Jau aštuonerius metus Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui (LTOK) vadovaujanti olimpinė čempionė Daina Gudzinevičiūtė piešia liūdną prognozę Lietuvai po pusmečio prasidėsiančiose olimpinėse žaidynėse Tokijuje. Valstybės paramos ir rimtesnio požiūrio į sportą pasigendanti D. Gudzinevičiūtė planuoja tęsti savo darbus ir siekti trečiosios kadencijos LTOK poste.
Portalas LRT.lt su D. Gudzinevičiūte kalbėjo apie nuveiktus ir dar nenuveiktus darbus, būsimas olimpines žaidynes, jos vaidmenį Tarptautiniame olimpiniame komitete (IOC), dopingo problemą ir Rusijos sporto skaudulius.
„Tų 68 sportininkų, kurie startavo Rio, mes tikrai neturėsime. Mes turbūt ir 58 neturėsime – tai yra labai apmaudu. Reiškia, sudužo kažkieno olimpinės svajonės“, – apie būsimas žaidynes vasarą sako D. Gudzinevičiūtė, ne kartą viešai kritikavusi Lietuvoje įvykdytą sporto reformą.
Būdama IOC nare D. Gudzinevičiūtė dalyvauja ir priimant svarbiausius organizacijos sprendimus, tarp kurių – ir klausimas dėl Rusijos išmetimo iš olimpinių žaidynių.
Vienos svarbiausių IOC nariams patikėtų galių – organizacijos prezidento, viceprezidentų ir Vykdomojo komiteto rinkimai, Olimpinės chartijos keitimas, olimpinių žaidynių sostinių išrinkimas, IOC metinių ataskaitų ir biudžeto tvirtinimas, naujų nacionalinių komitetų ar kitų sporto organizacijų priėmimas į IOC, olimpinių vertybių skleidimas, priežiūra ir puoselėjimas savo šalyse.
„Tų 68 sportininkų, kurie startavo Rio, mes tikrai neturėsime. Mes turbūt ir 58 neturėsime – tai yra labai apmaudu. Reiškia, sudužo kažkieno olimpinės svajonės“
Buvusi sportininkė ir olimpinio judėjimo puoselėtoja savo kadencijoje labiausiai didžiuojasi švietime nuveiktais darbais, itin išpopuliarėjusiomis ir žinomomis Olimpinėmis dienomis. Tačiau ji pripažįsta, kad sportas Lietuvoje vis dar nėra išsivadavęs iš lyčių stereotipų ir iki lygybės dar nemažas kelias.
– Olimpinė programa po truputį keičiasi, į priekį vis veržiasi sporto šakos, kurios yra „draugiškos“ televizijai, kuriose viskas vyksta labai greitai, vis svarbesnis tampa ekstremalus sportas. Ar jums nebaisu, kad su metais olimpinė programa labai nutols nuo tradicijų?
– Tikėtis, kad tikslumo arba ištvermės sporto šakos staiga taps labai „trumpos“, nevertėtų. Tikrai nemanau, kad toks maratonas kada nors iškris iš žaidynių.
Bet yra įsivaizduojančių, kad kažkada olimpinės žaidynės persikels į kompiuterį. Aš tuo netikiu. E. sportas eina į priekį labai stipriai, bet jis vis tiek turės būti visiškai kitoks, nemanau, kad IOC kada nors pripažins sportu „šaudymus gaudymus“. „Gaudymus“ – gal, bet „šaudymų“ – tikrai ne. Kažkada išgirdau, kad olimpine sporto šaka norėtų tapti žūklė, man buvo tiesiog juokinga, to niekada nebus – tai gyvo padaro kankinimas.
– Kaip jūs pati žiūrite į didžiosiose žaidynėse atsirandančias naujas sporto šakas? Sugrįžo golfas, Tokijuje bus banglentės, riedlentės, pradedamas svarstyti breikas ir t. t. Tų pakeitimų atrodo labai daug.
