Pokalbis dėl darbo dažnai žmonėms yra didelį stresą kelianti patirtis, kuri reikalauja tikrai daug pasirengimo. Tačiau ar kada nors susimąstėte, kaip darbo ieško futbolo treneriai? Kaip patys klubai ieško naujų kandidatų, kokią įtaką procesui daro agentai ir sirgaliai? O kaip vyksta pokalbiai dėl darbo, kai pasirašomi milijoniniai kontraktai? Apie tai – „The Athletic“ straipsnyje.
Šimtai skambučių ir elektroninių laiškų
Kai „Arsenal“ ėmėsi vyriausiojo trenerio paieškų, bandydami pakeisti 22 metus komandai vadovavusį Arsene`ą Wengerą, jie, kaip ir bet kuris save gerbiantis ir naujo lyderio ieškantis verslas, sudarė galimų kandidatų sąrašą. Tuomet, sutrumpinus pradinį sąrašą iki tinkamiausių aštuonių kandidatų, prasidėjo pokalbių dėl darbo maratonas.
Bet kaip iš tiesų vyksta trenerių atrankos procesas? Ar futbolo strategai staiga puola dailinti savo gyvenimo aprašymus ir elektroniniu paštu siųsti juos klubams, vos tik atsilaisvina juos dominanti darbo vieta? Ar ruošdamiesi pokalbiui, jie valandų valandas analizuoja žaidimą ir bando įsiminti žaidėjų pavardes?
Ir ar pokalbiui kviečiami visi, net ir tokie grandai kaip Jose Mourinho, Pepas Guardiola ar Jurgenas Kloppas?
„Arsenal“ atvejis buvo unikalus šiuolaikinio futbolo istorijoje, nes visi žinojo, kad A. Wengeras palieka komandą, ir klubas galėjo imtis veiksmų, jo įpėdiniui surasti ir paskirti, per daug nesutrikdant komandos darbo.
Tačiau tai nėra įprasta praktika.
Paprastai viskas prasideda nuo nesėkmių serijos. Specialistai ima baksnoti pirštais. Naujienų antraštės didina spaudimą. Su kiekvienomis rungtynėmis virš trenerio galvos pakibęs Damoklo kardas vis labiau priartėja prie savo tikslo.
Ir štai tuomet pradeda skambėti telefonas.
„Tą pačią minutę, kai tik treneris pajunta spaudimą, komandos vadovybė sulaukia trečiųjų asmenų pasiūlymų, kuriuose nurodytos konkrečios pavardės, – sako patyręs futbolo specialistas. – O vos tik treneris atsistatydina, pasipila tikra lavina.“
Atsilaisvinus vyriausiojo trenerio kėdei, net ir žemesnių lygų klubai sulaukia daugiau kaip šimto gyvenimo aprašymų ir antra tiek telefono skambučių.
„Elitiniams treneriams – čia kalbame apie labai nedidelę aukščiausio lygio trenerių grupę – darbo paieškos yra unikalus procesas. Nemanau, kad galima būtų pavadinti jį „normaliu“, – sako 2012 m. sukurtos futbolo programinės įrangos „Globall Coach“ generalinis direktorius Emile Colemanas.
„Nenustebkite, kad pristatant vyriausiąjį trenerį klubo savininkui ar vadovui, labai svarbų vaidmenį vaidina agentai – J. Mourinho atveju, pavyzdžiui, Jorge Mendesas turi labai didelę įtaką daugeliui klubų, – aiškina E. Colemanas. – bet iniciatyva gali kilti ir iš pačių žaidėjų, aktyviai pasisakančių už vieną ar kitą trenerį. Todėl nereikia stebėtis, kad po dar vieno komandos pralaimėjimo, žaidėjai paskambina patinkančiam treneriui ir sako palaikysiantys jo kandidatūrą.“
Anot vieno patyrusio futbolo specialisto, nedidelė elitinių treneriu grupelė jau seniai nebedalyvauja darbo pokalbiuose. „Tuos trenerius gali išvardinti bet kas – jie net nesistengia tarpusavyje varžytis. Jie nori jaustis užtikrinti, kad jei pokalbio metu nieko nenumatyto nenutiks, jų kandidatūra bus patvirtinta. Pokalbis tėra formalumas.“
Darbo pokalbiai ir „PowerPoint“ prezentacijos
Buvęs „Brighton“ ir „Sunderland“ treneris Gusas Poyet paskaičiavo, kad per visą karjerą yra dalyvavęs 10–12 pokalbių dėl darbo. Ir kad 60–70 proc. jų baigdavosi pasiūlymu užimti trenerio vietą. „O ar aš sutikdavau, ar ne – čia jau kitas klausimas,“ – priduria G. Poyet tik su jam būdinga šypsena.
