Viena didžiausių Lietuvos olimpinių vilčių, plaukikas Danas Rapšys, penktadienį sostinėje pristatė savo planus naujajame 2020 metų sezone. Praėjusiais metais pasaulio čempionate apmaudžiai medalį praradęs, tačiau per pasaulio taurės varžybas su kaupu atsiėmęs panevėžietis šiais metais mato pagrindinį tikslą – Tokijo olimpines žaidynes.
Jau už kiek daugiau nei savaitės D. Rapšio laukia pirmosios rimtos šių metų varžybos – FINA Čempionų serijos etapai Šenzene (sausio 14-15) ir Pekine (sausio 18-19). Ten Danas startuos 200 ir 400 metrų laisvu stiliumi varžybose.
Vėliau plaukikas turės dar savaitę atostogų, kurios bus paskutinės iki vasaros viduryje vyksiančių Tokijo olimpinių žaidynių. Į treniruočių stovyklų rutiną iki žaidynių dar įsiterps Europos čempionatas (gegužės 11-24) Budapešte.
„Po Čempionų lygos laukia šiek tiek laiko Lietuvoje, turėsiu papildomą savaitę atostogų. Jos bus paskutinės iki pat olimpinių žaidynių. Po jos skrisime porai savaičių į Tenerifę, lauks stovyklos, bet didžioji dalis jų bus Lietuvoje. Tada lauks Europos čempionatas ilgajame baseine, olimpinės žaidynės.
Prieš jas važiuosime į stovyklą Tokijuje, kur esame buvę pernai. Sąlygos mums tada nelabai patiko, bet dabar išsiprašėme visko, ko norime – gero maisto, didesnių kambarių, patogaus susisiekimo su baseinu ir šalto vandens pačiame baseine. Po žaidynių kol kas nežinau, galbūt pailsėsiu, priklausomai nuo to, kaip seksis. Dėl pasaulio taurių dar nežinau, ką pamačiau pernai, buvo kosmosas, nežinau, ar pajėgčiau dar kartą. Metų pabaigoje – pasaulio čempionatas trumpajame baseine“, – apie planus pasakojo D. Rapšys.
– Kur darysite stovyklas Lietuvoje?
– Klaipėdoje, nors ten sąlygos irgi nėra įspūdingos. Kalbėjo trenerė su federacijos prezidentu, kad mums kažkaip reikia gauti daugiau takelių. Dabar rytais, kai mažai žmonių, gauname pora takų, bet vakarais yra pilna vaikų ir mums duoda vieną kraštinį taką. Dabar mes esame daugiau žmonių – aš, Andrius Šidlauskas, Deividas Margevičius ir prisijungusi Kotryna Teterevkova. Gal pavyks gauti pora takelių, nes viename sutilpti labai sunku.
– Ar sezono planuose yra pasaulio rekordai?
– Planuose nėra, kad važiuosi jį pagerinti. mes dirbame, stengiamės ir norime rezultatą pagerinti, o kaip bus – matysime. Aišku, kai matai, jog jis artėja – pasąmonėje yra.
– Lieka dvi distancijos – 200 ir 400 metrų laisvu stiliumi? Čempionatuose jos eina viena po kitos ir reikia daug energijos.
– Aš dar kol kas nelabai žinau, gal reiktų į vieną koncentruotis, gal dvi. Dar sužinojome, kad finalai vyks rytais, taip nėra buvę, aš nesu buvęs maksimaliai plaukęs rytais. Nežinau, kodėl taip padarė, kiek girdėjau, dėl TV žiūrovų. Sportininkams bus nelabai gerai. Kaip matome, kinas plaukia abu, tai negaliu nusileisti.
– Ar startai ryte keičia kažkaip treniruočių programą?
– Kažkiek keičia, bet čia jau trenerės darbas. Sunkias treniruotis gal daugiau taikysime į rytą, bet čia geriausiai žino trenerė, kaip reikia padaryti.
– Sakėte, kad metai buvo sunkūs, ar pavyko per laisvas dienas atsišviežinti, pailsėti?
– Grįžus po paskutinių varžybų tikėjausi per šventes pailsėti, bet teko važinėti visur. Giminės rinkosi Vilniuje, tai kasdien važinėjau. Reikia atiduoti duoklę artimiesiems, būti su jais, poilsis nebuvo idealus, bet galvą pavyko pravėdinti. Dabar tikrai einu į baseiną treniruotis su tokia jėga.
