Sportas

2019.12.17 11:03

Teisėju tapusio olimpiečio svajonė išsipildys Tokijuje

LRT.lt2019.12.17 11:03

Daugkartinis Lietuvos plaukimo čempionas ir rekordininkas Sauliaus Binevičius yra dalyvavęs net trejose olimpinėse žaidynėse. 2020 m. jo laukia ketvirtas olimpinis išbandymas, skelbiama tinklalapyje LTOK.lt.

Tiesa, šįkart kaunietis ne ners į vandenį ir grybšniais matuos distanciją, o stovės ant baseino krašto ir stebės, ar viskas vyksta pagal taisykles – lietuvis yra vienas iš septynių Europos arbitrų, teisėjausiančių Tokijo olimpinių žaidynių plaukimo varžybose. Taip nusprendė Tarptautinė vandens sporto šakų federacija (FINA).

Žinią, kurios, prisipažįsta, nesapnavęs net geriausiame sapne, 40 metų S. Binevičius sužinojo penktadienį, 13 dieną, kai prietaringus žmones kausto nelaimės nuojauta.

„Penktadienį pas draugus su vaikais žiūrėjome Eurolygos rungtynes, kuriose Kauno „Žalgiris“ patyrė dar vieną pralaimėjimą. Po rungtynių dar užsukau paimti žmoną iš draugių vakarėlio. Ir laukdamas jos telefone atsidariau paštą. Jame pamačiau Lietuvos plaukimo federacijos prezidento Emilio Vaitkaičio laišką apie tai, kad esu atrinktas į Tokijo olimpines žaidynes kaip FINA teisėjas. Tai labai džiugi ir įpareigojanti naujiena tiek man, tiek, manau visai Lietuvos plaukimo šeimai, nes būsiu pirmas jos atstovas, kuris teisėjaus tokio lygio renginyje“, – džiaugėsi S. Binevičius.

206 cm ūgio laisvojo plaukimo stiliaus specialistas, 2003 m. Europos čempionato prizininkas S. Binevičius yra dalyvavęs 2000 m. Sidnėjaus, 2004 m. Atėnų ir 2008 m. Pekino olimpinėse žaidynėse. Po pastarųjų jis baigė profesionalaus sportininko karjerą, bet nuo plaukimo nenutolo. Ne tik teisėjauja, bet ir vadovauja Kauno plaukimo mokyklai.

S. Binevičius – ne pirmas nepriklausomos Lietuvos olimpietis, tapęs olimpinių žaidynių teisėju. 2016 m. Rio de Žaneiro šiuolaikinės penkiakovės varžybose teisėjavo 2008 m. Pekino olimpinis vicečempionas Edvinas Krungolcas.

– Sauliau, kokiose dar aukščiausio lygio varžybose esate teisėjavęs?

– Jau penkerius metus Lietuvos plaukimo federacijos esu deleguojamas į aukščiausio rango varžybas. Dirbau Europos jaunimo, Europos ir pasaulio čempionatuose, Europos žaidynėse. Šiame sąraše trūko tik olimpinių žaidynių.

– Kaip vyksta teisėjų atranka į tokius renginius?

– Konkrečių atrankos taisyklių nėra. Atrenka FINA teisėjų komitetas, jis atsižvelgia į daugybę faktorių. Mano galva, svarbiausi šie: kiek per pastarąjį olimpinį ciklą esi teisėjavęs ir kokiose varžybose, kaip sekasi tavo šaliai aukščiausio lygio čempionatuose, kaip pats atlieki savo darbą. Žinoma, reikia ir sėkmės, juk iš Europos į Tokiją vyks tik septyni plaukimo teisėjai.

– Kokias dažniausiai pareigas atliekate teisėjaudamas?

– Lietuvos plaukimo federacijos renginiuose mano pozicijos keičiasi nuo varžybų direktoriaus iki referio.

Jau prieš renginį turime padaryti daug namų darbų, kad viskas praeitų sklandžiai – nuo čempionatų nuostatų parengimo iki baseino paruošimo, komandos surinkimo.

Lietuvos plaukimo federacija turi FINA tarptautinės kategorijos teisėjų komandą, kuri yra tvirtinama ketveriems metams. Šiuo metu ją sudaro šeši žmonės. Vienas tikrai neišsiversčiau. Be to, jei norime, kad nacionaliniame čempionate galima būtų įvykdyti Europos, pasaulio ar olimpinių žaidynių normatyvus, reikia trijų teisėjų iš FINA sąrašo.

