Buvusio Lietuvos futbolo rinktinės trenerio Edgaro Jankausko štabe dirbęs analitikas Marius Babravičius prieš kelias savaites vykusioje Pirmojoje futbolo konferencijoje Vilniuje pristatė išskirtinę talentų vystymo programą, skambiai pavadintą „Ypatingu dėmesiu“. Portalui LRT.lt jis daugiau papasakojo apie savo programą, kurios esmė – su vienu žaidėju dirba net kelių įvairaus plauko futbolo specialistų komanda.
Pats profesionalaus futbolininko kelio siekęs, bet dėl traumų anksti sustojęs M. Babravičius jau ne pirmi metai dirba futbolo užkulisiuose, nagrinėdamas ir analizuodamas žaidimą. E. Jankausko trenerių štabe, kuris Lietuvos rinktinėje pradėjo Vakarų standartus atitinkantį pasirengimą mačams, varžovų analizę ir t. t., dirbęs specialistas dabar dirba su jaunuoliais, padeda jiems tobulėti ir siekti futbolo kelio.
Jo sukurta „Ypatingo dėmesio“ treniruočių metodika leidžia net kelių specialistų komandai dirbti su vos dviem jaunuoliais, kurie jau daugiau nei pusmetį kremta įvairiausius futbolo „mokslus“.
Kaip LRT.lt pasakojo M. Babravičius, jis dirba su kelių žmonių komanda – du atsakingi už techninį žaidėjo parengimą (Robertas Šuškevičius ir Tomas Staniūnas), o kiti treneriai atitinkamai rūpinasi fiziniu parengimu (Vilniaus „Žalgirio“ fizinio rengimo treneris Marius Čeliauskas) ir individualia taktika (pats M. Babravičius). Komandoje yra du žmonės – dietologė (pašnekovo žmona Gertruda) ir psichologas (Sikstas Radzevičius), kurie jaunuoliams suteikia žinių, paprastai negaunamų jokiose futbolo akademijose.
„Remiamės Vakarų praktika, bet ją pritaikėme prie Lietuvos aplinkos. Ką padarėme kiek kitaip? Labai individualiai pažiūrėjome į planavimą ir įrankius, su kuriais kontroliuojame procesą. Tiek daug dėmesio žaidėjams gali sau leisti tik elitiniai klubai ir tikrai ne jaunimui.
Paprastai komandose būna 4–5 treneriai, jie turi 20–25 žaidėjus ir dalijasi tuo dėmesiu. Kad vienas žaidėjas gautų 4 ar 5 trenerių dėmesį – taip nebūna. Bent jau aš jaunimo futbole nesu susidūręs su tuo.
Nieko stebuklingo neišradome, tiesiog labai daug tarpusavyje bendraujame, diskutuojame, dalinamės informacija, nes būna, kad suplanuoji vienaip, bet situacija pasikeičia ir reikia viską perplanuoti. Todėl aš ir vadinu taip ypatingu dėmesiu, nes viskas vyksta kone realiu laiku“, – pasakoja M. Babravičius.
Jis negali atskleisti tikslių duomenų apie jaunuolius, su kuriais dirba pastarąjį pusmetį, tačiau vienas jaunasis futbolininkas ir „Žalgiriečio“ futbolo akademijos netrukus švęs 17-ąjį gimtadienį, kitas – 15-metis.
„Kai buvau kiek nutolęs nuo futbolo, į mane kreipėsi vieno iš vaikų tėvas, norėjo pakalbėti, kaip būtų galima padėti tiek jo sūnui, tiek komandai. Aš pasiūliau eiti tokiu keliu, pasiūliau tokį kaip paketą, kaip jis galėtų atrodyti. Dirbame jau pusę metų, tai buvo minimalus mūsų susitarimas. Reikia dirbti metus, kad galėtume tikrai matyti ir įvertinti rezultatus. Mums labai įdomu, ką ir kiek galime pasiekti per tokį laiką“, – pasakoja M. Babravičius.
Pirmojoje futbolo konferencijoje jis pristatė savo programą ir parodė, kaip jaunuoliai patobulėjo per tą pusmetį, kai jiems buvo suteiktas ypatingas dėmesys.