– Primenu, kad tos sporto šakos yra laikinos, jas pasirenka organizuojantis olimpinis komitetas. Dar nenubalsuota, greičiausiai Paryžiuje nebus beisbolo ir karatė, bet turbūt niekas neabejoja, kad Los Andželas sugrąžins beisbolą ir vėl.
Tam tikra prasme tai yra dar vienas paskatinimas organizaciniam komitetui, jis gali pasirinkti tas sporto šakas, kurios tose šalyse ypač populiarios. Prancūzijoje, pavyzdžiui, sportinis laipiojimas yra labai populiarus, tad nenuostabu, kad Paryžius nori šios sporto šakos.
Panašiai su breiku. Stebėjome parodomąsias varžybas, sunkiai suprantu teisėjavimą, bet iš tikro – labai įdomu. Vilniuje per pasaulio pramoginių šokių čempionatą federacija pristatė parodomąją breiko programą, ji labai patiko žiūrovams.
– 2020-ieji yra ir didžiųjų olimpinių žaidynių metai. Buvo daug įvairių kalbų apie pinigų trūkumą, jūs pati prognozavote labai blogas žaidynes Lietuvai. Iki žaidynių liko pusmetis, kaip atrodo situacija jums dabar?
– Pasakymas „labai blogai“ gal ne visai atitinka tai, ką aš prognozavau, bet aš sakiau, kad tikrai turėsime mažiau olimpiečių, kad yra nuosmukis. Tai parodo pernai iškovotų medalių skaičius pasaulio ir Europos čempionatuose. Tai parodo mūsų medikų ataskaitos. Jie po kompleksinių varžybų sakė, kad sportininkams trūksta medicininės priežiūros. Apie tai mes galime paskaityti daugybėje sportininkų interviu.
Kelios federacijos, kurios labai palaikė Olimpinio sporto centro funkcijų mažinimą, bando išdidžiai sakyti, kad jų tai nepalietė. Iš tikro palietė absoliučiai visus, nuolat iš federacijų girdime, kad yra blogai. Ši didžiulė klaida jau padaryta, mūsų balsas liko neišgirstas.
Tų 68 sportininkų, kurie startavo Rio, mes tikrai neturėsime. Mes turbūt ir 58 neturėsime – tai yra labai apmaudu. Reiškia, sudužo kažkieno olimpinės svajonės. Rio turėjome krepšinio rinktinę, jeigu nebūtų jų Tokijuje, bijau, kad mūsų sportininkų skaičius neperliptų ir 50-ies. Labai norėčiau būti neteisi, bet turiu nuojautą, kad būsiu teisi.
– Ar turite numačiusi planą, konkrečius veiksmus, kad iki Paryžiaus olimpinių žaidynių šis skaičius vėl padidėtų?
– Be valstybės palaikymo mes to patys nepadarysime. Vėl kalbama, kad su valstybės pagalba turėtų būti atkurtas centralizuotas sportininkų rengimo centras. Savo laiku tai davė rezultatus, kuriais mes labai didžiavomės. Kalbos, derybos vyksta, mus girdi, bandome taisyti, bet sugriauti visada yra lengviau, negu iš naujo sukurti.
Demagoginis aiškinimas, kad tai nėra valstybės reikalas, man yra keistas. Jeigu mes kalbame apie Europos ir pasaulio čempionatus, kur sportininkus deleguoja federacijos, gal ir galime sakyti, kad tai – ne valstybės reikalas. Bet didžiausia sporto šventė, milijardų stebimas renginys yra olimpinės žaidynės. Jose sportininkai atstovauja savo šaliai, tai sakyti, kad šalis visiškai neturi prisidėti prie pasirengimo, yra neteisinga.
Keisti ir teiginiai, kad centralizuoti centrai yra sovietinis palikimas. Tai – visiška nesąmonė. Didžiosios valstybės turi centralizuotus vienos sporto šakos centrus, į juos surenka sportininkus iš regionų. Mes galbūt turime kai kur centriukus, kur labiau buriasi viena ar kita sporto šaka, bet turime turėti bendrą centrą visoms sporto šakoms.