2018 m. palikęs „Bordeaux“ klubą ir nuo to laiko niekur nedirbantis 51 metų treneris glaudžiai bendradarbiauja su savo agentu: „Jis privalo atidžiai sekti situaciją, rinkti informaciją, kalbėtis su žmonėmis, žinoti, kas vyksta ir laukti pokyčių, – sako treneris. – O kol kas aš pats žiūriu futbolą tiek, kiek galiu ir stebiu komandas, su kuriomis galėčiau dirbti, o tada laukiu, kad pasitaikytų tokia galimybė.“
Jo telefonas skamba dažnai, tačiau dažniausiai skambina nepažįstami žmonės – tarpininkai, siūlantys suorganizuoti pokalbius dėl darbo įvairiausiuose planetos kampeliuose nuo Irano („Nesakau, kad niekuomet ten nevyksiu, bet kol kas šios šalies mano planuose nėra) iki Pietų Amerikos (kur jo taip pat kol kas netraukia).
„Problema – per daug tarpininkų. Jei skambina pats klubas ar mano agentas, viskas gerai, bet jei į akis lenda žmonės, tenorintys sužinoti, ar tave domintų vienas ar kitas pasiūlymas, jei toks būtų, nieko gero,“ – aiškina G. Poyet.
2009 m. G. Poyet paskambino jo agentas ir pasakė, kad sutarė dėl darbo pokalbio. Prieš tai metus G. Poyet dirbo „Tottenham“ klube Juande Ramoso padėjėju, bet išvyko kartu su vyriausiuoju treneriu, kai 2008 m. spalį šis buvo atleistas.
Pokalbis buvo dėl „Reading“ vyriausiojo trenerio pozicijos, nors atrodė, kad klubas stipriai linksta link Brendano Rodgerso kandidatūros. „Tiesą sakant, sulaukęs skambučio, pasakiau: „Tai visgi ne Brandanas?“, nes žmonės jau kalbėjo, kad jis bus paskirtas, – sako G. Poyet. – Bet mano agentas patikino, kad jie kviečiasi pokalbiui keturis ar penkis žmones, todėl nuvykau ir aš – maniau, kad bus gera patirtis.“
Tąkart į pokalbį G. Poyet nuvyko apsiginklavęs informacija apie klubą, sugalvojęs naujų idėjų ir jų įgyvendinimo būdų: „Tai buvo paprastas, tiesus pokalbis.“
„Bet šiais laikais naujosios kartos treneriai daro pristatymus, atsiveža pasiruošę „PowerPoint“ skaidres ir pateikia klubo vadovams papildomos informacijos, kuri kai kuriems klubams galbūt daro įspūdį, – kalba treneris. – Aš paprastai taip pat atsivežu informacijos kompiuteryje ar užrašuose, bet niekada ja nesinaudoju. Žinoma, važiuoju pasiruošęs, išsianalizavęs komandos žaidimą, be to, esu labai atviras. Niekada nesakau vien to, ką jie nori išgirsti. Sakau tai, ką iš tiesų galvoju. Noriu, kad jie mane pasirinktų dėl to, koks esu, ką darau ir ką sakau. O ne dėl to, kas pavaizduota ant popieriaus ar kompiuterio ekrane.“
„PowerPoint“ prezentacijos dažnai minimos, kalbant apie pokalbius dėl futbolo trenerio darbo. Taip iš dalies yra dėl to, kad Samas Allardyce`as savo autobiografijoje apkaltino Anglijos Futbolo asociaciją (FA) nesuteikus jam galimybės parodyti skaidrių ir dėl to 2006 m. neperėmus Anglijos rinktinės vairo iš Sveno-Gorano Erikssono.