Abu jaunuoliai įprastai lankė savo futbolo treniruotes ir žaidė savo komandų rungtynėse, tačiau papildomu laiku, kuris likdavo nuo pamokų ir treniruočių, juos papildomai futbolo paslapčių mokė M. Babravičiaus komanda. Tai buvo specifinės tam tikrų futbolo techninių elementų treniruotės, individualios taktikos (pozicijų aikštėje užsiėmimas ir pan.) mokymas, specialiai tam vaikinui pritaikyti fiziniai pratimai, mitybos planas, reikalingas surinkti didžiulį kiekį kalorijų dėl smarkiai išaugusio krūvio. Taip pat psichologo konsultacijos, kurių tikslas – padėti rasti vidinės motyvacijos, pamatyti savo tikslus ir išmokti jų siekti.
„Tai nebuvo tie žmonės, kurie yra absoliutūs savo komandų lyderiai. Su savo mini problemomis, vienam jų buvo didelis brendimo šuolis – per metus išaugo 20 centimetrų. Tai yra „kosmosas“... Tu išaugi, o natūralu, kad raumuo neišsitempia, prasideda sausgyslių, sąnarių skausmai. Jei tu vienodai su visais treniruosiesi – bus nuolatinė trauma. Pusę metų prabuvęs tokioje būsenoje toks vaikas atsiliks nuo bendraamžių, negaus rungtynių laiko, o jei jam dar nebus paaiškinta, kas atsitiko, greičiausiai jis būdamas 15 labai stipriai pagalvos, ar iš viso dar nori žaisti futbolą. O tai tikrai nereiškia, kad jis neturi potencialo.
Ši praktika atėjo iš Danijos, kur aš dirbau. Ten kiekvienas žaidėjas prieš treniruotę turi atskiras užduotis savo problemoms spręsti. Yra praktika, kuri rodo, kas paprastai būna 13-mečiams, 15-mečiams ar 16-mečiams, tad skiriamos užduotys dar prieš atsirandant problemoms, kad bėdų pavyktų išvengti. Kiek mes Lietuvoje apie tai susimąstome?
Treneriai sako, kad nėra iš ko rinktis. Visų pirma patys labai daug nurašome ir nekreipdami dėmesio atmetame. Žmonės atkrenta, nes mes tiesiog nežinome, ką su jais daryti“, – teigė M. Babravičius.
Jis prisipažįsta, kad pirmiausia norėjosi įrodyti sau pačiam, kad tokios treniruotės duos naudos. Žinoma, nauda buvo milžiniška ir pagal visus parametrus treniruoti žaidėjai padarė didelį kokybinį šuolį. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad šie treniruoti vaikinai tikrai taps profesionaliais futbolininkais.
„Jeigu jis ir netaps futbolininku, šiandien tas žaidėjas jau supranta daugiau, su visa pagarba, nei kai kurie treneriai. Vien iš technikos ir taktikos pusės.
Jo supratimas apsivertė – ką reiškia erdvės suvokimas, pozicijos pasirinkimas ir t. t. Žaidėjas jau moko savo kolegas aikštėje, padeda jiems, atsiranda lyderio savybių. Jei jis ir netaps futbolininku, suvokimas jau bus kitoks, galbūt jis galės siekti kitokios karjeros – analitiko, fizinio rengimo trenerio, sporto vadybininko. Jis jau daug daugiau žino negu bendraamžiai“, – savo programos pliusus vardija M. Babravičius.
„Mano pagrindinis tikslas – įkvėpti trenerius, akademijų vadovus, kad jie pamatytų, kiek iš tikro reikia dėmesio, kiek įdėti darbo, kad išspaustum žaidėjo potencialą. Ir svarbiausia – jis turi būti skirtingas. Negali dviejų skirtingų asmenybių, skirtingo amžiaus vaikų treniruoti vienodai. Vieną tada gadini, kitam – nepadedi.“
Anot M. Babravičiaus, futbolo akademijos Lietuvoje turi ieškoti resursų, kad komandose būtų ne vienas ir ne du treneriai. Idealiu atveju reikia, kad kiekviena komanda turėtų vyr. trenerį, asistentą, fizinio rengimo trenerį ir analitiką. Tai turėtų būti daroma nuo tada, kai futbolas pradedamas žaisti 11 prieš 11, tai yra 12 metų.
