Sportas

2019.12.31 05:30

Smiginio fenomenas: kaip Anglijos alubarių sportas persikėlė į profesionalią televizijos areną

Paulius Cubera, LRT.lt2019.12.31 05:30

Fenomenalus geriausio Lietuvos smiginio žaidėjo Dariaus Labanausko žygis į pasaulio čempionato aštuntuką daugeliui kelia klausimą, nuo kada smiginis tapo profesionaliu sportu. Kaip jis atsirado, kada iš alubarių žaidimo jis tapo profesionaliu sportu ir kokia jo padėtis Lietuvoje? Į šiuos klausimus atsako LRT.lt.

Įspūdingi laimėjimai ir televizijos reitingai

Šių metų PDC pasaulio čempionatas (beje, jis vadinamas 2020 m., o ne 2019 m. čempionatu) žaidėjams siūlo net 2,5 mln. svarų sterlingų prizinį fondą. Nugalėtojui atiteks pusė milijono, o į ketvirtfinalį patekęs D. Labanauskas uždirbo 50 tūkst. svarų.

Žinoma, tai nėra krepšininkų ar futbolininkų uždirbami milijonai, tačiau D. Labanauskas yra žaidėjas profesionalas, gyvenantis iš smiginio žaidimo.

Lietuvį ketvirtfinalyje įveikęs olandas Michaelas van Gerwenas gali pasigirti kur kas įspūdingesniais laimėjimais. 2018 m. pabaigoje jo pastarųjų dvejų metų laimėjimai sudarė beveik 1,7 mln. svarų – neblogas uždarbis už strėlyčių į taikinį mėtymą?

Tačiau kas leidžia sugeneruoti tokius pinigus žaidžiant, atrodo, labai paprastą žaidimą? Atsakymas paprastas – televizija.

Smiginis Anglijos televizijos eteryje yra antras pagal populiarumą sportas po „Premier“ lygos futbolo. PDC pasaulio čempionatas prasideda šventiniu laikotarpiu ir baigiasi sausio 1-ąją. Britai sporto sirgaliai jau neįsivaizduoja kalėdinio laikotarpio be smiginio.

„Viskas, ką rodo televizija, yra gerai. Tai pritraukia žmones domėtis šiuo žaidimu. Televizija yra labai svarbi mūsų dalis, šį sportą labai lengva žiūrėti“, – yra sakęs M. van Gerwenas.

2018 m. PDC čempionato finalas buvo pasiekęs 1,4 mln. žiūrovų auditoriją Anglijoje ir net 2,7 mln. žiūrovų Vokietijoje. Anglijoje šis skaičius pasiektas per mokamą „Sky sports“ kanalą.

Smiginis per televiziją, netgi BBC, buvo rodomas ir paėjusio amžiaus 7–8 dešimtmečiuose, tačiau po truputį nuėjo į paraštes. Iki pat 2000-ųjų, galima sakyti, tai liko alubarių žaidimas, o juose pasižymėję strėlyčių mėtytojai patekdavo į įvairius nacionalinius ir tarptautinius turnyrus.

Šį žaidimą tarptautinėje arenoje ir televizijos rinkoje išpopuliarino dabar 71-erių Barry Hearnas.

Trumpa istorija

Istorikai tiksliai nežino, kada atsirado dartai (arba smiginis – Valstybinė lietuvių kalbos komisija žodžius „dartas“, „dartsas“ laiko nevartotinomis svetimybėmis), tačiau vieningai sutaria, kad žaidimas atsirado Anglijoje.

Smiginio ištakos Anglijoje siekia labai senus laikus, maždaug 1300-uosius. Tuomet kareiviai mėtydavo ietis ir strėles į taikinius – tai buvo daroma ir siekiant ugdyti taiklumą, ir tiesiog kaip laisvalaikio praleidimo būdas.

Iš pradžių taikinys būdavo statinė, vėliau sugalvota naudoti atpjautą rąsto riekę. Žaidimas pamėgtas ir netrukus persikėlė į kareivių namus, o dar vėliau – į aukštuomenės rūmus. Teigiama, kad Anglijos karalius Henrikas Aštuntasis (Henry VIII, 1509–1547 m.) savo rūmuose jau mėtė strėlytes, jos buvo trumpos ir labai panašios į šiuolaikines.

Dabartinis taikinys su mums jau įprasta taškų skaičiavimo sistema atsirado XIX a. pabaigoje, o ją sugalvojo stalius Brianas Gamlinas. Jis sukūrė sistemą, pašalinančią sėkmės faktorių, – skaičių vertės išskaidytos po lentą, yra dvigubos ir trigubos zonos bei vadinamoji „buliaus akis“. Tiesa, iki pat dabar yra įvairių taikinių variacijų, tačiau tarptautinėse varžybose naudojama būtent ši. Į matematiškai „optimalaus“ taikinio kūrimą yra buvę įsitraukę ir mokslininkai.