Lietuvos plaukimo federacijos renginiuose ne kartą svečiavosi FINA tarptautinės kategorijos teisėjai iš Lenkijos, Gruzijos, Baltarusijos, Estijos, Latvijos ir visi teigė, kad renginiai vykdomi tikrai profesionaliai ir judame gera linkme. Tas labai džiugina.

Europos, pasaulio čempionatuose varžybos vyksta nuo penkių iki septynių dienų ir pozicijas rotuoja kiekvieną dieną. Teisėjavimo pozicijas paskelbia iš vakaro, kad galėtum dar kartą pasiruošti. Geras teisėjas – tas, kuris teisėjauja profesionaliai ir, prieš diskvalifikuodamas sportininką, yra 100 proc. įsitikinęs, kad buvo taisyklių pažeidimas.

Dažniausiai po varžybų būni kiaurai šlapias bent jau iki pusės. Todėl grįžus namo į viešbutį po plaukimų puolame džiovintis rūbus plaukų džiovintuvais ir ruoštis jau kitai dienai ar finalams. Pastaruosiuose dažniausiai būna kiek puošnesnė apranga.

– Kada pradėjote teisėjauti ir kodėl?

– Pradėjau 2009 m., baigęs profesionalaus plaukiko karjerą. Buvau 29-erių, plaukimui atidavęs net 20 metų, norėjau kažką ir toliau daryti šiame sporte. Todėl pradėjęs dirbti Kauno plaukimo mokykloje, kurioje lankiau treniruotes dvi dešimtis metų, įsisukau į teisėjo darbą nuo vietinių plaukimo varžybų iki tarptautinių vaikų, Lietuvos vaikų ir jaunučių pirmenybių.

Vėliau tapęs Lietuvos plaukimo federacijos Vykdomojo komiteto nariu pasirinkau man įdomiausią ir mieliausią sritį – plaukimo varžybų organizavimą, rengimą, vedimą. Tuo labiau, kad turėjau labai gerus mokytojus, kurie po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo klojo plaukimo pagrindus. Išskirčiau Gintautą Bartkų, kuris tikrai profesionaliai vedė varžybas, būdamas LPF generalinis sekretorius rūpinosi nuostatų rengimu, atrankos kriterijų kūrimu, teisėjų kategorijų tvirtinimu.

Kalbant apie mano FINA teisėjo karjerą, tai ji prasidėjo 2014 m., kai LPF Vykdomasis komitetas mane delegavo į Europos jaunimo plaukimo čempionatą. Tada taip pat buvau pirmasis lietuvis, teisėjaujantis tokio lygio varžybose. O tikslas buvo aukščiausias – 2020 m. olimpinės žaidynės. Nors aš galvojau, kad į jas pateksiu dar vėliau, 2024 m. Labiau nei aš tikėjo tuometis LPF prezidentas Tomas Kučinskas.

Po pirmojo bandymo Europos jaunimo čempionate Olandijoje teko teisėjauti 2015 m. Europos žaidynėse, 2016 m. Europos ir pasaulio čempionatuose, 2017 m. ir 2018 m. Europos čempionatuose, 2016 m. ir 2018 m. pasaulio čempionatuose.

Esu labai dėkingas Tomui Kučinskui už suteiktą galimybę. Taip pat dabartiniam LPF prezidentui Emiliui Vaitkaičiui, su kuriuo toliau tęsėme kelionę į pasirinktą tikslą, visai Lietuvos teisėjų komandai, kad ji pasitiki manimi.

Ir tuo pačiu džiaugiuosi, jog mūsų sportininkai pakilo į tokį lygmenį, kad mes neapsiribojame tikslų kėlimu vien patekti į čempionatą, bet siekiame kovoti dėl medalių, plaukti finaluose. Nėra smagiau, kai tu teisėjauji, o tame pačiame čempionate kyla Lietuvos trispalvė.

2015 m. Europos žaidynėse dominavo Andrius Šidlauskas. 2016 m. Europos čempionate Londone Danas Rapšys laimėjo pirmą savo karjeroje medalį suaugusiųjų aukščiausio lygio varžybose. Po apdovanojimo eidamas pro teisėjus jis pribėgo ir paspaudė man ranką. Teisėjavau ir plaukiant Giedriui Titeniui, su kuriuo vienu metu dar kartu atstovavome rinktinei.

