Antradienį Kauno „Žalgiris“ Eurolygoje krito 8-ąjį kartą iš eilės – Šaro auklėtiniai 68:74 nusileido Stambulo „Anadolu Efes“ komandai, kuriai tai buvo 8-oji pergalė paeiliui. Kauniečių treneris po susitikimo kalbėjo, jog buvo patenkintas saviškių žaidimų, tačiau Lietuvos čempionai taip pat turėjo nemažai problemų, kurias išsprendus buvo galima pagalvoti apie pergalę.
Po susitikimo Š. Jasikevičius kalbėjo, kad ne viską jis gali kontroliuoti. Kaip pavyzdį strategas panaudojo Tiboro Pleisso ūgį. Vokietis pelnė 18 taškų ir atkovojo 7 kamuolius, iš kurių net 4 sugriebė puolime. Tai, jog varžovų vidurio puolėjas turi ilgas rankas ir yra aukštesnis už visus kitus aikštėje – 221 cm – tikrai nepriklauso nei nuo taktikos, nei nuo žalgiriečių žaidimo.
Vokietis statė kietas užtvaras, baudos aikštelėje sėkmingai užbaigė vieną ataką po kitos, ir, lyg to dar nebūtų užtekę, taikliai šaudė iš vidutinio nuotolio. Pastarąją galimybę jam aikštės šeimininkai davė tyčia, tačiau ir čia rizika nepasiteisino.
Suprantama, kad toks bokštas dominuoja po lenta, tačiau keisčiau atrodo, kai tą patį daro 203 cm ūgio Chrisas Singletonas. Amerikietis nepelnė taškų, tačiau sugriebė 10 kamuolių, atliko 2 rezultatyvius perdavimus, perėmė 4 kamuolius ir kartą „išrašė stogą“.
Prie jo pavardės statistikos protokole įrašyti 2 puolime atkovoti kamuoliai, tačiau dar bent 3 jis ranka pamušė į tą pusę, kur buvo jo komandos draugas. Tos papildomos progos ir buvo viena iš pralaimėjimo priežasčių, apie kurias po rungtynių kalbėjo Šarūnas Jasikevičius.
„Apskritai, jei kas nors šiandien su mūsų rizika ir gynybine sistema būtų pasakę, kad būtume pralošę dėl atkovotų kamuolių, būčiau sakęs „tikrai ne“, bet didžiausia detalė buvo būtent sugriebtų kamuolių skirtumas. To negalėjo būti“, – sakė specialistas.
Dažnai atrodė, kad C. Singletonas taip dominavo būtent dėl pastangų, tad galbūt čia galima mesti akmenis į Jocko Landale`o ar Zacho LeDay`aus daržą, tačiau kai oponentas žlugdo visus, kas prieš jį atsiduria, tikriausiai telieka nulenkti galvą ir pasveikinti „Anadolu Efes“ puolėją su puikiomis rungtynėmis.
Čia nuostabus jo pasirodymas dar nesibaigė – baudos aikštelėje sunkiausia buvo ne užbaigti atakas per ar prieš T. Pleissą, o būtent prieš C. Singletoną, kuris vienam vakarui įsikūnijo į San Fransisko „Golden State Warriors“ gynybos specialistą Draymondą Greeną.
Jis po krepšiu vis šokdavo tiesiai į viršų ir priversdavo iš sunkių padėčių atakuoti visus žalgiriečius – nuo jau minėtų J. Landale`o ir Z. LeDay`aus iki KC Riverso ar Thomo Walkupo.
Būtent T. Walkupo pasirodymą galima vadinti nusivylimu. 3 taškai (0/5 dvitaškių, 1/2 tritaškių), 2 atkovoti kamuoliai, 5 rezultatyvūs perdavimai bei po 2 kartus perimti ir prarasti kamuoliai nėra Eurolygos komandos startinio įžaidėjo statistika.