„Norėjau, kad mano pokalbis dėl darbo Futbolo asociacijos vadovus išverstų iš klumpių, pasiruošiau puikią „PowerPoint“ prezentaciją, kurioje išanalizavau kiekvieną net menkiausią detalę. Nė viena smulkmena neliko nepaliesta. Niekam, tikrai niekam nebūtų pavykę manęs nurungti, – rašė jis. – Bet tada Brianas Barwickas, asociacijos vadovas, man pasakė, kad toje patalpoje, kur vyks pokalbis, galimybių rodyti skaidres nėra, tad man teko visą medžiagą atsispausdinti. Tokia tad pažangi mūsų Futbolo asociacija.“
S. Allardyce`as akivaizdžiai buvo vienas pirmųjų pritaikęs metodą, kuris šiandien tapo neatsiejama daugelio pokalbių dėl trenerio darbo dalimi.
Marcelo Bielsos fenomenas
„Kai kurie treneriai prieš pokalbius įdeda tikrai daug darbo, kruopščiai viską išsianalizuoja ir sudėlioja į išsamią prezentaciją, – aiškina jis. – Žinau, kad tai visai nereiškia, jog toks kandidatas bus geriausias treneris, bet yra ir tokių, kurie ateina, atsisėda ir priverčia tave jaustis dėkingu, kad gali būti su juo vienoje patalpoje.“
Kai 2018 m. pas garsųjį perfekcionistą Marcelo Bielsa aptarti atsilaisvinusios „Leeds United“ klubo vyriausiojo trenerio kėdės į Buenos Aires atvyko vykdomasis klubo direktorius Angusas Kinnearas ir futbolo direktorius Victoras Orta, treneris žodį „išsamus“ pakylėjo į visiškai naują lygį. Trylika valandų trukusio susitikimo metu jis klubo pareigūnams žėrė idėjas, remdamasis pastabomis, užsirašytomis, peržiūrėjus visas 51 praėjusių metų sezono rungtynes.
„Jis mūsų komandą žinojo geriau nei mes patys,“ – kalbėdamas su BBC A. Kinnearas prisiminė, kaip tąkart M. Bielsa išanalizavo kiekvieną žaidėją, net pateikdamas alternatyvių jiems galbūt tinkamų pozicijų pasiūlymus. Jis taip pat buvo išanalizavęs kitų Anglijos lygos komandų žaidimą, todėl nesunkiai atsakė į A. Kinnearo klausimą: „Ką jūs žinote apie čempionatą apskritai?“
Tai, kas turėjo būti paprastu pokalbiu dėl darbo, A. Kinnearo teigimu tapo pirmu susirinkimu „Leeds“ galimybėms grįžti į „Premier“ lygą aptarti.
Dauguma pokalbių susideda iš dviejų aiškių dalių: pirmoje dalyje kandidato klausiama apie treniravimo metodiką, komandos perspektyvas ir biudžeto planavimą, o antroje daugiau koncentruojamasi į klubo istoriją, aistruolius ir jiems rūpimus klausimus.
Ne vienerius metus įvairių klubų valdybos nariu buvęs I. Ridley mano, kad bet kuri komanda, ieškanti naujo vyriausiojo trenerio, turėtų pirmiausia užduoti sau keletą klausimų: Kokia yra klubo situacija šiuo metu? Kur mes norėtume būti po trejų ar penkerių metų? Kokie yra klubo poreikiai? Koks yra mūsų biudžetas? Ar norime įsigyti patyrusių žaidėjų? Ar mums reikia jaunų futbolininkų?
