Sportas

2019.12.03 05:30

Liūdna moterų krepšinio realybė: Europos karalienės soste sėdėjusi Lietuva siekia išgyventi

Paulius Cubera, Rytis Kazlauskas, LRT.lt2019.12.03 05:30

Lietuvos moterų krepšinis išgyvena bene blogiausius laikus nuo nepriklausomybės atkūrimo. 1997 metais Europos čempione tapusi rinktinė nepateko į du pastaruosius čempionatus, pasaulio pirmenybėse nėra žaidusi nuo 2006-ųjų, o dabartinės perspektyvos pagerėjimo nežada. Leidžiantis amžiaus grupėmis žemyn irgi nesimato jokio pozityvo ir tik šią vasarą suspindusi Justės Jocytės pavardė šiek tiek praskiedžia drumzliną moterų krepšinio realybę.

Liūdni jaunimo rezultatai

Šią vasarą gražiausiomis spalvomis švytėjo tik jaunučių iki 16-os metų rinktinė, vedama vos 13 metų Justės Jocytės. Europos čempionate merginos tik finale suklupo prieš Rusiją ir pasipuošė sidabro medaliais, o J. Jocytė ir Audronė Zdanevičiūtė pateko į geriausių turnyro žaidėjų penketuką.

Vis dėlto tai – tik mažas vilties spindulėlis skaudžioje realybėje. Pastarąjį kartą kurios nors grupės Lietuvos merginų komandos buvo iškovojusios medalį prieš daugiau nei dešimtmetį – 2008-aisiais.

Tuomet Slovakijoje tokių žaidėjų, kaip Marinos Solopovos, Linos Pikčiūtės ar Eglės Šikšniūtės, atstovaujama ekipa tapo Europo čempione. 2006 metais tos pačios kartos merginos iškovojo bronzą U-16 Europos čempionate irgi Slovakijoje. Ši komanda 2009 m. pasaulio U-19 čempionate pasiekė ketvirtfinalį, o 2010 m. Europos U-20 čempionate Latvijoje apmaudžiai suklupo ketvirtfinalyje. Europos U-20 čempionatuose Lietuvos merginos medalių niekada neiškovojo.

Šių metų vasaros pradžioje Lietuvos krepšinio federacijai teko net viešai raginti jaunąsias krepšininkes žaisti įvairaus amžiaus jaunių ir jaunimo rinktinėse. Anot LKF išplatinto teksto „Prieš rinktinių vasarą nerimo signalai – jaunosios krepšininkės atsisako atstovauti šaliai“, vis daugėja atvejų, kai merginos nusprendžia vasarą į rinktines nevažiuoti.

Didžiausią galvosūkį treneriams ir LKF kelia pajėgių žaidėjų surinkimas į 20-mečių merginų rinktines. Nors jaunesnio amžiaus pajėgiausias Lietuvos komandas galima surinkti iš visoje Lietuvoje krepšinį žaidžiančių merginų Moksleivių krepšinio lygos (MKL) čempionato komandose, kalbai pasisukus apie U-20 rinktinę, situacija tampa ypač sudėtinga.

„U-18 merginos yra vienuoliktokės, o U-19 čempionato apskritai nėra. Jos nepatenka į kažkokias moterų komandas ir neturi, kur žaisti su bendraamžėmis. Dabar buvo žengtas žingsnis ir atsirado B moterų krepšinio lyga, kur dvyliktokės gali žaisti krepšinį su moterimis. Anksčiau jos praktiškai neturėdavo, kur žaisti. Natūralu, kad dalis merginų netgi baigdavo karjeras“, – situaciją apibūdino buvęs MKL direktorius bei dabartinis „Žalgirio“ krepšinio mokyklos vadovas Martynas Račkauskas.

Portalo LRT.lt žiniomis, LKF Meistriškumo komiteto posėdyje buvo pasiūlyta ir kardinalių priemonių tokių kaip į rinktines važiuoti nenorinčių merginų šalinimas iš Lietuvos krepšinio lygų, tačiau tokios pasiūlymo idėja nebuvo rimčiau svarstoma.

