Sulaužyti nusistovėjusius stereotipus ir įrodyti, kad esi konkurencingas Lietuvoje nepopuliariose žiemos sporto šakose, yra ne ką lengviau nei iškovoti medalius aukščiausio rango varžybose. Biatlonininkas Karolis Dombrovskis – vienas tų, kurie, apsišarvavę kantrybe, siekia savo tikslų.
„Kiekvienas sportininkas svajoja apie medalį. Svajojau ir aš, svajoju ir svajosiu, kol laimėsiu“, – pokalbio su portalu LRT.lt pradžioje šypsodamasis tvirtina 28-erių atletas.
Patekimas į dešimtuką, net nekalbant apie apdovanojimus, Europos, pasaulio ar olimpinėse žaidynėse mūsų šalies biatlonininkams yra ypač retas pasiekimas. Vienintelė Diana Rasimovičiūtė po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo gali pasigirti dviem sidabro medaliais, iškovotais 2010 metų Europos čempionate.
Visgi K. Dombrovskis sugebėjo tapti ypač malonia išimtimi iš nedėkingų mūsų sportininkų pasiektų rezultatų tendencijų. Dar šių metų vasario mėnesį Raubičiuose (Baltarusija) surengtame Europos čempionate lietuvis buvo tik per du tikslius šūvius nuo medalio asmeninėse 20 km lenktynėse ir užėmė 6-ąją vietą.
„Po dviejų klaidų labai nusiminiau, bet, vos tik išvažiavau iš šaudyklos ir pasukau už kampo, man treneris pasakė, kad dar buvau antras ar trečias ir buvau tarp lyderių. Tai mane labai motyvavo ir atidaviau visas paskutines jėgas lemiamame rate. Žinau, kad septintąją vietą užėmęs varžovas man nusileido tik keliomis dešimtosiomis sekundės dalimis“, – lemiamą varžybų atkarpą prisiminė K. Dombrovskis.
Tąkart Baltarusijoje vykusių 20 km asmeninių lenktynių rungties finale į taikinį tik dukart nepataikęs lietuvis buvo tik vienas iš šešių biatlonininkų, pademonstravusių tokį taiklumą. Koją lietuviui pakišo tik kiek prastesnis laikas įveikiant ratus slidėmis.
Bendraudamas su portalu LRT.lt, K. Dombrovskis tikino, kad varžybose sportininkus pasitikusios prastos oro sąlygos lietuviui trukdžiu netapo.
„Pamenu varžybų dieną. Oro sąlygos buvo sudėtingos – siautė vėjas, o trasa buvo minkšta. Tai mane motyvavo papildomai. Sakau iš praktikos, kuomet oro sąlygos mums sudėtingos, turime kažkokį, bent jau aš, pranašumą. Atrodo, kad tada galiu dar labiau susikaupti šaudykloje. Galiu tiksliau atlikti šūvius ir jie varžybose buvo taiklūs. Ta šešta vieta... Iš vienos pusės ji buvo labai netikėta“, – kalbėjo biatlonininkas.
Tarp lyderių varžybose buvęs lietuvis pirmą kartą karjeroje patyrė, ką reiškia pretenduoti į apdovanojimą. Nors biatlonininkas galutinėje rungties sportininkų rikiuotėje užėmė 6-ąją vietą, tai tapo geriausiu rezultatu tarp Lietuvos vyrų biatlonininkų aukščiausio rango varžybose, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę.
K. Dombrovskis gavo bent jau dalį šlovės, skirtos geriausiems, – dalyvavo pirmų šešių finišavusių biatlonininkų apdovanojimų ceremonijoje.
Dabar sportininkas kartu su kitais Lietuvos biatlono rinktinės nariais Vytautu Strolia, Tomu Kaukėnu, Gabriele Leščinskaite ir Natalija Kačergina yra pasiruošęs naujojo sezono iššūkiams.
Lietuvių laukia devyni pasaulio biatlono taurės varžybų etapai, kurių pirmasis – Estersunde (Švedija) – startuoja jau šį šeštadienį. Kitų metų vasario 13–23 dienomis mūsų šalies sportininkai varžysis pasaulio čempionate Antholce (Italija), o vasario 24–kovo 1 dienomis Otepėje (Estija) vyks Europos čempionatas.
Apie laukiančius iššūkius ir biatlono pozicijas Lietuvoje K. Dombrovskis sutiko pasidalinti mintimis pokalbyje su portalu LRT.lt.
– Esame įpratę mūsų šalies biatlonininkus vadinti „galinčiais kartais „iššauti“ varžybose“. Ko, jūsų manymu, lietuviams trūksta iki stabilesnių ir geresnių rezultatų?
– Mums trūksta šiek tiek didesnio pasitikėjimo savimi bei stabilumo. Mums taip pat trūksta ir pamainos. Visą sezoną – devynis pasaulio taurės etapus, Lietuvos, Europos bei pasaulio čempionatus – turi „ištraukti“ pagrindiniai rinktinės nariai. Tai yra sudėtinga tiek fiziškai, tiek psichologiškai, ypač aukštame lygyje.
