Kauno „Žalgirio“ krepšininkai ketvirtadienį dar kartą kapituliavo Eurolygoje. Šįkart bedantį puolimą, neskaitant poros sėkmingesnių atkarpų, pademonstravę Šarūno Jasikevičiaus auklėtiniai išvykoje 62:69 nusileido Berlyno ALBA.
Iki šio susitikimo Vokietijos komanda vidutiniškai praleisdavo po 91 tašką, o patys pelnydavo po 84.
Pažvelgus į šiuos skaičius tikrai galime pagirti neblogą kauniečių gynybą. Rokas Giedraitis, kurį galima pavadinti vienu ALBA puolimo lyderių, pataikė 1 metimą „iš žaidimo“ ir prarado 3 kamuolius. Varžovų įžaidėjas Peytonas Siva neturėjo prasiveržimo kelių ir dažniausiai turėjo ieškoti komandos draugų, kurie, daugeliu atvejų, net nebuvo laisvi.
Luke`as Sikma porą kartų sėkmingai sužaidė baudos aikštelėje, tačiau, kaip ir Berlyno ekipos lietuvis, daugiau kartų klydo nei pataikė į krepšį – 4 ir 3 atitinkamai. Panašiai nutiko su daugeliu aikštės šeimininkų krepšininkų.
Retas mačo nugalėtojų krepšininkas sužaidė pagal savo galimybes. Galėtume išskirti nebent Masoną Makai, kuris, vos žengęs į aikštę, net 3 kartus lengvai prasiveržė į baudos aikštelę ir inicijavo spurtą, leidusį berlyniečiams perimti iniciatyvą trečiojo kėlinio gale.
Dar puikiai žaidė Nielsas Giffey. Jis pelnė 13 taškų (2/3 dvitaškių, 2/2 tritaškių, 3/3 baudų) ir buvo rezultatyviausias nugalėtojų gretose. Vieną tolimą šūvį galime nubraukti kaip labai sudėtingą jau baigiantis atakos laikui.
Visi kiti buvo visiškai laisvi. Du kartus jis tiesiog bėgiojo aplink lyg kuolą stovintį komandos draugą, kol sugebėjo susikurti erdvės ir gavęs kamuolį iškart mesdavo, o sykį, nusprendęs pavarijuoti, paprasčiausiai pateko į baudos aikštelę ir pasižymėjo su pražanga.
Galbūt ir neverta kritikuoti svečių gynybos prieš šį krepšininką. Nors ir jam pavykdavo susikurti šiek tiek erdvės, tie metimai nebuvo lengvi ir nebuvo priežastis, kodėl „Žalgiris“ pralaimėjo.
Šioje aikštės pusėje galima kalbėti tik apie individualias kauniečių klaidas. ALBA tempas, nors puikiai pristabdytas didžiąją susitikimo dalį, kartais vis tiek buvo per staigus mūsiškiams.
Edgaras Ulanovas neretai bandydamas atlikti įprastas rotacijas atrodė lyg pensininkas, nespėjantis paskui savo lazdelę. Galbūt neverta išskirti tik jo, nes tai nutikdavo daugeliui perimetro žaidėjų, tačiau „Žalgiris“ turėtų daugiau tikėtis iš gynybos specialisto, kuris turėtų pakelti visos komandos lygį.
Čia ir prieiname prie bėdų puolime, kamuojančių jau antrą savaitę iš eilės. Po rungtynių Šaras teigė, jog žinojo, kaip jo auklėtinius dengs varžovai.
„ALBA prieš visas komandas ginasi ta pačia sistema – „box and one“. Mums buvo laiko pasiruošti ir tą padarėme. Šitai komandai reikia persilaužti, reikia suvyriškėti“, – sakė jis.
„Box and one“ gynyba – labai primityvi taktika. E. Ulanovas po susitikimo ją pavadino „avantiūriška“, tačiau už Atlanto ji žinoma kaip mokyklinukų strategija.
Į lietuvių kalbą „box and one“ žodžių junginys verčiamas į „dėžutė ir vienas“. Taip ir galime įsivaizduoti ALBA krepšininkų išsidėstymą – 4 žaidėjai aplink baudos aikštelę sudaro „dėžutę“. Tai lyg savotiška aikštės gynyba, kurioje tie žaidėjai prižiūri savo zonas. Likęs „vienas“ turi užduoti bėgioti aplink vieną varžovų krepšininką ir bandyti šį vesti link komandos draugų, kurie tada galėtų padėti „uždaryti oponentą į dėžutę“.
Panašią strategiją 2019-ųjų NBA finale naudojo Toronto „Raptors“, kai San Francisko „Golden State Warriors“ aikštėje turėdavo tik vieną metiką – Stepheną Curry. Jis nuolat sutraukdavo du gynėjus, tada atlikdavo perdavimus komandos draugams, kurie paprasčiausiai nesugebėdavo pataikyti iš distancijos.
Ši situacija mums turėtų skambėti pažįstamai. „Žalgiris“ yra žinoma kaip komanda, kuri mėgsta atakuoti baudos aikštelę, todėl varžovai gali rinktis ją „uždaryti“, kaip darė Belgrado „Crvena Zvezda“ prieš savaitę ir ALBA ketvirtadienį.
Tada belieka judinti kamuolį ir mesti tritaškius. 3 iš 21 taiklūs prieš Serbijos komandą ir 2 iš 23 prieš berlyniečius yra visiška tragedija, tačiau neaišku, kaip tai galima pataisyti.
„Geriau negali būti. Nežinau, ką padaryti, kad būtų jie dar laisvesni ir jų būtų dar daugiau. Nežinau. Nemoku. Nežinau, mes neturim geresnių metikų nei Milaknis ar KC Riversas. Luką gal. Mano darbas yra jiems sukurti metimus“, – lyg praradęs viltį apie tolimus šūvius kalbėjo Š. Jasikevičius.
Iš tiesų, per pastaruosius du susitikimus dauguma „Žalgirio“ bandymų iš distancijos buvo laisvi ir patogūs metimai. Tas ir keista – negali staiga profesionalūs krepšininkai užmiršti, kaip pataikyti į krepšį.
Galima kalbėti apie visas taktines problemas ar žaidėjų klaidas, tačiau faktas išlieka toks, kad prametant po kone 20 tritaškių per rungtynes, laimėti beveik neįmanoma.
Galbūt Šaras ir buvo teisus po pralaimėjimo „Crvena Zvezda“ atstovams – sistemos nereikia keisti. Ji veikia ir sukuria patogias situacijas krepšininkams, kurie dar prieš mėnesį mokėjo jas išnaudoti. Dabar jau reikia kovoti su psichologija.
„Esame per daug „minkšti“, kad taip greitai palūžtame po netaiklių metimų. Jų mes negalime kontroliuoti, tik jų susikūrimą“, – žurnalistams Berlyne teigė treneris.
Negalime kontroliuoti ir Mariaus Grigonio traumos, kuri, anot LRT.lt šaltinių, gali neleisti komandos lyderiui žengti ant parketo dar bent porą mėnesių.
Egzistuoja pakankamai dažnas posakis, teigiantis, jog reikia gydyti ne ligos simptomus, o priežastis. „Žalgirio“ trenerių štabui reikia surasti, kaip įkvėpti pasitikėjimo savo krepšininkams, nes netrukus gelbėti sezoną jau bus per vėlu.
