurtą stovyklą, joje ieško talentingų moterų lenktynininkių.
Moteris taip pat veda motyvacinius seminarus įvairioms įmonėms ir dalijasi išmintimi, kurią sukaupė didelę savo gyvenimo dalį praleisdama srityje, kurioje iki tol dominavo tik vyrai.