„Ir kokio trenerio mes norėtume? – priduria I. Ridley. – Nes treneris užduoda komandai toną. Jis ir jo santykiai su klubo vadovybe kuria atmosferą komandoje. Klubo vadovai neprivalo mėgti trenerio, tačiau turi sugebėti su juo dirbti.“
Viso pokalbio metu komisija, kurią, priklausomai nuo klubo struktūros, paprastai sudaro generalinis direktorius, futbolo direktorius, techninis direktorius ir valdybos pirmininkas, vertina būsimojo trenerio bendravimo įgūdžius ir kaip konkretus asmuo įsilietų į jau esamą klubo struktūrą.
„Futbole atsisakoma drakoniško, diktatoriško vadovavimo stiliaus, kai vienas asmuo diktuoja savo sąlygas visai organizacijai, – aiškina futbolo specialistas. – Šiais laikais dažniausiai ieškoma trenerių, kurie įsilietų į vadovų komandą. Taigi ieškoma chemijos, nuolankumo.“
Kinija ir likęs pasaulios
2016 m. lapkritį G. Poyet tapo Šanchajaus „Shenhua“ – Kinijos Superlygoje žaidžiančio klubo – vyriausiuoju treneriu. Įsidarbinimo šioje komandoje procesą jis pavadino „unikaliu“.
„Beveik visą laiką su klubo atstovais bendravau per vertėją, – sako treneris. – O tai nėra lengva, nes niekada nežinai, kiek informacijos tokiu būdu prarandama. Kalbėdami mes naudojame įvairias mimikas, gestikuliuojame, pakeliame arba nuleidžiame balso toną – rodome emocijas. O vertėjas to nedaro, jis tiesiog verčia. Todėl klausančioji pusė gauna informaciją, bet negali susidaryti įspūdžio, koks žmogus esate.“
Retas treneris turi sukaupęs tiek patirties dirbdamas tolimuose ir egzotiniuose kraštuose kaip anglas Stephenas Constantine`as, kurio gyvenimo aprašyme randame tokius geografinius pavadinimus kaip Nepalas, Malavis, Indija (du kartus), Sudanas ir Ruanda.
Tačiau jam pačiam į atmintį labiausiai įstrigo pirmasis pokalbis dėl darbo Kipro ketvirto diviziono klube.
„Buvau pakviestas stebėti, kaip komanda treniruojasi – veiksmas vyko purvinoje aikštėje kartu su dar keturiomis komandomis, be jokios aprangos. Buvo tikras košmaras. Bet po to susėdome su klubo prezidentu ir jis paklausė, kokio atlygio norėčiau, – pasakoja treneris. – Pasakiau, kad noriu 350 svarų per mėnesį, taip pat pageidaučiau, kad klubas apmokėtų benziną ir skirtų automobilį. Jis atsakė, kad gali mokėti 200 svarų ir viskas – rinktis man.“
Jiedu sukirto rankomis ir kitą rytą S. Constantine`as buvo pakviestas susipažinti su klubo valdyba ir įteisinti sandorį.
„Įėjau į patalpą ir tikrąja to žodžio prasme atsitrenkiau į dūmų sieną, – toliau prisimena S. Constantine`as. – Šiaip taip įžiūrėjau didelį stalą ir aplink jį sėdinčius 12 žmonių: klubo prezidentą, viceprezidentą ir valdybą. Prie manęs priėjo klubo direktorius ir ištiesė žiedinio kopūsto dydžio ranką. Sako: „Gerai, treneri, kad tau būtų lengviau, mes išrinksim vienuoliktuką šeštadienio rungtynėms.“
