Sporto aistruolių ir LTOK komisijos sprendimu prestižinėmis Metų sportininkų statulėlėmis 2019 m. įvertinti plaukikas Danas Rapšys ir penkiakovininkė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė. 24 metų panevėžietis tokios garbės sulaukė pirmą kartą, o 35 metų vilnietė geriausia šalies sportininke pripažinta trečią kartą. Abu sportininkai – „Dienos temoje“.
– Kaip jūs apskritai užaugote toks – netgi „plaukiku robotu“ vadinamas Panevėžyje, kuriame nėra olimpinio 50 m baseino?
D. Rapšys: Manau, viskas prasidėjo nuo trenerių. Treneriai pas mus, Panevėžyje, yra labai geri, labai perspektyvūs, žino, ką daro. Sakoma „Panevėžys – toks mažas miestas ir kaip čia galima iššauti“, bet viskas priklauso nuo žmonių, kurie dirba, kurie atsiduoda savo darbui – tada nebūna jokių problemų.
– Danai, tikriausiai sutiksite – kad ir koks būtų geras treneris, be baseino plaukiko jis neišugdys. Žinau, kad premjeras Saulius Skvernelis yra pažadėjęs, kad toks baseinas atsiras. Gal jums tiksliai žinoma kada?
D. Rapšys: Nežinau, buvo kaip ir planuota, kad atsiras šiais metais – viskas, bus pradėta statyti. Kaip ir nieko nevyksta, ir tikrai nežinau, kada viskas vyks. Aš, kaip ir minėjau viename interviu, tiesiog paleidžiu tą mintį, aš daugiau negalvoju, ar stovės baseinai, ar ne, tiesiog darau tai, ką darau. Žinau, kad reikės visą gyvenimą keliauti po pasaulį, treniruotis. Net ir dabar aš sėdžiu Klaipėdoje, o negaliu sėdėti namie, gimtame mieste, kur galėčiau būti su šeima. Ką padarysi, tenka sėdėti vienam ir per treniruotes.
– Laura, jūsų metai irgi buvo ne patys lengviausi, bent jau jų pradžia. Jūs juos pradėjote reabilituodamasi po Achilo sausgyslės operacijos. Tačiau gana greitai pasiekėte sportinę formą, pradėjote skinti laimėjimus. Kaip pavyko tą padaryti?
L. Asadauskaitė-Zedneprovskienė: Labai esu dėkinga žmonėms, kurie yra šalia, kurie man padeda ir iki dabar dar su manim dirba. Galbūt jų dėka, savo didelio noro dėka ir didelio darbo tas atsistatymas ir buvo gana greitas. Tikrai neskubėjau su tais krūviais ir grįžti taip jau staigiai. Viską dariau po truputį ir klausiau žmonių, kurie labai patarėjai mane stabdė ir labai aišku sunku tai padaryti, kai pripratęs maksimaliai dirbti daug. Todėl jų dėka ir galbūt taip man viskas praktiškai gerai gavosi.
– Bet ar tikėjotės, kaip sakote, be didelių krūvių, palengva, kad metai baigsis su kelialapiu į Tokijo olimpines žaidynes?
L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė: Tai buvo mūsų tikslas – iškovoti kelialapį ir tai padaryti kuo greičiau ir pirmu bandymu. Man pavyko. Aš labai daug dirbau, tam tikrai buvau jau pasiruošusi, bet, aišku, reikia, kad ta diena būtų geriausia – formą pritaikyti ir kad sektųsi su žirgu. Man viskas pavyko ir kelialapį iškovojau į Tokiją. Tikrai įvykdžiau visą planą, dar įvykdžiau ir po to startuodama gerai. Įvykdžiau daugiau, nei mes planavome.
– O kai kelialapis jau yra rankose, gal pavyksta vėl iš naujo perdėlioti krūvius ir netgi šiek tiek pailsėti?
L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė: Taip, man sakė žmonės, kurie su manim dirbo, kad jau kaip ir gana galbūt, bet buvau geros formos ir norėjau pabaigti šį sezoną. Taip, bet vis tiek nusprendžiau dalyvauti Europos čempionate ir jį laimėjau, bet vėliau šiek tiek atsižvelgiau į savo sveikatą, savo kojos būklę ir vis tiek pasitaupiau. Tai neesminis dalykas, esminis bus jau po Naujųjų metų į olimpines žaidynes. Reikės testuoti ir susitelkti.
– Danai, vėl kreipiuosi į jus. Ne viename interviu esate minėjęs, kad šie metai buvo kaip niekada sunkūs. Iš tikrųjų kone kas mėnesį tikriausiai iškovodavote po medalį varžybose, kuriose dalyvaudavote, ir prisipažinote, kad esate ir fiziškai, ir psichologiškai išsekęs. Ar turite poilsio planą?
D. Rapšys: Dabar, kaip sakote, kas mėnesį iškovodavau, būdavo, kad per mėnesį tekdavo ir po 5 kartus iškovoti. Šis sezonas tikrai buvo pirmą kartą toks, bet turėjome tokius tikslus. Sužinojome, ką reikia padaryti, ir manau, kad viskas beveik ir pavyko.
To poilsio gal ir nereikėtų tiek daug, jeigu viską galėčiau daryti savo namuose. Galėčiau atsikelti savo lovoje, galėčiau nuvažiuoti į baseiną, pasibūti su šeima, giminėmis. Bet pabaigiau apdovanojimais, tapau geriausiu metų sportininku ir iškart kitą dieną atvažiavau į Klaipėdą. Dabar vienas sėdžiu, nes kiti sportininkai varžosi Lietuvos čempionatuose. Noriu šiek tiek poilsio, bet treniruotėms reikia baseino, todėl tenka čia būti.