– Jūsų buvęs varžovas dėl LTOK prezidento posto Virgilijus Alekna pasuko į politiką. Gal jūs save irgi ateityje matote politikoje?
– Ne. Didžiojoje politikoje savęs tikrai kol kas nematau, bet sakyti, kad nesu politikė, būtų neteisinga. Aš esu politikė, bet sporto srities. Dabar esu išėjusi į aukščiausią tarptautinį lygmenį (D. Gudzinevičiūtė yra IOC narė – aut. past.), tenka dalyvauti politinių klausimų sprendimuose ir prie jų prisidėti.
Noriu tik visiems priminti, kad ne kažkas kitas, o Thomas Bachas (IOC prezidentas) pirmą kartą atvedė armėnus į Baku vykusias pirmąsias Europos žaidynes. Po ilgų didžiulės priešpriešos laikų. Ne Donaldas Trumpas, o T. Bachas atvežė Šiaurės Korėją į žiemos olimpines žaidynes Pjongčange.
Tai reiškia, kad sportas yra didžiosios politikos dalyvis. Kaip ir menas, ko valstybė irgi kitą kartą neįvertina, yra viena iš didžiosios politikos šakų. Kam reikalingos olimpinės žaidynės? Žinoma, sportininkams, bet visų pirma šalims. Jos giriasi viena prieš kitą, didžiuojasi, varžosi, tautos verkia, matydamos, kaip kyla jų vėliavos.
Nežinau, ar lietuviai išrado tuos veidrodėlių apvilktukus, kurie man pradžioje atrodė juokingai, bet juk tai ir yra tas vienybės simbolis. Mes nesame gyvi vien duona, mums reikia renginių, o vieni svarbiausių yra kultūra ir sportas.
– Jei kalbėtume apie politiką, Rusijai gresia labai rimti nemalonumai, iš esmės šalis jau pašalinta iš artimiausių olimpinių žaidynių ir kitų renginių. Ar šia tema irgi turėjote savo balsą IOC?
– Labai užjaučiu tuos sportininkus, kurie nukentės nekaltai. Bet atskiri švarūs sportininkai turės galimybę dalyvauti, tai, mano nuomone, yra teisingas diplomatinis žingsnis. Tai parodo, kad šalis, nors ir nubausta, nėra visiškai užkapojama.
Dar kartą primenu, kad kaltinamas ne Rusijos olimpinis komitetas, o valstybė, todėl jie nėra išmetami iš olimpinio judėjimo visiškai.
– Net ir po pateiktų įrodymų yra daug balsų Rusijoje, teigiančių, kad jie yra nekalti, kad šis sprendimas yra grynai politinis susidorojimas su Rusija. Ar jūs bendraujate su Rusijos sporto vadovais, olimpiniu komitetu? Kaip jie kalba prie keturių akių?
– Bendraujame, pasikalbame su vienais, su kitais – vieni pajuokauja grubiau apie savo sporto valdininkus, kiti laikosi diplomatinės tylos. Aš manau, kad net ir paklausti ne visi atsakys taip, kaip galbūt norėtų.
Mūsų santykiai nėra labai artimi, bet prieš keletą metų išrinktas naujas Rusijos olimpinio komiteto prezidentas, olimpinis čempionas Stanislavas Pozdniakovas nuėjo bendravimo keliu. Kai komitetui anksčiau vadovavo Rusijos parlamento narys Aleksandras Žukovas, jis visur vaikščiojo atskirai, su apsauga ir mes jokių reikalų neturėjome. S. Pozdniakovas yra buvęs sportininkas, jis pats nori bendrauti, jį ganėtinai palaiko IOC jaunimo ir olimpinio švietimo solidarumo programos, vyksta daug bendrų renginių. Kalbama ir apie antidopingo švietimą, kad ateinanti karta būtų kaip įmanoma atsakingesnė.
Thomas Bachas pirmą kartą atvedė armėnus į Baku vykusias pirmąsias Europos žaidynes. Po ilgų didžiulės priešpriešos laikų. Ne Donaldas Trumpas, o T. Bachas atvežė Šiaurės Korėją į žiemos olimpines žaidynes Pjongčange.