Anglijoje jau 1920 m. buvo surengtas pirmasis smiginio čempionatas, po ketverių metų įkurta Nacionalinė smiginio asociacija (National Darts Association), o 3-iajame dešimtmetyje oficialiai registruotų žaidėjų šalyje skaičius peržengė 300 tūkst. ribą.

Antrojo pasaulinio karo metais istorija buvo apsisukusi ratu, mat britų kariuomenės vadai savo kareiviams išduodavo smiginio lentas ir strėlytes, tad šį žaidimą kariai labai dažnai žaisdavo laisvu laiku. Yra daugybė išlikusių karo nuotraukų, kur britai, o kiek vėliau ir JAV kariai žaidžia smiginį.

1974 m. įkurta Pasaulio smiginio federacija, o nuo 1992 m. įsikūrė Profesionali smiginio korporacija (Professional Darts Corporation, PDC), kurios varžybose ir dalyvauja D. Labanauskas.

Iš baro į tarptautinę areną

2001 m. Anglijoje ir pasaulyje puikiai žinomas sporto rėmėjas ir propaguotojas B. Hearnas įsigijo PDC organizaciją. Jo tikslas buvo paversti šį sportą populiariu, o jam į pagalbą atėjo Rupertas Murdcohas ir jo naujai įkurta „SKY Sports“.

B. Hearnas yra dirbęs su daugybe mažiau populiarių sporto šakų – snukeriu, pulu, boulingu, stalo tenisu, žvejyba ir t. t. Pasinaudodamas kitokia patirtimi ir nusižiūrėjęs į sėkmingus modelius pasaulyje (pavyzdžiui, amerikietiškąsias imtynes), B. Hearnas sumaišė įspūdingą televizinį kokteilį.

Smiginio žaidėjai į savo vietą prie taikinio eina lyg boksininkai, iš žiūrovų suformuotu tuneliu, o jiems iš šonų stovi po vieną grėsmingai atrodantį apsauginį. Kiekvienas aukštos klasės žaidėjas turi turėti pravardę (pvz., D. Labanauskas yra Lucky D, M. van Gerwenas – Mighty Mike ir t. t.), o į sceną jie žengia pagal savo pasirinktą muziką (panašiai kaip įvairių kovos menų atstovai į ringą).

Tuo tarpu žiūrovai arenoje kuria neužmirštamą vakarėlį ir atmosferą. Jie gausiai vartoja alkoholį, būna apsirengę keisčiausiais kostiumais, palaiko savo mėgstamus žaidėjus skanduotėmis ir dainomis.

Taip Londono „Alexadra Palace“ vykstantis PDC pasaulio čempionatas tapo įspūdingu renginiu, į kurį gauti bilietus ir brangu, ir sunku. Šio teksto rašymo dieną (gruodžio 30-ąją) bilietų į finalą kainos prasidėjo nuo 128 svarų sterlingų (vienoje iš svetainių jų buvo likę 11).

Įdomu, kad iš žiūrovų vietų, net pačių geriausių, neįmanoma matyti į taikinį smingančių strėlyčių. Net ir brangiausiai už bilietus mokėję žiūrovai viską stebi daugybėje salėje esančių TV ekranų. Žaidėjai varžosi ant pakylos, tad iš toliau matyti dvikovos eigos ne per TV ekraną yra tiesiog neįmanoma.

Vis dėlto gyvai stebėti turnyrus einama ne tiek dėl sporto, kiek dėl nepakartojamos festivalio atmosferos, gero vakarėlio ir galimybės tiesiog pasiausti.

„Kiek jų būna arenose? Aštuoni tūkstančiai? Iš jų ne daugiau kaip 1,5 tūkst. yra tikri smiginio gerbėjai. Kiti čia ateina tiesiog gerai praleisti vakaro“, – apie vieną iš turnyrų yra sakęs 1983 m. pasaulio čempionas Keithas Delleris.

Tiesa, naujieji televizijos reikalavimai privertė smiginio transliacijas keistis. Į sceną žengiančių sportininkų jau nebelydi seksualiai apsirengusios merginos (tiesa, šokėjos ant scenos vis dar išliko), nuo scenos pašalintas alkoholis (anksčiau, pavyzdžiui, alaus išgerdavo ir žaidėjai) – taip smiginio transliacijos tapo kiek įmanoma labiau pritaikytos šeimoms.

Daug ir ilgos treniruotės bei begalinė koncentracija

Nepaisant festivalinės atmosferos ir, atrodo, dalyko, kurį gerai pasitreniravęs galėtų daryti bet kas, smiginio žaidėjai išlieja daug prakaito, kad pasiektų aukščiausio lygio sceną.