LKF moterų krepšinio projektų vadovė Lina Brazdeikytė, 1997 metais tapusi Europos čempionate su Lietuvos rinktine, pabrėžė, kad U-20 rinktinių subūrimo problema egzistuoja ir kitose Senojo žemyno valstybėse. Anot buvusios krepšininkės, su didesnėmis kliūtimis nesusiduria tik didžiosios šalys.

„Teko dalyvauti FIBA moterų komisijos posėdyje. Ten įvairių Europos šalių krepšinio federacijų atstovai kalbėjo apie U-20 rinktinių problematiką. Visur yra tos pačios problemos, – kalbėjo L. Brazdeikytė. – Didelės šalys, kurios turi didžiules imtis, nubyrėjimo nejaučia, nes krepšininkės atsisijoja ir lieka kokybė. Šalys, kurios neturi imties, ir vargsta.“

Viskas prasideda nuo vaikų

Retai nutinka taip, kad žmogus gimsta su neeiliniu talentu, kuris sužydi prieš tai niekam prie to talento neprisilietus. Norint atrasti sporto talentus, ypač komandinėse sporto šakose, reikalingas masiškumas. Kuo daugiau vaikų treneris turės – tuo didesnis šansas, kad bent vienas iš jų užaugs iki aukščiausio lygio profesionalo.

Portalo LRT.lt kalbinti krepšinio specialistai sutinka, kad problema mergaičių krepšinyje yra daugiasluoksnė. Mergaičių tiesiog trūksta, nes jos iš prigimties nėra tokios sportiškos, kaip berniukai. Į salę atėjęs treneris kartais gali berniukams tiesiog numesti kamuolį, o su mergaitėmis to nepakanka.

Su portalu LRT.lt bendravusi viena geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkių ir šiuo metu Vilniaus „Kibirkšties“ klube su jaunomis krepšininkėmis besidarbuojanti Jurgita Štreimikytė-Virbickienė vardino pagrindines mergaičių krepšinio problemas.

„Reikia pripažinti, kad yra dvi ryškiausios problemos. Turime mažą žaidėjų konkurenciją. Turime nedidelį skaičių ypač talentingų žaidėjų, kurios neturi, prieš ką varžytis. Ilgainiui mergaičių tobulėjimas sulėtėja ir sustoja. Be to, vis dar esame smarkiai orientuoti į rezultatus, o ne į individualų tobulėjimą. Nuo rezultatų smarkiai priklauso ir trenerių gerovė, todėl aukojamas individualus tobulėjimas“, – aiškino 1997 m. Europos čempionė.

„Prie šios problemos prisideda ir daugiau kitokių faktorių. Neigiamas požiūris į moterų sportą, ypač į moterų krepšinį, yra vis dar gajus ir tikrai prisidėjo prie to. Spauda, žurnalai, socialiniai tinklai akcentuoja gražių, pasidažiusių ir gražiai apsirengusių moterų įvaizdį. Nepamatysite daug nuotraukų su sportuojančiomis merginomis. Aišku, dabar atsiranda tokių nuotraukų, tačiau visgi akcentuojami kiti dalykai“, – pridūrė trenerė.

Kaip LRT.lt sakė didžiausios Lietuvoje krepšinio mokyklos SKM (ne Vilniuje žinomos kaip Nacionalinė krepšinio akademija) valdybos narys Andrius Čerškus, privačiame sektoriuje sunku įkalbinti trenerius dirbti su mergaitėmis, o jaunų ir charizmatiškų trenerių joms labai trūksta.

„Treneriai daugiausia vyrai, moterų labai mažai. Moterys, kurios treniruoja mergaites, dauguma dirba biudžetinėse įstaigose, jos yra vyresnio amžiaus, joms gal jau sunkiau sekasi susidraugauti su nauja karta. Problema – neateina jaunos trenerės, galinčios patraukti mergaites“, – teigė A. Čerškus.