S. Constantine`as atsisakė, aiškindamas, kad tai jo, kaip naujojo trenerio, pareiga.
„Taip, bet tu nepažįsti žaidėjų, matei tik vieną treniruotę.“
Šiek tiek pasiginčijus, direktorius liepė šešiems valdybos nariams ant lapelių surašyti rekomenduojamas startines komandos sudėtis. O tada atsisuko į S. Constantine`ą ir sako: „Surašyk savąją.“
„Surašiau vienuolika žaidėjų ir grąžinau jam lapelį, – tęsia treneris. – Jis pažiūrėjo ir pasiuntė mano sąrašą per rankas. Mūsų sudarytose komandose skyrėsi tik vienas vienintelis dalykas. Vieną žaidėją jie įrašė saugu, bet aš pasakiau, kad jis šioje pozicijoje žaisti negali: „Negalite jo statyti į aikštės vidurį, jis turi žaisti gynėjo pozicijoje. Ir ne kitaip.“ Visiems kilo klausimas, kodėl, tad paaiškinau: „Jūs patys žinote, kodėl. Jis alkoholikas ir užkietėjęs rūkalius, jam neužteks jėgų bėgioti 90 minučių. Duok Dieve, kad bent 60 minučių ištvertų. Jis žais gale.“
Prieštaravimų daugiau nebuvo.
Kai į tavo namus atvyksta pats Eltonas Johnas
Kartais treneriams net nereikia važiuoti toli nuo namų, kad patirtų ilgam į atmintį įsirėžiančių nuotykių.
1987 m. vasarą Dave`as Bassettas buvo ką tik palikęs „Wimbledon“, kur jo, kaip trenerio, debiutas buvo nepaprastai sėkmingas, vainikuotas trimis persiklimais į aukštesnę lygą ir komandos šūviu iš ketvirto diviziono į pirmą.
Tuo metu, kai atsisveikino su komanda, jis buvo itin geidžiamas treneris, todėl nenuostabu, kad „Manchester City“ valdybos pirmininkas Peteris Swalesas pakvietė jį pasikalbėti. P. Swales norėjo sužinoti, ar D. Bassettą domintų vyriausiojo trenerio postas klube, o D. Bassettas savo ruožtu norėjo išsiaiškinti, ar galėtų atsivesti savo trenerių komandą, ar viskas liktų taip, kaip yra dabar.
Sužinojęs, kad galėtų pakeisti tik asistentą, D. Bassettas grįžo į savo namus Londono pakraštyje, apmąstyti pasiūlymo. Tačiau dar nespėję priimti šio sprendimo treneris sulaukė dar vieno – tokio, kuriam neįmanoma atsispirti.
„Grįžau iš Anglijos taurės finalo namo ir savo svetainėje radau Eltoną Johną („Watford“ klubo savininkas), – pasakoja treneris. – Jis man paaiškino, kad Grahamas Tayloras palieka „Watford“ ir nuo šiol vadovaus „Aston Villa“ komandai ir kad, jo manymu, aš esu geriausias kandidatas tapti jo įpėdiniu. Tačiau atsakymą jis norėjo išgirsti tuojau pat, nes ateinantį trečiadienį turėjo išskristi į Kiniją. Šiek tiek sutrikau. O kas nesutriktų, savo namuose radęs tokio kalibro žvaigždę.“
D. Bassettas paprašė leisti pagalvoti per naktį. Eltonas Johnas sutiko, bet kitą dieną iš pat ryto jau skambino sužinoti atsakymą.
„Turėjau pasitarti su protingais žmonėmis, – sako treneris. – Turėjau pasidomėti situacija. Bet tiesiog paskiau „taip“. Tai buvo skubotas sprendimas iš jo pusės man tai siūlyti ir skubotas sprendimas iš mano pusės šį pasiūlymą priimti. Galbūt, jei būčiau turėjęs porą savaičių pagalvoti, būčiau kitaip nusprendęs.“
Kad ir kaip ten buvo, D. Bassettas vadovavo „Watford“ tik aštuonis mėnesius. Per tą laiką komanda prarado pagrindinius žaidėjus, įskaitant ir Johną Barnesą, todėl kai 1988 m. sausį treneris atsistatydino, „Wartford“, praėjusį sezoną baigę devinti, buvo turnyrinės lentelės apačioje.
„Tai buvo labai sunkus metas, – prisipažįsta D. Bassettas. – Kai stojau vadovauti komandai, buvo keletas žaidėjų, kuriais domėjosi kiti klubai ir kurie norėjo palikti „Watford“. Tai buvo tikras gyvatynas. Eltonas norėjo, kad reikalai susitvarkytų, norėjau ir aš, bet tuo metu man ten buvo ne vieta.“