„Žmonės galvoja, kad tai tiesiog – strėlyčių mėtymas, bet tai kur kas daugiau. Kaip tu susitvarkai su spaudimu, kaip susigyveni su savo nervais, kaip susitvarkai su psichologine žaidimo puse“, – sako M. van Gerwenas.

Profesionalai treniruojasi tikrai daug. Štai MVG teigia, kad kasdien į taikinį mėto bent 3–4 valandas, o prieš dvikovas treniruojasi papildomai dar po tris valandas.

D. Labanauskas sakė, kad prieš didelius turnyrus kasdien treniruojasi bent po 2–3 valandas, kartais būna dvi tokios treniruotės per dieną. Be to, varžybų dieną dažniausiai irgi būna ilga treniruotė. Tai įprasta tarp profesionalių žaidėjų.

K. Delleris yra sakęs „The Ringer“, kad žaidėjai profesionalai šio sporto nemėgsta: „Galiu lažintis, jei dvidešimties geriausių žaidėjų paklaustum, ar jie myli šį sportą, 12 iš jų atsakytų, kad ne. Jie yra robotai, jiems tai tiesiog darbas.“

Pasauliniu lygiu šiuo metu dominuoja, žinoma, britai, taip pat puikiai žaidžia olandai. Vis dėlto kiekviename pasaulio čempionate geografija vis plečiasi. Štai šių metų turnyre startavo 96 žaidėjai iš 28 valstybių.

Tiesa, turnyre startavo net 37 anglai (tarp jų ir anglė Fallon Sharrock), o olandų atvyko vienuolika.

Po vieną atstovą, be Lietuvos, turėjo Slovėnija, Singapūras, Rusija, PAR, Portugalija, Naujoji Zelandija, Latvija, Indija, Suomija, Kinija, Kanada ir Brazilija. Po du – Filipinai, Ispanija, JAV, Belgija ir Velsas, po 3 – Škotija, Vokietija, Austrija ir Japonija (tarp jų ir pirma pagal moterų reitingą – Mikuru Suzuki), po 4 – Australija ir Šiaurės Airija.

Smiginis Lietuvoje

Lietuvos smiginis turi vieną ryškią žvaigždę – Darių Labanauską – kurio sėkmė praėjusių metų čempionate (pasiektas trečiasis etapas) licencijuotų žaidėjų skaičių per metus išaugino nuo 150 iki beveik 250.

Kaip LRT.lt sakė smiginio federacijos prezidentas Donatas Matijoška, šiame čempionate Dariaus pasiektas ketvirtfinalis greičiausiai leis žaidėjų skaičių dar labai stipriai padidinti. Anot pašnekovo, Lietuvoje šiuo metu smiginio pakilimas.

„Kol kas žaidėją profesionalą, kuris iš to gyvena, turime tik vieną – Darių. Profesionalui tai yra darbas, jis iš to gyvena. Labai smarkiai to link eina Mindaugas Barauskas, galime jį pavadinti pusiau profesionalu. Jis pernai bandė laimėti PDC licenciją, šiemet kartu su Dariumi dalyvavo pasaulio komandiniame čempionate. Visi kiti Lietuvoje yra mėgėjai“, – pasakoja D. Matijoška.

Smiginio federacijos prezidentas jau galvoja, kad ateinantiems 2020 m. turnyrams teks ieškoti kur kas didesnių erdvių.

Ko reikia, kad taptum rimtesniu žaidėju? Šiuo metu Lietuvoje yra 12 federacijos licencijuotų smiginio klubų, kurie, anot prezidento, noriai priima visus naujokus.

„Jau dabar sulaukiame skambučių, kaip treniruotis, kur galime treniruotis. Darius susidomėjimą labai pagyvino.

Sportas prasideda tada, kai pradedi skaičiuoti nuo 501, sieki rezultato, žaidi klasikinį smiginį. Jei norisi pradėti sportuoti, o ne tiesiog pramogauti, visada kviečiame ateiti į mūsų klubus. Daugelis taip ir daro. Klubai kas savaitę 1–2 kartus renkasi į treniruotes, noriai visus priima. Aišku, yra žmonių, kurie atvažiuoja tiesiai į varžybas. Mes priimame ir neturinčius licencijos, jie tiesiog be jos nekaupia reitingo taškų“, – pasakoja D. Matijoška.

Pradėti žaisti smiginį nėra brangu. Kaip sakė D. Matijoška, geram taikiniui su strėlytėmis įsigyti užtenka ir 70-ies eurų. Kiek sunkiau gali būti atrasti jam vietą, jei gyvenate nedideliame bute, mat į taikinį strėlytės mėtomos iš 2,37 m atstumo, tad reikia maždaug 3 metrų erdvės.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt