Šarūnas Jasikevičius trečiadienį žurnalistams sakė, jog tikėtis naujokų Kauno „Žalgiryje“ nėra verta. Lietuvos čempionams teks verstis su esama sudėtimi, kuri per paskutinį mėnesį nuvylė ne vieną krepšinio gerbėją.
„Žalgirį“ kamuoja ta pati problema, kuri, atrodo, gyvuoja jau trečią sezoną – vis trūksta vieno patikimo įžaidėjo. Anksčiau kauniečiai bandė išsigelbėjimo ieškoti pasirašydami sutartis su Beno Udrihu bei Derricku Waltonu Jr. Rezultatai nebuvo vienodi, tačiau pastangos tobulėti visada buvo.
„Ne man klausimas, nemanau, kad šiai dienai turime resursų. Ir nelabai yra žaidėjų rinkoje, o nelabai ir turime galimybių“,-paklaustas apie galimą komandos papildymą sakė Šaras.
Anksčiau jis yra sakęs, jog kamuolys patenka ten, kur komandos trenerių štabas norėtų, tik kamuolys atsisako lįsti į krepšį. Tame tikrai yra tiesos – užtenka tik pasižiūrėti į tai, kad žalgiriečiai per paskutinius du Eurolygos susitikimus pataikė tik 5 iš 47.
Vis dėlto, solidūs įžaidėjai sugeba ne tik vadovauti komandai derinių metu, tačiau ir įmaišo tam tikros improvizacijos. Tai gali būti varžovams netikėtas, tačiau savalaikis perdavimas, ar vienas kitas kamuolio varymo judesys ir sprendimas imtis iniciatyvos.
Būtent to kūrybiškumo, atrodo, Lietuvos čempionams ir trūksta. Thomasas Walkupas turi vyriausiojo trenerio pasitikėjimą, tačiau atrodo, kad jis pats netiki savimi arba negali pasiekti tokio lygio, kokio tikimasi iš konkurencingos stipriausio žemyno turnyro komandos lyderio.
Jo progresas akivaizdus, tačiau nepakankamas. Amerikietis puikiai ginasi bei netikėtai, tačiau solidžiai atakuoja iš toli. Deja, jam trūksta tos laisvės ar kūrybiškumo, siejamo su įžaidėjo role.
T. Walkupas sugeba įvykdyti derinį, kai reikia atlikti perdavimą komandos draugui ir bėgti į savo vietą, tačiau, kai reikia imtis iniciatyvos pačiam, jis lyg bijo suklysti. Gynėjas nedrįsta „paaštrinti“ žaidimo ar nutraukti derinio ir imtis iniciatyvos.
Buvo atkarpų, kai jis sugebėjo tą daryti, tačiau amerikietis nėra pajėgus kiekvieno susitikimo sužaisti kaip su Milano „AX Armani“ sezono pradžioje. Tada jis prasiveržimais kankino Luisą Scolą ir rinko taškus vieną ataką po kitos.
Nors yra pajėgus iššauti, tačiau T. Walkupas ne veltui yra vadinamas užduočių vykdytoju, o ne kūrėju. Bent kol kas su juo išlikti konkurencingiems kauniečiams yra per sunku, tad reiktų žvalgytis kitur.
Trumpai pasidairę randame Luką Lekavičių, kurio ribotumai aiškūs kaip niekada. Komandos gerbėjai tikėjosi, jog po dviejų sezonų Graikijoje vilkint Atėnų „Panathinaikos“ marškinėlius lietuvis bus kaip reikiant patobulėjęs.
Žinoma, galime sakyti, jog progresas matomas. Įžaidėjas aplink aikštę laksto su tokia energija, kad oponentai dažnai paprasčiausiai nespėja paskui jį, metimai iš vidutinio nuotolio bei floateriai neretai pasiekia tikslą, o ir gynyboje Lukas stengiasi tiek, jog kartais galime net ignoruoti tai, kad jis vos tesiekia 180 cm.
