Antradienį Vilniaus „Ryto“ krepšininkai išgelbėjo savo sezoną. Jie namie net 99:83 nugalėjo Bursos „Tofaš“ ekipą ir užsitikrino vietą antrajame Europos taurės turnyro etape.
Portalo LRT.lt sporto žurnalistas Rokas Skurdauskas pateikia savo nuomonę apie komandos žaidimą ir ateities komplektacijos gaires.
Čia sostinės klubo atstovai jau pasiekė vieną iš trijų pagrindinių 2019-2020 metų sezono tikslų.
„LKL pirmenybės bus lygios, nes visos komandos sustiprėjo. Tikslas lieka tas pats – LKL finalas. Manau, kad nebus paprasta. Taip pat norime sėkmingai pasirodyti KMT turnyre, kas šiemet buvo padaryta puikiai. Tikslas bus taurės finalas. Europos taurėje sutiksime stiprius varžovus ir bandysime patekti į kitą etapą“, – dar prieš sezoną sakė komandos direktorius Rolandas Jarutis.
Išpildžius trečdalį rudens pradžioje iškeltų užduočių lyg ir naivu būtų sakyti, jog „Rytui“ šis sezonas yra sėkmingas, tačiau verta pažvelgti į kontekstą.
Vasarą komandą paliko pagrindinis praėjusio sezono gelbėtojas Arciomas Parachouskis. Nepavyko išlaikyti ir kitų legionierių – Dereko Needhamo, Roko Stipčevičiaus bei D. J. Seeley. Išvyko ir komandos kapitonas – dažnai dėl traumų rungtyniauti negalėjęs Chrisas Krameris.
Liko branduolys lietuvių, apie kuriuos ir buvo planuota statyti žaidimą. Tai – Eimantas Bendžius, Martynas Echodas, Deividas Sirvydis ir Arnas Butkevičius. Jų pamatas aplipdytas užsieniečiais, kuriuos labiau galima vadinti antrarūšiais, o ne atradimais.
Cameronas Bairstow prastai pradėjo sezoną, o vėliau nelabai ir įsivažiavo. Australas Europos taurėje renka po 6,8 taško, nusiima po 3,1 kamuolio, o dvitaškius meta tik 41,4 proc. taiklumu. Gynyboje, kai nėra apribotas lėtumo, jis sugeba atidirbti, tačiau daugiau naudos nesuteikia.
Tai nėra tas aukštaūgis, kurį įsivaizdavo klubo gerbėjai sužinoję, jog į Vilnių atvyksta NBA patirties turintis priekinės linijos krepšininkas, kuris dar ir bent iš dalies gali pataikyti iš distancijos.
Tu Holloway – dar vienas stabilaus žaidimo nedemonstruojantis legionierius. Amerikietis praėjusį sezoną Turkijos pirmenybėse buvo tiesiog puolimo mašina. Jis rinko po 20,1 taško, atkovoto 2,7 kamuolio ir 4,7 rezultatyvaus perdavimo.
Panašu, kad vienintelis dalykas, kurio ten nepaliko gynėjas, – aikštės matymas. 183 cm ūgio įžaidėjas gali solidžiai žaisti „du prieš du“ ir atrasti komandos draugus ten, kur kiti atakų organizatoriai ne visada galėtų.
Čia jo įgūdžių bagažas ir išsenka. 8 taškų, 2 atkovotų kamuolių bei 5 rezultatyvių perdavimų vidurkis šį sezoną neskamba taip tragiškai, kaip galima pagalvoti, tačiau užtenka pažvelgti į 30-mečio pataikymo procentą.
31,3 proc. dvitaškių ir 29,6 proc. dvitaškių – tokiu taiklumu T. Holloway atakuoja varžovų krepšį Europos taurėje. Pagal šiuos rodiklius legionierius yra atitinkamai prasčiausias ir antras nuo galo „Ryto“ komandoje.
Portalas „Basketnews.lt“ spalio viduryje skelbė, jog šis gynėjas yra trečias geriausiai apmokamas sostinės ekipos krepšininkas. Akivaizdu, kad ne tokio įžaidėjo produktyvumo tikėjosi klubo gerbėjai ir vadovybė.
Pako Cruzas – jau kitas atvejis. Jis geba atakuoti iš distancijos, kurti progas sau ir komandos draugams. Statistika tai pagrindžia – vidutiniškai 13,7 taško, 2,9 atkovoto kamuolio ir 3,8 rezultatyvaus perdavimo per 25 minutes žaidimo laiko. Bėda tik ta, kad gynyboje jis tikriausiai prastai atrodytų ir Regionų krepšinio lygoje (RKL). Bet, tarkime, kad meksikietis yra vertas rizikos dėl puikaus žaidimo bent vienoje aikštės pusėje.