Jam pritaria ir ne vienus metus moterų krepšinyje dirbęs treneris Rūtenis Paulauskas, teigiantis, kad mergaites į krepšinį gali pritraukti tik treneriai, mylintys savo darbą.

„Kas pagimdo konkurenciją ir patrauklumą? Tik treneris. Jeigu atsiranda treneris, kuris pasiūlo lankyti krepšinį, organizuoja įdomius renginius, veža į rungtynes, mergaitės ateis. Bet kai savivaldybėje yra skirtas valdiškas etatas, tas treneris žiūri, kaip tik to etato neprarasti. Formaliai į grupę surašyta 12 mergaičių, ar jos geros, ar jos iš viso lanko, ar nori sportuoti – niekam neįdomu. Treneris tik dreba, kad niekas tos grupės iš jo neatimtų, nes jis yra užsitikrinęs tarifą ir algą. Ir turime iškreiptų veidrodžių karalystę – nėra konkurencijos“, – teigė R. Paulauskas.

Anot pašnekovo, valstybinėse sporto mokyklose, kurias išlaiko biudžetinės lėšos, net jeigu ir egzistuoja mergaičių krepšinio grupės, nebūtinai jos yra tikros. R. Paulausko teigimu, jis ne kartą susidūrė su atvejais, kai grupės „surašomos iš telefonų knygos“, o realiai treniruotės nevyksta. To priežastis – trenerių algos nepriklauso nuo rezultatų.

„O jeigu sąlygos būtų visiems vienodos, kaip privačiose mokyklose? Aš turiu susirasti salę, turiu susirasti mergaičių ir esu priverstas su jomis dirbti, nes tik į gerai žaidžiančią komandą ateis kitos mergaitės. Bet mes turime gerų pavyzdžių: mergaitės nori plaukti, nori važinėti kalnų dviračiais, jeigu tik atsiranda sąlygos, geri treneriai entuziastai, kurie vaikus skatina judėti į priekį. Kiek mes į įvairiausius čempionatus išvežame karatė, šotokan ir visokių panašių sporto šakų vaikų? Vaikai nori tik tiek, kiek treneriai nori“, – konstatuoja R. Paulauskas.

SKM įkūrėjas A. Čerškus dalijasi statistika. Didžiausia Lietuvoje krepšinio mokykla veikia 12-oje miestų ir iš viso turi apie 5,5 tūkst. vaikų, tačiau iš jų mergaičių – vos apie 150. Daugiausia jų – darželių grupėse, mat vėliau lankyti krepšinio joms nebeišeina.

„Pirmoje ar antroje klasėje mergaitės dar sportuoja su berniukais, bet vėliau jos to nebenori. Savivaldybės pagalbos nėra, už salę mokėti reikia, treneriui algą mokėti reikia ir finansiškai mažos mergaičių grupės yra labai nuostolingos. Trenerio alga privačioje mokykloje priklauso nuo grupės dydžio.

Mums, privatiems, sunku jas išlaikyti, nes savivaldybė neskiria jokio sporto krepšelio. Jei būtų krepšelis – galėtume surinkti. Jei prisidėtų savivaldybė, federacija, mes galėtume treneriams pasiūlyti šiek tiek daugiau pinigų, kad jie norėtų dirbti su mergaitėmis. Galėtume pasikviesti geresnius, charizmatiškesnius trenerius dirbti su mergaitėmis. Geri treneriai labai moka pritraukti mergaites.

Kadangi berniukų grupės gausios, po 20–30 vaikų, galima apsieiti ir be krepšelių. Tėvai gali sau leisti per mėnesį sumokėti po 30–50 Eur. už treniruotes. To pakanka sporto salės nuomai, trenerių algoms, mokesčiams valstybei ir administravimui. Mergaičių grupės susirenka tik po 10–12. Reikėtų į tai investuoti 3–5 metus, tada ir mergaičių atsirastų“, – mano A. Čerškus.

Jeigu valstybė nenori investuoti tokiu būdu, reikėtų keisti trenerių užmokesčio tvarką valstybiniame sektoriuje. Jei trenerio alga priklausytų nuo to, kiek vaikų jis atsiveda į treniruotes, treneris turėtų stengtis, kad tuos vaikus į jas pritrauktų. Tam reikia ne tik salės ir kamuolio, bet ir kokybiškų treniruočių, įdomių švenčių ar renginių ir t. t.

Mergaičių krepšinio problemą geriau padeda atskleisti ir situacija mažesniuose Lietuvos miestuose. Portalo LRT.lt atlikto tyrimo metu buvo apklausti visų 60 mūsų šalies savivaldybių sporto, kūno kultūros ar rajono valdžios atstovai, kurie pasidalino informacija apie merginų krepšinio grupes.

Verta pažymėti, kad iš 60 Lietuvos savivaldybių 6-ios – Vilniaus rajono, Kauno rajono, Šiaulių rajono, Klaipėdos rajono, Panevėžio rajono ir Alytaus rajono – neturi nė sporto centrų. Berniukai ir mergaitės sportuoja šių miestų sporto ar kūno kultūros centruose esančiose krepšinio grupėse.

Iš portalo LRT.lt kalbintų savivaldybių atstovų sužinojome, kad mergaičių ir berniukų krepšinio grupių neturi Šalčininkų ir Neringos rajonų savivaldybės.

Visos kitos 52 savivaldybės turi bent po dvi berniukų krepšinio grupes, tačiau, pokalbiui pasisukus apie krepšinį žaidžiančiančias mergaites, vaizdas darosi nykesnis.

Nė vienos mergaičių krepšinio grupės neturi net 31 savivaldybė, Mažeikiuose tikimasi jau šio sezono eigoje pabandyti surinkti vieną mergaičių krepšinio grupę.

Taigi Lietuvoje iš 52 savivaldybių, turinčių krepšinio sekcijas, 61,5 proc. negali pasigirti turinčios visavertes mergaičių krepšinio grupes.

Kalbant apie kitus miestus (išskyrus Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Šiaulius ir Panevėžį), daugiausiai mergaičių krepšinio grupių turi du į didžiausių Lietuvos miestų dešimtuką patenkantys miestai – Alytus (7 grupės) ir Marijampolė (5 grupės).

Išskirtinė Ukmergės rajono savivaldybės situacija – čia sportuoja 5 mergaičių grupės, nors miestas užima 14-ą vietą pagal gyventojų skaičių Lietuvoje ir lenkia aukščiau esančių Telšių, Tauragės, Kėdainių, Utenos, Jonavos ir Mažeikių rajono savivaldybių statistiką.

Žvelgiant į kitų savivaldybių statistiką, šiek tiek geresnė Biržų (4 mergaičių krepšinio grupės), Plungės (3 grupės) ir Radviliškio (3 grupės) situacija.

Likusiose nepaminėtose 11-oje savivaldybių mergaičių grupių skaičius svyruoja nuo 1 iki 2.

Verta paminėti, kad vien Kaune esančioje „Žalgirio“ krepšinio mokykloje yra 50 berniukų krepšinio grupių.

Nedidelis mergaičių krepšinio grupių skaičius tiesiogiai atsispindi Moksleivių krepšinio lygoje (MKL) esančių mergaičių ir berniukų komandų skaičiaus įvairaus amžių grupių čempionatų statistikoje.

Dėl mažesnių mergaičių krepšininkių skaičiaus MKL yra organizuojami tik U-12, U-14, U-16 ir U-18 čempionatai. Berniukų ir vaikinų grupėse yra visų amžiaus grupių nuo 12 iki 19 metų čempionatai.