– Praėjusiais metais mūsų šalyje irgi buvo skaudžių dopingo skandalų. Pasaulio ultratriatlono čempionė Alina Ranceva diskvalifikuota visam gyvenimui, Jevgenijus Šuklinas prarado Londono žaidynių sidabrą. Lietuvos antidopingo agentūros vadovė Rūta Banytė interviu LRT.lt sakė, kad Lietuva dopingo statistikoje toli gražu nėra šventa. Kaip manote, ko trūksta, kad situacija būtų geresnė?
– Visiškai negaliu komentuoti triatlonininkės atvejo, nes mes apie jį sužinojome iš spaudos, kalbėjome su federacijos prezidentu, jis irgi buvo nustebęs. Renginys buvo užsakytas klubo, dopingo kontrolė – taip pat.
Kalbant apie J. Šukliną, neseniai aukso medalio dėl to paties dehidrochlormetiltestosterono neteko Londono olimpinis čempionas, sunkumų kilnotojas Oleksijus Torochtis. Pastaraisiais metais su šia medžiaga įkliūva tikrai nemažai sportininkų, būtent peržiūrint testus iš naujo.
Kažkada Rytų Vokietijoje sukurta medžiaga buvo stebuklo šaknis. Teko girdėti, kad sportininkai prieš varžybas pasitikrindavo neoficialiose laboratorijose ir būdavo ramūs. Ji buvo labai sunkiai aptinkama, tačiau 2016 metais atsirado nauja technologija. Iš tų, kas pastaruoju metu įkliūva, gal du trečdaliai – būtent dėl šios medžiagos. Neskaičiavau tiksliai, bet europiečius, ypač Rytų, tiesiog šluoja. Manau, kad pakartotiniai testai yra dar vienas priminimas, kad jeigu kažkas yra draudžiama, tačiau sunkiai randama, – kažkada vis tiek bus surasta.
Mes nesame nei geriausi, nei prasčiausi šiame reikale. Nežinau, kodėl tai vis dar vyksta, gal čia senos tradicijos toliau veikia. Bandome dirbti su švietimu, galime grįžti ir prie valstybės požiūrio, nes antidopingo agentūra būdavo sunkiai palaikoma. Jos finansavimas buvo nustumtas į fondą prie projektinio finansavimo, to neturėtų būti. Tačiau visada yra žmogiškos silpnybės ir noras tapti čempionu yra truputį didesnis, negu sąžinė.
– Tačiau turime Bronislovo Vyšniausko atvejį. Jo trenerio karjeroje jau užfiksuotas ne vienas atvejis, kai auklėtinis vartojo dopingą, dabar jis jau yra teisiamas. Gal po pirmo arba bent jau po antro atvejo jis turėjo būti išmestas iš sporto, ar negalėjo LTOK reaguoti ryžtingiau?
– Aš galiu paklausti, o kaip? Mes nesame baudžiamoji institucija, sankcijų priimti mes negalime. Mes esame įpareigoti tik atlikti tam tikrus veiksmus, jeigu olimpietis netenka medalio. Trenerių mes nesamdome, algų jiems nemokame – juos gali bausti tarptautinė federacija arba Lietuvos federacija.
Neseniai gavome užklausą iš antidopingo agentūros, kodėl B. Vyšniauskas paskirtas treneriu. Mes neskiriame trenerių. Mes įtraukiame į kandidatų sąrašus sportininką, jis nurodo, kas jį treniruoja.
Manau, kad sportas Lietuvoje dar visiškai yra vyrų reikalas. Sportininkių merginų tikrai yra daug, bet jų palaikymo komandos – treneriai, aptarnaujantis personalas, federacijų vadovai daugiausia yra vyrai.
Mes galėtume nebent trenerio kažkur nevežti, nepalaikyti. Kai atsiranda įtarimų sportininkui, mes galime atimti stipendiją, nefinansuoti, tačiau nubausti – negalime.