2016 m. Kanadoje Simonas Bilis tapo pasaulio čempionu ir prizininku prestižinėse 50 m ir 100 m laisvojo stiliaus rungtyse. Turbūt tada džiaugiausi daugiausia, nes tai buvo visiškai netikėta.

2017 m. Kopenhagoje Rūta Meilutytė dominavo Europos čempionato 50 m ir 100 m krūtine distancijose. Pernai Kinijoje Danas Rapšys tapo pasaulio čempionu 400 m laisvuoju stiliumi rungtyje ir laimėjo sidabrą 200 m distancijoje, o Rūta iškovojo 50 m krūtine rungties sidabrą.

Visa tai mačiau iš arti.

Džiaugiuosi mūsų geriausių sportininkų rezultatais ir jų laimėtais medaliais, širdis dreba, tarsi plaukiu su jais. Kartais atrodo, kad atlieku du darbus – ir teisėjauju, ir sergu už juos.

Su šiais sportininkais užaugau kaip teisėjas, kaip žmogus. Kolegos ir mane sveikina laimėjus medalius. Stengiuosi perduoti rinktinės nariams smulkias, bet kartais labai svarbias detales. Jei nebūtų tokių pergalių, manau, ir aš nebūčiau tiek pasiekęs kaip teisėjas.

Žinoma, teko matyti ir kaip vienas po kito krenta dar mano pasiekti Lietuvos rekordai, kuriuos Danas jau senai sudaužė. Tai asmeniška. Bet ir džiugu, kad judame pirmyn.

Ir labai džiaugiuosi, kad turiu kolegę, kuri jau antrus metus taip pat pralaužė ledus ir vyksta į Europos, pasaulio čempionatus – Milda Šeibokaitė.

– Ar dažnai tenka priimti sprendimus, kurie lemia sportininko diskvalifikavimą?

– Nacionaliniuose čempionatuose tikrai dažnai tenka priimti tokius sprendimus, bet toks mano darbas. O sportininkai taip pat turi žinoti, kad negali klysti, mokytis iš klaidų. Geriau būti diskvalifikuotam nacionaliniame čempionate nei atstovaujant Lietuvos rinktinei.

Dažniausiai pasitaikantys diskvalifikavimai – už neteisingą startą, posūkius, rečiau – stilių ar kitus pažeidimus.

Per mokymus Europos, pasaulio čempionatuose mus moko: nebūkite priekabūs, neieškokite specialiai nusižengimo, o pamačius pažeidimą, priimti sprendimą tik būnant 100 proc. įsitikinus savo teisumu.

Teko ir pasaulio čempionate diskvalifikuoti sportininką, bet tai buvo kuriozinė situacija, nes plaukikas nebaigė distancijos ir plaukė ne tuo stiliumi, kuriuo reikėjo. Europos čempionatuose taip nebūna. Tokie dalykai nutinka tik pasaulio čempionatų ar olimpinių žaidynių pirmuose atrankos plaukimuose.

Esu baudęs ir mūsų rinktinės lyderius.

– Kas sunkiau – teisėjauti ar pačiam plaukti?

– Plaukti ir siekti aukščiausių tikslų tikrai buvo sunku. Bet tu tai darai kelias dešimtis sekundžių. Daugiausia – 15 minučių, jei plauki ilgas distancijas. O teisėjaujant tenka stovėti ant kranto 4-5 valandas, būti visada susikaupus, nepraleisti nei vieno taisyklių pažeidimo, priimti teisingus sprendimus pagal taisykles, kurie dažniausiai atrodo neteisingi treneriams, sportininkams. Tai sunkesnis darbas.

– Ar dažnai keičiasi plaukimo taisyklės?

– Pagrindinės taisyklės nesikeičia, koreguojami tik tam tikri punktai, traktavimai ir tai dažniausiai vyksta po daugiau triukšmo sukeliančių diskvalifikavimo incidentų.

Dėl tokių pakeitimų taisyklių nereikia mokytis iš naujo, bet visada varžybose turiu su savimi taisyklių knygą.

Tikiuosi ateityje su šiuolaikinių technologijų pagalba reikės mažesnės teisėjų komandos ir bus išvengta žmogiškojo faktoriaus klaidų. O jų vis pasitaiko. Be to, visus 20-30 teisėjų reikia apgyvendinti, skirti transportą, aprangą, maitinti. Tai dideli kaštai ir kai kurie taisyklių keitimai galėtų mūsų sumažinti perpus. Aišku, taip sumažėtų galimybė mums vykti į svarbiausias varžybas, bet, manau, būtų teisėjaujama dar profesionaliau ir tiksliau.