Šiais metais MKL čempionate visose mergaičių ir merginų amžiaus grupėse varžosi 66 komandos, berniukų ir vaikinų grupėje – 329.

Be to, nuo 2010–2011 m. sezono, kuomet yra vedama MKL čempionato statistika, bendras mergaičių krepšinio komandų skaičius iki šio sezono sumažėjo nuo 84 iki 66.

Moterų lygyje nėra pinigų ir trūksta gerų pavyzdžių

Mergaičių krepšinyje trūksta trenerių, bet talentų vis iš kažkur ir kažkaip atsiranda, tačiau pareiti į aukštesnį lygį jaunoms krepšininkėms yra dar sunkiau. Šiuo metu Lietuvos moterų lygoje rungtyniauja vos penkios komandos, iš kurių dvi – „Kibirkšties“. Atlyginimai moterims yra ypač maži, socialinių garantijų nėra, tad siekti profesionalės karjeros dažna žaidėja tiesio nemato tikslo. O ir sėkmingų pavyzdžių nėra.

Praėjusiame sezone startavo naujo formato Lietuvos moterų krepšinio lyga, kurioje praėjusiame sezone A ir B divizionuose rungtyniavo 17 komandų, o šiemet – 15. Be to, šiame sezone trys Lietuvos moterų klubai – Vilniaus „Kibirkštis-MRU“, Kauno „Aistės-LSMU“ ir „Šiauliai“ – rungtyniavo Baltijos krepšinio lygoje.

LKF tikisi, kad naujoji lyga labiausiai prisidės ir prie jaunimo tobulėjimo ir bus pakilimo taku iš MKL čempionato į suaugusių moterų lygį.

„Čia rezultatų reikia palaukti kelerius metus. Dar tik metai, eina antras sezonas. Pradėtas vykdyti bendras čempionatas su latvėmis. Bandoma plėstis į Baltarusiją. Kad įsivažiuotume, reikia kaimyninių šalių pagalbos, – kalbėjo L. Brazdeikytė. – Kol ateis U-16, U-17 ar U-18 karta, mes turime turėti paruošę terpę, kur jos galėtų išeiti. Reikia tramplyno. Manau, kad mes viską vydome pagal planą. Reikia, kad moterų lyga įsivažiuotų, o žalias jaunimėlis sustiprėtų.“

L. Brazdeikytė tikisi, kad ryškiai Lietuvos krepšinio padangėje sužibusi ir jau Lietuvos moterų rinktinėje spėjusi debiutuoti J. Jocytė prisidės prie moterų krepšinio populiarinimo.

„J. Jocytės efektas ir yra tas rezultatas bei saldainiukas, kurio neturime todėl, kad nėra moterų rinktinės rezultatų. Imkime berniukus. Jie visi svajoja žaisti „Žalgiryje“ ir vyrų rinktinėje. Yra siekiamybė ir saldainiukas, kuris labai blizga, yra ir rezultatai. Visai neseniai prieš porą metų dariau apklausą krepšinio stovyklų metu ir prašydavau mergaičių parašyti, kurioje komandoje jos norėtų žaisti. Mergaitės rašydavo „Žalgirį“. Nesvarbu, kad sporto mokyklos dar nebuvo susijungusios ir moterų „Žalgirio“ komandos nebuvo, – aiškino buvusi krepšininkė. – Vaikams yra būtinas tikslas to viso sunkaus kelio gale. Kai nėra moterų rinktinės rezultatų, kai nėra moterų lygos rezultatų, ko joms norėti?“

Tokiu kelrodžiu profesionalės karjeros siekiančioms merginoms anksčiau buvo Vilniaus „Lietuvos telekomo“ klubas. Amerikietės Katie Douglas ir Jurgitos Štreimikytės vedama ekipa 2004–2005 ir 2005–2006 m. sezonuose žengė iki pat moterų Eurolygos finalo ketvertų.

Abu kartus vilnietės suklupo turnyro pusfinaliuose, tačiau 2005 m. turnyrą baigė pergale rungtynėse dėl trečios vietos.