– Danai, taip pat esate pripažinęs, kad, būdamas užsienyje, labiausiai pasiilgstate maisto, kurį ką tik paminėjote, ir savos lovos. Ar iš tikrųjų tiek nedaug tereikia?
D. Rapšys: Patikėkite, sportininkas keliauja visą gyvenimą. Lėktuvai, viešbučiai – viskas keičiasi. Savą lovą paprastas žmogus nelabai vertina, kai joje guli kiekvieną dieną. Atrodo, norėčiau pakeliauti, kažkur pabūti, bet kai tu visą gyvenimą keliauji, gera grįžti į savo lovą. Pagulėti, apie ką nors tiesiog pamąstyti ar net televizorių įsijungti ir pažiūrėti apie nieką. Apie maistą lygiai taip pat. Gerai, kad Lietuvoje tas maistas yra gana geras, tai džiaugiuosi bent jau tiek.
– Po triumfo Europos čempionate drąsinote tikriausiai ne tik save, bet ir kitus, kad žmogus neturi ribų, reikia tik tikėjimo. Ar tikrai tik tikėjimo pakanka?
D. Rapšys: Manau, kad pirmas dalykas tikrai turi prasidėti nuo tikėjimo, nes jeigu žmogus tiki, kad jis gali padaryti, tada tikrai nėra ribų, nes dažniausiai žmonės labai viduje užsisklendžia. Visada ateina kažkokios mintys, kad aš to gal negaliu padaryti arba aš gal kažko nepadariau, arba man trūks. Jeigu žmogus mano, kad jis tikrai tą gali padaryti, tai neįmanoma sulaikyti tokio žmogaus.
– Laura, jūs kalbėjote truputėlį praktiškiau. Sakote, kad kitąmet tikitės būti nesilpnesnė, tačiau turite trūkumų, kuriuos tikitės pakoreguoti. Apie kokius trūkumus jūs kalbėjote, kai yra tokie pasiekimai?
L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė: Be abejo, dar galbūt nėra toks pilnas atsistatymas. Dar mano koja yra gana silpna, nors, aišku, rezultatai yra geri, bet reikia dar padirbėti stiprinant. Šiek tiek yra ir kitų dalykų, ir aš manau, kad rezultatai gali būti dar geresni. Tikiuosi, kad dar turiu laiko ir tinkamai pasiruošti olimpinėms žaidynėms.
– Danai, jūsų stiprioji pusė yra plaukimas 200 ir 400 m laisvuoju stiliumi. Ar pats manote, kad jau ta technika ištobulinta maksimaliai, ir rezultatas, kuris yra fiksuotas šiemet, yra toks, kokio kitąmet gali ir nebebūti?
D. Rapšys: Patikėkite, sporte yra taip, kad niekada nėra maksimalaus rezultato, kurį žmogus gali padaryti. Dažniausiai žmonės sako, kad ateina amžius, ir su amžiumi vis sunkiau siekti rezultato, bet pagrindinis dalykas yra tai, kas yra tavo galvoje. O jeigu tu viską darai sąmoningai, tu žinai, dėl ko tai darai, tai net ir amžius nėra riba. Manau, kad tas rezultatas lygiai taip pat nėra riba, kiek mes galime pasiekti. Viskas priklauso tik nuo manęs, kiek sugebėsiu tuo tikėti.
– Laura, kitąmet Tokijo olimpinės žaidynės. Na, bent jau Danas sako, kad viskas priklauso tik nuo jo rezultatų. Ko jūs tikitės iš olimpinių žaidynių, kokio rezultato?
L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė: Be abejo, važiuojame ten ne šiaip, kad dalyvautume, o iškovoti galbūt kuo aukščiausios vietos. Jeigu daug kažkada yra pasisekę, tai tu tikrai aukštai laikai tą kartelę, ir iš tavęs tikisi daug. Be abejo, svarbiausia, kad netrukdytų traumos, kad visas sezonas pavyktų ir kad pavyktų ta forma pasiekti aukščiausią piką būtent tose varžybose.
Aišku, ten yra labai sunku, nes visai kitas klimatas. Azijoje mums startuoti ypač sudėtinga. Bet šiemet vis dėlto nugalėjau Tokijuje, ir man tikrai neblogai sekėsi. Jeigu viskas bus gerai, atitaikysiu savo formą, tai galbūt ir ten galėsiu startuoti kitą sykį taip pat neprasčiau – tai to ir tikiuosi.
– Danai, nežinau, galbūt ir prisikalbėsit, bet sakėt, kad viskas yra galvoje ir viskas priklauso tik nuo jūsų. Tai ar parvešit medalį kitąmet iš olimpinių žaidynių?
D. Rapšys: Čia tikrai turi labai daug faktorių susidėti. Žinau, kaip visi reikalauja. Visi žmonės tikisi tik medalių, bet pasikartosiu, kad mes tikrai, kaip ir Laura, girdėjau, sakė, tikrai važiuosime ne dalyvauti, o tiesiog parodyti tai, ką galima geriausio. Manau, jeigu mes pagerinsime savo laikus, mes būsime dar geresnės formos, negu buvome.
Tie medaliai patys ateis. Važiuojame ne siekti to medalio, kad būtinai užsidėtume jį. Mes važiuojame pamatyti, dėl ko mes dirbame visą gyvenimą. Jeigu mes dirbome visą gyvenimą dėl to rezultato ir jį pageriname, ar gali būti geresnis jausmas? Manau, kad net medalis neatpirks to jausmo. Mes žinome, dėl ko dirbame, ir mes tai padarome.