„Iki 12 metų viskas visada yra gerai, yra masė vaikų, o nuo 12-os prasideda byrėjimas. Pasikeičia socializacija, brendimas, psichologiniai dalykai, traumos – viskas susideda. Lietuvoje specialistai nesugeba išlaikyti vaikų nuo 12 metų – nubyrėjimas yra labai didelis. Antras nubyrėjimas – kai reikia pereiti į suaugusiųjų futbolą.
Iki 12 metų yra svarbus ypatingas dėmesys kiekiui, kad vienas treneris būtų atsakingas už maksimaliai 8–10 vaikų. Jeigu yra daugiau, tu tą dieną koncentruojiesi tik į tuos, kuriems sekasi, bet potencialas galbūt yra kitur. Treneriai turi keisti savo požiūrį. Turi išmokti atpažinti potencialą, jį pastebėti. Jeigu aštuonmetis yra greitesnis už kitus ir visus apsivaro – tai dar nereiškia, kad jis bus futbolininkas. Mes tada nepamatome kitų dalykų, gal kažkuris vaikas dar kamuolio nelabai paspiria, bet visiškai kitaip mąsto aikštėje.
Dar viena problema, kuri irgi po truputį keičiasi, – trenerio augimas kartu su grupe. Treneris gauna šešerių metų vaikų grupę ir su jais auga iki pat 18-os. Tai yra pati didžiausia bėda. Tu negali būti specialistas visur. Šešiametį tu mokai vikrumo, koordinacijos, bazinių dalykų, o vėliau, 12-os, 14-os ir t. t., prasideda visiškai kiti procesai. Fiziniai, taktiniai, techniniai, psichologiniai – kiekvienoje amžiaus grupėje yra kone atskiras mokslas. Treneriai turi specializuotis į amžiaus grupes. Negali treniruoti dešimtmečių ir su jais kilti į paauglystę. Augdamas su grupe viską darai tik paviršutiniškai“, – vaikų ir jaunimo treniravimo problemas vardija M. Babravičius.
Tačiau visada išlieka klausimas, ką daryti su tais vaikais, kurie tikrai nepretenduoja tapti profesionalais, tačiau futbolą žaidžia savo malonumui. Kaip, pradėjus į treniruotes žiūrėti itin rimtai jau nuo 12 metų, neatimti tiesiog džiaugsmo žaisti, sportuoti ir gerai leisti laiką.
„Čia reikia rasti balansą – tai labai svarbu. Džiaugsmas žaisti futbolą turi tęstis visą gyvenimą. Jeigu suaugę vyrai treniruotėje elgiasi kaip vaikai, reiškia, kad treniruočių aplinka yra gera. Reiškia, kad džiaugsmas žaisti niekur nedingęs. Aš ir pats kartais pastebiu, kad, susitikęs su draugais pažaisti, elgiuosi kaip vaikas.
Iki 15 metų žaidėjų net nereikia skirstyti į pozicijas, reikia pažaisti visose. Galbūt vienose daugiau ar mažiau, bet reikia žaisti visur ir su užduotimis. Kai visą gyvenimą esi gynėjas, kitą kartą net nesuvoki, ką veikia puolėjas. Jeigu tu to nebūni pabandęs, labai sunku suprasti komandos draugą. Kita vertus, futbolas eina į tokią pusę, kad visos pozicijos rotuojasi. Elite treneriai vadovaujasi tuo, kad, atsidūręs bet kokioje pozicijoje, tu turi žinoti, ką toje pozicijoje reikia daryti. Tau tai neturi būti šokas, reikia žinoti, kokias užduotis turi atlikti, kai atsiduri toje pozicijoje“, – teigia M. Babravičius.
Anot jo, vaikai treniruotėse turi būti skirstomi ir į lygius: A ir B, jei yra didelis kiekis, gali būti ir C lygis. Tada iš žemesnių sugebėjimų vaikų nebus atimtas džiaugsmas tiesiog tobulėti, o didesnių gabumų vaikai, treniruodamiesi ir žaisdami su sau lygiais, greičiau tobulės.