– Po Tokijo žaidynių baigiasi jūsų kadencija, spalio mėnesį vyks kiti rinkimai. Ar kandidatuosite juose? Ar galite tai daryti?
– Taip, dabar planuoju kandidatuoti. Mes neturime numatę kadencijų skaičiaus. Prieš penkerius metus, kai keitėme įstatus, buvo apie tai ilga diskusija, bet nutarėme to neįrašyti. Rinkimai yra privalomi, o rekomendacijos iš IOC dėl kadencijų skaičiaus neturėjome. Kadencijų neriboja ir pats IOC.
– Jeigu pažiūrėtumėte į savo kadenciją LTOK prezidento poste, kokiais darbais labiausiai didžiuojatės?
– Turbūt daugiausia pavyksta padaryti tik pradėjus darbus, o po to, kai jau jie yra vystomi, nebeatrodo kažkas įspūdingo. Kai padarėme pirmąją Olimpinę dieną, į kurią susirinko keliolika tūkstančių, atrodė, vau. Dabar jau buvo 28 tūkstančiai dalyvių, atrodo, kad tiesiog kitą kartą padarysime dar daugiau. Labai džiaugiuosi komanda, žmonėmis, kurie pas mus dirba. Jie nuolat nori plėstis, bet mes kartais net pristabdome. Tačiau projektų skaičius visada auga.
Jeigu bet kurio žmogaus paklausi, ką daro LTOK, jis, aišku, paminės olimpines žaidynes. Olimpinės žaidynės yra olimpiados šventimas, o pati olimpiada yra ketverių metų ciklas, tai yra darbas. Visų pirma, olimpinis švietimas, vertybių ugdymas, darbas su jaunimu. Šie mūsų projektai tikrai yra aukštai vertinami pasauliniame lygmenyje. Projektų skaičius nuo 2012 m. padidėjo gal dešimteriopai, kai kurie yra tęstiniai, bet su „Mokyklų žaidynėmis“ atėjome į televiziją. Stipendijų kiekis turbūt patrigubėjo.
Daug padarėme viešinimo srityje, sukūrėme naują interneto puslapį, sustiprėjo feisbuko komunikacija. Padarėme tikrai daug, bet išskirti vieno svarbiausio darbo negaliu.
Žinoma, tapimas IOC nare yra labai didelis įvertinimas. Iš pradžių teko pakovoti Europos olimpiniame komitete, tuo metu iš 50-ies komitetų Europoje buvome tik 2 moterys. Dabar esame penkios – turime 10 procentų, čia labai kietai. Vėliau buvau Lyčių lygybės komisijoje Europos olimpiniame komitete. Kiekvienas tas žingsnis buvo didžiulis iššūkis.
Jeigu mes kalbame, kad mums gal trūksta bazių, nutinka vienas kitas skandalas, bet kai Sportininkų palaikymo komitete klausai, ką kalbą mergaitė iš Afganistano... Arba koks Okeanijos salelės sportininkas, kuriam valtele reikia nuplaukti į kitą salelę, kad surastų sau treniruočių partnerį... Tada supranti, kad nėra pas mus viskas taip blogai. Tada pajunti tą, pasakysiu dabar labai pompastiškai, olimpinio judėjimo dydį ir didybę.
– Patekimas į IOC narius yra didelis jūsų darbo ir asmenybės įvertinimas. Kiek tai yra svarbu Lietuvai?
– Sunku pasverti, nes tai nėra atskiriami dalykai. Aš dabar nesu Lietuvos atstovė IOC, esu IOC atstovė Lietuvai ir regionui. Kas kartą kabinant medalį olimpiečiui ant kaklo prie mano pavardės bus Lietuvos vėliava. Gal tai tik smulkmena, bet maloni.
Kiekvienai šaliai yra svarbu turėti bent vieną balsą priimant vieną kitą sprendimą. IOC narių yra ne daugiau 115, tikslus skaičius nuolat kinta, dabar yra 101. Manau, kad būti tarp jų yra didelė garbė.