Gynėjas dažnai, atrodo, bijojo imtis iniciatyvos ir nusimesdavo atsakomybę atlikdamas perdavimus komandos draugams. Kai amerikietis bandydavo žaisti pats, geriau taip pat nebuvo, tą ir parodo skaičiai prie jo pavardės protokole.
Pats T. Walkupas teigia, jog tai tik vienas prastas vakaras, o ne jo nesugebėjimas įžaisti.
„Nemanau, kad jaučiu kažkokius „augimo skausmus“ žaisdamas įžaidėjo pozicijoje. Turi tiesiog susitelkti ir atlikti savo užduotis. Šįvakar, manau, tiesiog neatlikau savo darbo taip, kaip turėčiau“, – aiškino žalgirietis.
Deja, jo žaidimas lemiamu metu nedžiugino. Paskutinėmis minutėmis atakų organizatorius du kartus nesugebėjo apeiti žymiai lėtesnio T. Pleisso, taip pat sykį mynė šoninę liniją prieš smeigdamas tritaškį, galėjusį sumažinti atsilikimą iki 2 taškų likus žaisti vos mažiau nei 100 sek. iki finalinės sirenos.
Negalima sakyti, jog T. Walkupas turėjo neklysti ir kiekvienoje iš šių situacijų pelnyti taškus, tačiau tikras lyderis sugebėtų išspausti daugiau. Daugiau prieš savo traumą sugebėdavo tose situacijose išspausti Marius Grigonis, sezono pradžioje vis tempdavęs komandą rungtynių pabaigose.
Žinoma, čia yra ir kitas aspektas – pranašumų savo krepšininkams kūrimas. Nors „Anadolu Efes“ lyderiams tam pranašumui turėti užtenka tik pastatyti užtvarą, kauniečiams tai retai duoda norimų rezultatų.
Aukščiausiosios klasės krepšininkai – Vasilije Micičius, Rodrigue Beaubois ir Shane`as Larkinas – geba atakuoti iš toli vos gavę erdvės. Taip pat jie puikiai veržiasi link baudos aikštelės ir neturi problemų apeiti varžovų aukštaūgius. Pastarajam tai antradienį nesisekė, tačiau pirmųjų dviejų užteko „Žalgiriui“ skandinti.
O kur dar V. Micičiaus greiti perdavimai skersai aikštės, primenantys geriausius pasaulio įžaidėjus. Kai Lietuvos čempionai rotavo, jie vis nespėdavo uždengti tolimajame kampe likusio žmogaus, nes dažnas žaidėjas tiesiog nesugebėtų tiksliai jo atrasti.
Kauno ekipa neturi krepšininkų, kurie tą sugebėtų, todėl kai kurių derinių metu puolime tenka žaisti vos ne 4 prieš 5. Tai ne kritika Šaro auklėtiniams, o labiau pastebėjimas, kad su tokiu lygių skirtumu susitvarkyti yra sunku, tačiau žalgiriečiai tą darė neblogai. Taip neblogai, kad treneris po mačo jų pasirodymą pavadino „puse velnio“ ir teigė, kad ši nesėkmė kitokia.
Deja, „neblogai“ šįkart neužteko ir Kauno komandos atstovai turėjo „Žalgirio“ areną ir vėl palikti nuleistomis galvomis. Jei praeitų dviejų sezonų „Žalgiris“ būtų taip pralaimėjęs susitikimą su Eurolygos lyderiais, dėkotume saviškiams už puikią kovą ir galėtume optimistiškai žvelgti į artėjančias rungtynes.
Dabar situacija darosi vis sunkesnė. Kauniečiai dar yra pralaimėję 4 kartus daugiau nei 8-oje vietoje esanti Maskvos srities „Chimki“ ekipa, tačiau, kad patektų į ketvirtfinalį, tikriausiai reikės bent 18 pergalių. Tai reiškia, kad per kitus 20 mačų mūsiškiams reikia iškovoti pergalę bent 15 kartų. Misija neįmanoma? Galbūt dar ne, tačiau kiekvienu suklupimu prie to vis artėjama.