Kad „Lietuvos telekomo“ (vėliau TEO) komandos sėkmė buvo pavyzdys jaunimui, liudija ir buvusios krepšininkės Dalios Belickaitės išsakytos mintys LRT RADIJO laidoje „Čempionų pietūs“.

„Niekada negalvojai vaikystėje apie pinigus, bet tu matydavai, kaip jos žaidžia, kokios jos aukšto lygio. Sakyčiau, kad TEO realiai buvo kaip „Žalgiris“ dabar. Aš valydavau grindis salėje – būdavau ta mergaitė. Gintarė Petronytė pro mane praeidavo ir aš visada taip nedrąsiai – labas, Gintare“, – apie anksčiau buvusį pavyzdį jaunimui pasakojo D. Belickaitė.

Puikiai tą efektą, kai nėra „kelrodės žvaigždės“ moterų krepšinyje, supranta ir J. Štreimikytė-Virbickienė. Vilniaus „Kibirkšties-VKM“ komandos vyriausioji trenerė yra paskutinė specialistė, dirbusi Lietuvos klube, kuris dar varžėsi moterų Eurolygoje. Tai būtent ir buvo „Kibirkšties“ komanda, 2013–2014 m. kovojusi stipriausiame Europos moterų klubiniame turnyre.

„Tuomet buvo toks finansavimas ir komanda buvo pajėgi. Žaisdamos Eurolygoje galėjome turėti pajėgiausias vietines žaidėjas bei prisivilioti stiprias užsienio krepšininkes. Be abejo, kai turi kito kalibro žaidėjas, gali užduoti toną visai lygai. Tada ir kitos komandos nori į tave lygiuotis bei eiti į priekį. Tai kėlė ir visos moterų lygos pajėgumą“, – aiškino J. Štreimikytė-Virbickienė.

Kiek vėliau Vilniaus krepšininkes treniravęs R. Paulauskas teigė, kad profesionaliame moterų krepšinyje viskas stovi iš esmės tik ant pinigų pamato. Be to, vienoje vietoje susidūrus moterų ir vyrų krepšiniui paprastai nugali pastarasis, dėl to moterys nukenčia.

„Į TEO rungtynes vienu metu ėjo ne mažiau žmonių, nei į „Lietuvos rytą“, bent kurį laiką tas krepšinis ėmė populiarėti. Bet į kokius miestus mes važiavome. Prahą, Bratislavą, Lenkijos miestus, Ispanijos miestus, kur visai nėra vyrų krepšinio komandų. Manau, kad moterų krepšinis dažnai sustiprėja ten, kur nėra vyrų krepšinio tradicijų. Tada ateina ir pinigai. Manau, kad Vilniuje moterų krepšiniui būti šalia „Ryto“ yra sunku, nes automatiškai rinka pinigus skiria vyrų komandai. Tai patrauklesnė galimybė reklamuotis.

Puikiai atsimenu vieną sezoną, kai mes tikrai gerai žaidėme Eurolygoje, po pirmojo rato grupėje buvome pirmoje vietoje, bet kitais metais netekome dalies rėmėjų pinigų, turėjome jaunas žaidėjas ir kelias legionieres, taip Eurolygoje pradėjome pralaiminėti. Mums rėmėjai pasakė paprastą dalyką tada – reklama, kuri sklinda viešoje erdvėje, daro neigiamą poveikį mūsų verslui. Jūs nelaimite, blogi atsiliepimai –kam tada mums remti?“ – pasakojo R. Paulauskas.