– Esate Kauno plaukimo mokyklos direktorius, ugdote plaukikus. O kas ugdo plaukimo teisėjus?

– Plaukimo teisėjus ugdome mes patys – plaukimo šeima. Tai tie miestai, kurie turi baseinus, sportininkus, trenerius. Lietuvos plaukimo federacija priima visus, kas tik nori tobulėti ir bandome juos tobulinti per savo svarbiausius nacionalinius renginius.

Dabar yra keli žmonės, kurie rūpinasi varžybų elektronika, turime kelis varžybų sekretorius, teisėjų, kurie yra tikrai profesionalai. O jų reikia daug. Ir šiuo metu vienam susirgus, galime jį pakeisti kitu teisėju. Tai labai svarbu. Norime, kad dar daugiau buvusių plaukikų, sportininkų tėvų prisijungtų prie mūsų komandos ateityje.

Šiuo metu kaip tik tvirtinimui LPF Vykdomajam komitetui pateiktas plaukimo teisėjų reglamentas, kuris turėtų pradėti veikti nuo kitų metų sausio. Ten aiškiai įvardinta, ką reikia padaryti, norint tapti vienos ar kitos kategorijos teisėju.

– Kuriuose Lietuvos baseinuose geriausiai dirbti?

– Pirmoje vietoje – Alytus. Jis lenkia visus dėl savo 50 m baseino, ten dirbančios administracijos ir darbuotojų požiūrio, apgyvendinimo galimybių, susisiekimo.

Antras – Kauno 50 m baseinas. Čia patogus susisiekimas, daug teisėjų.

Trečiąją vietą skirčiau Klaipėdai. 50 m baseinas – puikus, naujas. Tik ilgesnė kelionė ir trūksta teisėjų.

Visi šie baseinai – 50 m ilgio. Jei galėtume pridėti 25 m baseiną, šioje kategorijoje dominuotų visai naujas Vilniaus Fabijoniškių baseinas. Jame kol kas turėjome tik vieną renginį, bet ten dirbanti komanda padėjo, kuo tik galėjo. Viskas vyko labai sklandžiai.

Laukiame naujų baseinų. Vilniuje – Lazdynuose, Kaune – Nemuno saloje. Reikėtų dar daugiau 25 m ilgio baseinų visoje šalyje, kad jie būtų prieinami visiems – nuo vaikų iki senjorų.

– Ar pats dar paplaukiojate sportiniu ritmu, pavyzdžiui, veteranų varžybose?

– Nelabai pasiilgstu dalyvavimo plaukimo varžybose. Turbūt per daug sveikatos, metų atidaviau šiai sporto šakai, nebepavyksta rasti motyvacijos ir noro siekti tam tikro pripažinimo toje pačioje srityje.

Bet bent du kartus per savaitę stengiuosi nuplaukti po kilometrą.

Patinka dalykai, kurie man nauji. Pavyzdžiui, uošvio ir jo vaikystės draugo dėka pamėgau buriavimą, šešis metus iš eilės dalyvaudavome regatoje Lenkijos ežeruose. Nuostabus jausmas ir patirtis, ką vėjas gali padaryti ir kaip mes nuo jo priklausomi.

Šiuo metu žaidžiu krepšinį Kauno miesto mėgėjų lygoje, 40+ grupėje. Mečiau visas C, B, A lygas, nes metai daro savo ir nesu jau toks greitas, šoklus.

Su krepšinio komandos KSK, kuriai atstovauju, nariais bendraujame šeimomis, vykstame į tarptautinius turnyrus, rengiame išvykas dviračiais, tinklinio turnyrus, žygius baidarėmis ir panašiai.

Labai dėkoju mane supantiems žmonėms, kurie mano dažnų išvykų į varžybas metu rūpinasi, kad namuose gyvenimas nesustotų, kad abu vaikai būtų nuvežti į darželį, būrelius. Žmona Rugilė (buvusi plaukikė, Pekino olimpinių žaidynių dalyvė, – aut. past.) daro stebuklus viską suorganizuodama ir motyvuodama mane eiti į priekį ir siekti pripažinimo – tai labai svarbu. Juk visos išvykos tiek Lietuvoje, tiek užsienyje sudegina daug šeimos laiko ir jei nebūtų pasitikėjimo, palaikymo, vargu ar būčiau tiek pasiekęs. Tėvai, uošviai, tetos, vaikų krikšto tėvai dirba kaip komanda, padeda siekti tikslų.