Kartais geriau tiesiog kiek pasitraukti nuo varžybų ir pailsėti ar pasitreniruoti papildomai. Visgi negalime sau to leisti. Jeigu nestartuosime pasaulio taurės varžybose, kris mūsų reitingas bei finansavimas, skirtas federacijai. Tokiu atveju galime prarasti vietas aukščiausio rango varžybose. Šiuo metu turime tris vietas pasaulio taurės varžybose. Jeigu nestartuosime, praleisime varžybas, nesurinksime tam tikros sumos taškų, iškrisime iš nacijų reitingo dvidešimtuko ir liksime tik su dviem vietomis.
Likę su mažiau rinktinės atstovų varžybose, turėsime mažiau šansų išvykti ir į olimpines žaidynes kaip komanda, kurią sudaro keturi asmenys. Atsiduriame užburtame rate. Labai tikimės, kad mums artimiausiu metu padės bent vienas kitas jaunimo atstovas, kuris įvykdys normatyvus į pasaulio taurės varžybas ir kartais galės mus pakeisti. Varžybinio sezono metu taip pat turime pasitreniruoti. Per varžybas išeikvojame energiją, kad galėtume tęsti varžybų maratoną, turime pasikrauti jėgų ir treniruotis.
– Užsiminėte apie psichologiją. Ar tai daugiausia susiję su šaudymo rungtimi, kurioje vienas netaiklus šūvis gali atimti galimybę užimti aukštą vietą?
– Aišku, kad iki šiol mums dažnai pakišdavo koją šaudymo rungtis. Teoriškai, jeigu šaudymas kelia problemų, problemos gali būti galvoje – psichologinės. Per treniruotes šaudome puikiai. Visą treniruotę galime šaudyti „nuliais“ ir padaryti tik vieną kitą „baudą“. Kai ateina varžybų metas, žiūrėk, nepataikai ir čia, ir ten. Nepasiseka vienose, antrose varžybose ir dingsta pasitikėjimas savo jėgomis. Į trečias varžybas išeini su baime, o tai neprideda jėgų ir pasitikėjimo. Vėl galime kalbėti apie užburtą ratą.
Dažnai akcentuoju tai, kad sezoną reikia pradėti sėkmingai. Reikia, kad pirmasis startas suteiktų motyvacijos ir pasitikėjimo.
Praėjusiais metais pirmose pasaulio taurės varžybose iššoviau „nulį“ ir likau 25-as. Tai man suteikė pasitikėjimą savo jėgomis ir leido žengti didžiulį žingsnį į priekį. Visgi buvo ir kitų padarytų klaidų, kurios neleido išlikti stabiliam ir gerai pasirodyti.
– Kokie yra jūsų artėjančio sezono tikslai? Kokiose pozicijose realu pamatyti jus užbaigiantį ilgą ir alinantį pasirodymą varžybose?
– Vietas sunku prognozuoti ir to nenorėčiau daryti. Dėl paskutinio starto, kuris vyko atvirajame Norvegijos čempionate, savo pasirodymu likau patenkintas. Pajaučiau savo kūną, pajaučiau raumenis. Pamačiau, kad jie gali dirbti ir kentėti. Šaudymo rungtis taip pat susiklostė neblogai. Bendras rezultatas mane tenkino. Jeigu su tokiu ritmu įeičiau į pasaulio taurę, tikrai būčiau patenkintas.
– Biatlonas lieka viena iš nedaugelio žiemos sporto šakų Lietuvoje, kurios sugeba akumuliuoti visuomenės dėmesį, ypač tuomet, kai sportininkai atsiduria per žingsnį nuo medalių. Ar jaučiate kažkokį atstovavimą būdami vieni pagrindinių žiemos sporto atstovų mūsų šalyje?
– Be abejo, jaučiame atsakomybę, tačiau labiau – norą įrodyti sau ir kitiems, kad galime būti konkurencingi. Žinoma, situacija yra sunki. Lietuvoje biatlonas nėra populiari sporto šaka, neretai žmonės suklysta kalbėdami apie biatloną. Kuomet kur nors keliauju biatlono reikalais, žmonės man sako: „Tikriausiai keliauji į kalnus, ar ne?“ Ne, mums kalnai nėra reikalingi. Mums užtenka lygumų. Pačio reljefo užtektų ir Vilniuje, jeigu tik būtų sniego. Ant žmonių negalima pykti ir niekada nepykstu. Žmonės paprasčiausiai nežino ir neturi informacijos.
– Kaip dažnai tenka susidurti su pozicija, kad žiemos sporto šakos Lietuvoje yra neperspektyvios, neturinčios pasisekimo?
– Tokia problema yra gili. Daug metų mūsų sporto funkcionieriai kartojo, kad lietuviams netinka žiemos sporto šakos, neturime reikalingo klimato, todėl nėra ir rezultatų bei finansavimo. Kaip bebūtų, tai tiesiog yra netiesa ir bėgimas nuo atsakomybės. Pasižiūrėkime į mūsų kaimynų pavyzdį. Latviai gyvena tokioje pačioje klimato juostoje, bet turi smarkiai išvystytas žiemos sporto šakų bazes – tiek biatlono, tiek slidinėjimo. Tokia pati padėtis Estijoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje. Susidaro tokia situacija, kuomet sporto funkcionieriai kalba apie klimatą, o kaimynams tai netrukdo. Absurdiška situacija. Visgi bandome sunkiu darbu ir motyvacija, padedant suinteresuotai federacijai, iškelti mūsų sportą į viršūnę.