Anot jo, moterų krepšiniui visų pirma reikalingos investicijos, nesitikint iškart gauti grąžos, be to, ji greičiausiai nebus finansinė, galbūt moralinė, reklamos prasme ir panašiai: „Kaip „Barcelona“ futbolo komanda remia krepšinį ar futbolą, taip kažkas galėtų remti moterų krepšinį.“

Rinktinė, gyvenanti praeities šlove

Portalo LRT.lt pašnekovai ne kartą minėjo, kad pagrindiniu šalies krepšinio pajėgumo atspindžiu turi tapti nacionalinė rinktinė. Šių metų lapkritį Lietuvos moterų rinktinė pradėjo kovas 2021 metų Europos čempionato atrankos turnyre, tačiau jau po dvejų sužaistų rungtynių Manto Šerniaus auklėtinių situacija – nepavydėtina.

Lietuvės pirmajame susitikime Kėdainiuose lapkričio 14 d. net 65 taškų skirtumu – 108:43 – sutriuškino albanes, o pagrindiniu susitikimo akcentu tapo tuomet J. Jocytės debiutas komandoje. Netrukus į Prancūziją krimsti krepšinio paslapčių išvyksianti paauglė dvikovoje surinko 4 taškus.

Tiesa, jau po trijų dienų Lietuvos krepšininkės patyrė skaudžią nesėkmę Mersino mieste Turkijoje. Šeimininkių komandai mūsų šalies rinktinė pralaimėjo 51:75.

1997 metais Europos čempionatą laimėjusi Lietuvos rinktinė pastaruosius du sykius į Senojo žemyno pirmenybes nė nepateko, o dabar situacija ir vėl itin sudėtinga. Norint nepraleisti trečio iš eilės čempionato, reikės dar kovoti su atrankos grupės favoritėmis serbėmis, bandyti atsirevanšuoti turkėms ir užimti bent jau antrą poziciją keturių komandų grupėje.

Auksinę 1997-ųjų rinktinę treniravęs dabartinės LKF trenerių asociacijos prezidentas Vydas Gedvilas mano, kad M. Šernius turėjo apleisti rinktinės trenerio postą dar prieš šį atrankos turnyrą.

„Rinktinės treneriu turi būti skiriamas tas, kuris dirba su moterimis. Negali rinktinės treneris būti dirbantis su vyrais, kuris ateina retkarčiais patreniruoti moteris. Jis turi turėti klubą, stiprią komandą ir tada gali būti rinktinės treneris. Rezultatų neparodo jau kelinti metai, komanda nukritus iki tokio lygio, kokio nebuvo daug metų – o jis vis tiek treniruoja. Aš to visiškai nesuprantu. Ir jei nepasiekdavome rezultato, mes patys iš posto atsistatydindavome.

Aš manau, kad moterų yra, komandą galima suburti. Kad mes neišeiname bent į finalinį Europos čempionato etapą – taip būti negali. Lygis tikrai nėra toks žemas – organizacija bloga. Jei treneris neparodo rezultato, reikia imti ir vyriškai pasitraukti. Mane kartais tikrai pyktis ima, nes merginų yra, jos žaidžia nebloguose klubuose, komandą surinkti galima. Neišeiname į Europos čempionato finalus, vadinasi, nežaidžiame aukščiausiame lygyje, tai tas lygis po truputį ir krenta dar žemiau“, – savo nuomonę dėstė auksinės kartos treneris V. Gedvilas.

Jau po sužaistų dvejų atrankos turnyro rungtynių mįslingus signalus socialinio tinklapio „Twitter“ paskyroje pasiuntė ir viena geriausių šalies krepšininkių Kamilė Nacickaitė, pasiuntusi netiesioginę žinutę rinktinės treneriui M. Šerniui.

„Žmonės turi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, užuot kaltinę kitus“, – vienoje iš žinučių rašė K. Nacickaitė.

„Neleisiu vienam žmogui nutraukti mano meilės krepšiniui ir dar po to išsisukti iš situacijos. Neleisiu kištis į mano laimę ir karjerą. Taip, tai paslėpta žinutė“, – pridūrė krepšininkė. Tiesa, po šios žinučių lavinos K. Nacickaitė daugiau ta tema nekalbėjo, savo pareiškimų žiniasklaidai taip ir nepakomentavo.