Visi minėti žaidėjai yra riboti arba neproduktyvūs legionieriai, pridėti prie praėjusių metų lietuvių branduolio. Ar galima kaltinti vadovybę dėl šių krepšininkų pasirinkimo? Iš dalies, tačiau reikia prisiminti ir klubo biudžetą, kuris per metus krito nuo 4,4-4,5 mln. eurų iki 3,5 mln., iš kurių tik 1,5 mln. skiriama žaidėjų atlyginimams.
Tokia situacija, kaip prieš sezoną teigė ekipos sporto direktorius, Linas Kleiza, susidarė dėl iš senų laikų užsilikusių skolų, kurias klubas bandys grąžinti per šį ir kitą sezoną.
Nepaisant šių visų faktorių, „Rytas“ sugebėjo prasibrauti tarp 16 geriausių Europos taurės turnyro komandų, o daugiau iš jų net aistringiausi gerbėjai nebereikalaus.
Žinoma, sostinės ekipai antrajame turnyro etape bus gerokai sudėtingiau. Kai kuriuos sirgalius galimi pralaimėjimai skatins eilinį kartą reikalauti vyriausiojo trenerio Dainiaus Adomaičio galvos, tačiau klubo vadovybės akyse, strategas gavo pasitikėjimo visiškai nusipelnytą kreditą, kuris turėtų tęstis dar bent metus, jei ne dvejus.
Prieš metus vilniečių sezoną išgelbėjo jau minėtas A. Parachouskis, paskutinę mačo su Belgrado „Partizan“ sekundę pataikęs iš vidutinio nuotolio ir atvėręs komandai kelią į turnyro ketvirtfinalį.
Dabar „Ryto“ galvos negali tikėtis tokio papildymo, o net jei ir atsirastų pigus žaidėjas, galintis pakelti galimybių ribas, antro tokio stebuklo jau tikriausiai nebebūtų. O ir nereikia. „Rytas“ nėra „Top 8“ lygio komanda.
Šį sezoną dažnai galėjo atrodyti, kad nėra ir antrojo etapo lygio ekipa, tačiau dabar tai jau nebesvarbu. „Ryto“ tikslai šį sezoną pasiekti. Sunku patikėti, kad ši komanda galėtų nepatekti į vietinių pirmenybių finalą, o jei net ir nepasisektų KMT varžybose, į tai R. Jarutis ir L. Kleiza tikrai galėtų pasižiūrėti pro pirštus.
Deja, padėties komandoje tai nekeičia. Legionieriai dažniausiai ilgiau nei metams neužsilieka Vilniuje, o ir lietuviškasis branduolys gali pamažu imti skirstytis.
D. Sirvydis gali keltis už Atlanto, A. Butkevičius tikriausiai nusipelnė solidesnės sutarties, galbūt kitų klubų vadovai norės atidžiau pamąstyti ir apie M. Echodo ar E. Bendžiaus įsigyjimą.
Juos turės pakeisti Marekas Blaževičius, solidžiai pasirodęs pirmajame LKL susitikime su Kauno „Žalgirio“ ekipa, Karolis Giedraitis, kuriam taip pat žadama solidi ateitis. Kažkada progas gaus ir Ąžuolas Tubelis bei Einaras Tubutis. Visų šių jaunųjų krepšininkų ateitis bent teoriškai yra šviesi.
Deja, to neužteks. Minėti perspektyvūs sportininkai tikrai ne visi bus pasiruošę jau 2020-ųjų rudenį varžytis aukštame lygyje, tad teks vėl žvalgytis į talentingesnius ir sąlyginai pigius Klaipėdos „Neptūno“, Panevėžio „Lietkabelio“ žaidėjus bei ieškoti jaunimo, kurio neturi galimybių pasilikti ar į Prienus išsiųsti Kauno „Žalgiris“.
Atvyks kiti legionieriai ir tikriausiai nuo to, kiek jie pasiteisins, priklausys kito sezono rezultatai. Vilniečiams gali reikti laukti iki 2021-ųjų rudens, kad išgirstų ilgalaikę komandos galvų viziją bei kryptį.
Dabar, iš pažiūros, tikslas kitiems metams ar dvejiems išlieka vienas – atrodyti bent pusėtinai konkurencingai, o kartu ir taupyti pinigus. Kol rezultatai nėra tragiški ir kol gerbėjai teikiasi atvykti į „Siemens“ areną, lyg ir viskas gerai.
Vis dėlto norisi pažiūrėti į ateitį ir paspėlioti, kaip ši vadovybė tvarkysis su tuo laiku, kai sirgalių lūkesčiai bus didesni. Ar vėl vyks didžiulė legionierių kaita ne tik sezonas po sezono, tačiau ir metų eigoje? Ar iš minėtų perspektyvių krepšininkų išaugs vienas kitas Lietuvos krepšinio šviesulys? O galbūt L. Kleizai nusibos šios pareigos ir „Rytui“ reikės dar kartą žvalgytis gelbėtojų?
Atsakymas – tik po poros metų. Iki tol antra geriausia šalies komanda išlieka tik šešėlis to, ko gerbėjai buvo įpratę iš jos tikėtis tik dar prieš dešimtmetį.