– Bet buvo gražių asmeninių įvykių?
– Jūs čia apie žiedą? (juokiasi) Kiek galima – visi tą patį kalba ir kalba. Nežinau, ar metas jau pribrendo, bet mes jau tiek metų kartu... Aš nelabai to sureikšminu, mano sužadėtinė irgi. Čia toks labiau simbolinis dalykas.
– Jaudulio buvo mažiau nei prieš pasaulio čempionato finalą?
– Aš dėl to visai nesijaudinau. Mes abu kažkiek tai žinojome, tai buvo labiau oficialiai padarymas.
– Vestuvės lauks po olimpinių žaidynių?
– Nežinau, žiūrėsime, kaip seksis. Jeigu gerai – darome iškart, jeigu nesisek – nedarysiu iš viso (juokiasi).
– Ar po intensyvaus sezono baseinas neatstumia?
– Buvo tikrai sunku iki paskutinių varžybų, po kurių toliau treniravausi iki švenčių, kad palaikyčiau formą. Plaukiau jau taip, kad tik plaukčiau. Trenerė matė, kad man sunku, maudausi. Laisvų dienų tikrai užteko, dabar jau einu treniruotis su jėga.
– Ne visi varžovai tiek daug startuoja. Ar jums didelis varžybų kiekis tinka?
– Aš taip nebuvau plaukęs, net pats nustebau, kad galiu tiek išlaikyti tokiais aukštais rezultatais.
– Kinas Sun Yangas turi rūpesčių Sporto arbitražo teisme. Ar sekate jo bylą, norėtumėte, kad jis negalėtų startuoti Tokijuje?
– Pradžioje galvojau, kad jeigu jis sudaužė mėginį – tai tikrai pažeidė taisykles. Po to skaičiau, kad atvažiavo žmonės, kurie neturi teisės jo prižiūrėti, bandė jį fotografuoti duodant testą. Manau, kad čia tikrai nieko jam nebus. Kai tu esi tokia Kinijos žvaigždė, nemanau, kad jam kažkas bus.
– Ar jums yra buvę tokių situacijų?
– Ne, viskas buvo tvarkingai. Noriu pasakyti, kad visi žinotų ir klausimų nekiltų – po kiekvieno starto imamas dopingo mėginys, mes pildome internete, kur esame. Net ir dabar yra žinoma, kad aš esu Vilniuje, jie galėtų čia atvažioti ir liepti duoti mėginį.
Per visus 2019 metus esu tikrintas net 28 kartus. Tai yra labai daug. Vienas belgas, olimpinis vicečempionas, sakė, kad buvo tikrintas tik 2 kartus. Kodėl mane tiek daug? Gal priklauso nuo rezultatų, gal dėl didelių piniginių prizų. Tikrinami esame be sustojimo. Aš neįsivaizduoju, kaip šiais laikais yra įmanoma kažką vartoti.
Mes neturime, ko slėpti. Aš esu užpildęs savo laikus, kada būnu namie ir mane galima tikrinti. Mano laikas yra vakaras, jau dažniausiai būnu lovoje, renka vėl rengtis, ten trunka mažiausiai pora valandų. Ima kraujo, šlapimo mėginius, šiek tiek nepatogu, bet reikia.
– Kas Tokijuje buvo blogai su sąlygomis?
– Buvo kone karštas vanduo, labai sunku treniruotis, prašėme, kad tai pakeistų, bet jiems taip kažkas ir neveikė. Baseine negalime švilpti švilpuku, o mums taip duoda startas. Tačiau ten švilpia tik gelbėtojai žmonėms, jeigu reikia jų pagalbos. Startą trenerė turėjo rėkti.
Kitas niuansas – negalima turėti tatuiruočių, jas reikia užsislėpti, lyg būtum koks banditas. Turime Simoną Bilį, jis daug išsitatuiravęs, buvo tragedija, reikėjo slėpti.
Kambariukai buvo labai maži. Kadangi visi japonai metro penkiasdešimt, į tualetą reikia eiti susilekus, naktį iš viso košmaras. Kambariukai maži, lagaminą įstumi ir reikia lipti į vidų per lovą. Tikiuosi, kad viską ji pakeis.
Maistas, tikiuosi, bus geras. Pusryčiams valgyti ryžius kažkaip mums neįprasta. Tikėkimės, bus kiaušinienės ar blynelių.