Kita vertus, tų pastangų gynyboje dažnai neužtenka. Rotacijų metu jo iškelta ranka prieš metikus nieko nereiškia, o jei „Žalgiris“ sumano keistis dengiamaisiais, trenerių štabui nemažai papildomo vargo kainuoja tai, kad gynėją reikia iškart gelbėti, kad varžovų aukštaūgis su kamuoliu dar ir paties L. Lekavičiaus nesugrūstų į krepšį.
Puolime kaunietis veikia labiau kaip tradicinis atakuojantis gynėjas. Jis geba varytis kamuolį, naudotis užtvaromis ir atlikti vieną kitą perdavimą, tačiau stokoja aikštės matymo.
Tai ne jo kaltė – galima sakyti, kad tai yra žemo ūgio pasekmė. L. Lekavičius paprasčiausiai nemato komandos draugų tam tikrose zonose, o net jei ir matytų, nesugebėtų atlikti tikslaus ir greito perdavimo skersai aikštės.
Statistikos protokolai to tiek neatspindi – įžaidėjas renka po 2,6 rezultatyvaus perdavimo. Šis skaičius atrodo visiškai normalus palyginus su kitų Eurolygos komandų atsarginių įžaidėjų skaičiais.
Vis dėlto stebint L. Lekavičių su kamuoliu dažnai neapleidžia mintis, jog B. Udrihas ar Vasilije Micičius drąsiai atliktų tam tikrus rizikingus perdavimus, kuriems nesiryžta L. Lekavičius ar anksčiau minėtas T. Walkupas.
Daugiau variantų „Žalgiris“ nebelabai ir turi. Rokas Jokubaitis aikštėje šį sezoną pasirodė 3 kartus, o jo bendras laikas aikštėje nesiekia nė 6 minučių.
Mačuose su Atėnų „Panathinaikos“ ir Belgrado „Crvena Zvezda“ jis klydo abejose aikštės pusėse ir net per trumpą laiką ant parketo žlugdė ir taip buksuojantį Kauno ekipos puolimą.
Marius Grigonis galėdavo kartais imtis atakų organizatoriaus rolės. Jis turi solidų aikštės matymą ir tinkamą sudėjimą, tačiau yra truputį lėtokas, o ir per ilgai varydamasis kamuolį ima klysti bei kartais jį atiduoda varžovams.
Bet kuriuo atveju, lietuvis negalės rungtyniauti apie 3 mėnesius, tad jo į šias kalbas traukti nėra verta.
Alexas Perezas buvo nusivylimas nuo pat sezono pradžios. Jis bijojo žiūrėti į krepšį ar imtis iniciatyvos, o geriausiu jos pasirodymu galima vadinti pasirodymą prieš Pirėjo „Olympiakos“, kai per beveik 11 minučių žaidimo laiko meksikietis pelnė 5 taškus ir atliko 4 rezultatyvius perdavimus.
Dabar legionierius jau paliko komandą taip ir netapęs tinkama į Stambulą išvykusio Leo Westermanno pamaina.
Norint žiūrėti optimistiškai, galbūt komandoje mažiau nei porą savaičių esantis KC Riversas gali kiek padėti su kamuolio judėjimu, tačiau jis labiau nori atakas užbaigti pats ir žiūrėti į krepšį, o ne į komandos draugus.
Čia „Žalgirio“ pasirinkimai ir išseko. Nėra Kevino Pangoso, V. Micičiaus ar net Nate`o Wolterso, kurie galėtų reikiamu metu imtis iniciatyvos ir iškovoti pergalę. Ilgai nebus ir M. Grigonio, kuris šio vaidmens buvo apsiėmęs sezono pradžioje.
Būtent solidaus ir ramaus žaidimo rungtynių pabaigose kauniečiams ir trūksta labiausiai. Galbūt, jei sudėtyje būtų toks krepšininkas, kokius buvome „Žalgiryje“ įpratę matyti per pastaruosius sezonus, ta 5 pralaimėjimų iš eilės serija dabar būtų 3 ar 4 pergalių serija.
To jau nebesužinosime, kaip, panašu, ir nebesužinosime tikrojo šios komandos potencialo. Jis slypi kažkur užrakintas, tačiau šį sezoną Lietuvos čempionai neturi vedlio, kuris padėtų jį atskleisti.