Tai ir didelė atsakomybė, labai griežti etikos reikalavimai. Atsiuntė kolega dovanų knygą ir nežinau, ar galiu priimti. Šioje srityje taisyklės yra labai griežtos. Jeigu dabar pavyzdžiui sugalvočiau važiuoti į Milaną apsipirkti, turėčiau pranešti IOC, nes esu Milano koordinacinės komisijos narė (2026 m. žiemos žaidynių – red. past.).
– Kokie darbai kelią didžiausią galvos skausmą, kaip dar nepadaryti?
– Nesu visiška feministė, bet manau, kad sportas Lietuvoje dar visiškai yra vyrų reikalas. Sportininkių merginų tikrai yra daug, bet jų palaikymo komandos – treneriai, aptarnaujantis personalas, federacijų vadovai daugiausia yra vyrai.
Norisi, kad daug kas pajudėtų. Kai nuskambėjo Islandijos futbolo fenomenas, atsirado siūlymų – padarome taip ir Lietuvoje. Mes galime tai padaryti ne tik futbole. Pasistenkime padaryti valstybinę programą, remkime sportą. Aš pati nekenčiau fizinio lavinimo pamokų – jos buvo neįdomios, dušinės neveikė, tos 45 minutės atrodė laiko švaistymas. Bet juk sportą mokyklose galima išvystyti kitame lygmenyje. Išplėskime mokyklų žaidynes, kad kiekvienas vaikas atrastų savo sporto šaką. Mes turbūt neatgaivinsime imdamiesi vien studentų sporto, bet pradėkime nuo darželinuko ir tada, kai jis ateis iki studento, jo nebereikės skatinti sportuoti – jis pats to ieškos.
– Jau netrukus prasideda žiemos jaunimo olimpinės žaidynės Šveicarijoje. Tai nėra itin įdomus renginys plačiajai publikai, nebūtinai visi ten dalyvaujantys jaunieji sportininkai vėliau taps profesionalais. Kodėl tokios varžybos apskritai yra reikalingos?
– Taip, gal mūsų sportininkai ir nėra labai aukšto lygio, išskyrus snieglentininką Motiejų Morauską, bet tokios varžybos yra galimybė galbūt atsirasti kažkokiam perlui iš mažos šalies, iš komandinės sporto šakos, kuris galbūt neturės galimybės to pasiekti savo komandoje ar savo šalyje.
Be to, jauni žmonės tampa kosmopolitiškesni, jie vienas kitą labiau gerbia. Tai turėtų tikrai smarkiai sumažinti įvairių rasinių ir kitokių prietarų. Jaunimo žaidynėse milžinišką reikšmę turi edukacinės programos.
– Kas tose žaidynėse dar vyksta šalia sporto varžybų?
– Yra atskiros erdvės, kur gali daug ką išbandyti, pasidomėti, klausyti paskaitų, suplanuoti bendrus projektus. Aš atsimenu iš pirmųjų vasaros žaidynių Singapūre, kaip jau startavę sportininkai iš visų pasaulio šalių buvo suskirstyti į komandas, statė plaustus ir jais plaukė į kažkokią salą. Šauniau sugalvoti turbūt neįmanoma – stebėjau juos ir raičiausi iš pavydo.
Kitas dalykas – jaunimas išbando įvairius galimus programų pakeitimus. Primenu, kad Nandzinge (2014 m. – aut. past.) pirmą kartą buvo išbandytas trys prieš tris krepšinis. Dabar yra naujas labai įdomus ledo ritulio formatas (3 prieš 3). Kas ten žino, galbūt ir jis gaus kažkada vietą didžiųjų žaidynių programoje.
Tie 15 jaunuolių, vykstančių į jaunimo žaidynes, yra savotiška mūsų investicija. Galbūt ne visi iš jų taps sportininkais, bet yra ir tokių, kurie vien pasiekę olimpines žaidynes džiaugiasi, kaip karjeros viršūne. Jie jau olimpiečiai – dalis svajonės jau yra išsipildžiusi. Be to, jie grįš į savo mokyklas, klases, gal sudomins sportu dar daugiau bendraamžių.
