Sportas

2019.11.27 05:30

Antidopingo agentūros vadovė Banytė – apie grąžintus medalius, sukčiaujančius sportininkus ir Rusijos bylą

Rytis Kazlauskas, LRT.lt2019.11.27 05:30

Sporte šalia pergalių, nesėkmių varžybose ar treniruotėse išlieto prakaito jie yra tarsi nematomi šešėliai, saugantys, kad visi aukščiausiame lygyje kovojantys atletai varžytųsi sąžiningai. Jie – antidopingo kontrolės pareigūnai ir šios organizacijos atstovai.

Lietuvoje apie Antidopingo agentūros darbą ir įvairius su tuo susijusius procesus dažniausiai sužinome mūsų šalies sportininkams įkliuvus vartojant draudžiamus preparatus.

Šių metų vasario mėnesį Londono olimpinių žaidynių vicečempionas kanojininkas Jevgenijus Šuklinas buvo apkaltintas dopingo vartojimu 2012 m. vykusių žaidynių metu. Kiek vėliau iš sportininko atimti apdovanojimai bei sidabro medalis.

Kovo mėnesį paskelbta ir apie Rūtos Meilutytės situaciją – tris kartus per metus nepateikusi savo kontaktinės informacijos Antidopingo administravimo ir valdymo sistemoje (ADAMS), sportininkė vėliau buvo nubausta dvejų metų diskvalifikacija. Tiesa, netrukus pati R. Meilutytė nusprendė padėti tašką profesionalės karjeroje.

Nors konkrečiose pateiktose J. Šuklino ir R. Meilutytės situacijose darbavosi kitų organizacijų atstovai, Lietuvos antidopingo agentūra sekė bylas ir reikalui esant pateikė savo įžvalgas bei suteikė pagalbą.

Vilniuje įsikūrusiai Lietuvos antidopingo agentūrai vadovauja laikinai paskirta vadovė Rūta Banytė, ji pakeitė į Pasaulio antidopingo agentūrą (WADA) dirbti išvykusią Ievą Lukošiūtę-Stanikūnienę.

Savo karjerą antidopingo agentūroje R. Banytė pradėjo dar 2009 m. Kaune surengtame Europos jaunimo (iki 23 m.) lengvosios atletikos čempionate, kuriame tuomet medicinos studijas krimtusi būsima traumatologė-ortopedė dirbo savanore ir buvo paskirta į dopingo sritį.

Jau kiek vėliau I. Lukošiūtė-Stanikūnienė priėmė R. Banytę į Lietuvos antidopingo agentūrą, čia ji tapo medicinos srities vadybininke, atsakinga už darbą su vaistų baze.

Su portalu LRT.lt R. Banytė pasidalijo mintimis apie antidopingo agentūros veiklą, draudžiamus preparatus vartojančius sportininkus ir dopingu susitepusių Rusijos sportininkų atvejį.

Šis straipsnis yra portalo LRT.lt ciklo apie moteris, užimančias vadovaujamas pareigas sporto organizacijose, dalis.

– Rūta, jau ne vienerius metus dirbate Antidopingo agentūroje ir puikiai žinote pasaulines šios sporto srities problemų tendencijas. Ar jūsų darbe dominuoja antidopingo pareigūnai vyrai, ar pavyksta išlaikyti lyčių lygybę?

– Antidopingo darbo srityje tikrai nėra jokios lyčių diskriminacijos tarp darbuotojų. Jeigu valdybos pirmininkas vyras, jo pavaduotoja yra moteris. Tam tikrose komisijose, kurios atstovauja sportininkams, vyrauja moterys. Kitose, kurios labiau susijusios su tyrimais, bendradarbiavimu su pareigūnais, daugiausiai dirba buvę pareigūnai.

Mūsų darbo srityje lytis nėra darbo poziciją nulemiantis aspektas. Visai neseniai Baltijos šalių antidopingo agentūroms vadovavo moterys. Dabar situacija kiek pasikeitė – Estijoje dirba vien vyrai, Latvijoje išlaikyta lygybė, o Lietuvoje dirba vien moterys.

– Savo darbą agentūroje pradėjote nuo darbo medicinos srities vadybos srityje. Kokios buvo jūsų atsakomybės tuomet?

– Iki šiol ne tik užimu vadovaujančias pareigas, bet ir esu atsakinga už darbą su vaistų baze. Turime programėlę, kurioje sportininkai gali pasitikrinti, ar vaistus galima vartoti, ar ne. Jeigu sportininkai suserga, reikia leidimo vartoti tam tikras medžiagas, pavyzdžiui, turėjome sportininką, kuris serga diabetu, jam reikia vartoti insuliną. Insulinas draudžiamas sportininkams, todėl iškyla dilema – mesti sportą, nors esi gabus, ar rizikuoti?

Yra padaryta išimtis sportininkams, kuriems leidžiama vartoti tam tikrus vaistus dėl jų sveikatos būklės. Aš buvau tas žmogus, kuris priimdavo tuos prašymus, juos peržiūrėdavau ir kviesdavau medikų komisiją. Gydytojų komisija peržiūri, ar tinka visi dokumentai, ir išduoda (arba ne) leidimus.

– Esate laikinoji vadovė, kada šis statusas gali pasikeisti?

– Dabar laukia konkursas, kurį organizuoja Lietuvos Švietimo, mokslo ir sporto ministerija.

– Ne paslaptis, kad daugiau apie Antidopingo agentūros darbą sužinome įkliuvus sportininkams, kurie vartojo draudžiamus preparatus. Ar dažnai susiduriate su stereotipu, kad esate agentūra, tik ir ieškanti susitepusių sportininkų?

– Su tuo susiduriame dažnai. Žmonėms patinka sekti skandalus. Žinoma, juk niekas nerašys, kad Lietuvos antidopingo agentūra padėjo vienam ar kitam sportininkui išvengti teigiamo dopingo testo.

Organizuojame ir specialius mokymus, siekiame užkirsti kelią, kad sportininkai nenusižengtų taisyklėms, tačiau tai, matyt, ne tokios įdomios temos plačiajai visuomenei. Tokia yra ne tik antidopingo padėtis.

Aišku, kad garsiai nuskambėjo Jevgenijaus Šuklino dopingo byla. Visi akcentuoja, koks jis yra nukentėjęs šioje situacijoje. Taip, žmogaus gaila. Visgi turime prisiminti ir kitus scenarijus – mūsų kovotojas Mindaugas Mizgaitis gavo Pekino olimpinių žaidynių bronzos medalį todėl, kad aukštesnę vietą užėmęs sportininkas buvo diskvalifikuotas.

Ar tokia situacija jau yra sąžininga? Daugelis pasakys, kad taip. Austra Skujytė taip pat gavo bronzos medalį. Būkime sąžiningi vieni prieš kitus. Turime pripažinti, kad ir mūsų sportininkai gali suklysti ir jie privalo grąžinti medalius.

– Kokia yra jūsų darbo praktika su įvairių sporto šakų federacijomis ir sportininkais?

– Yra atskirų sporto šakų federacijos, kurios pripažįsta Pasaulio antidopingo agentūros (WADA) kodeksą ir standartus, ir jos pasirašo specialią sutartį, kuria įsipareigoja laikytis taisyklių. Aišku, yra kitos sporto šakos, kurios tokių taisyklių nesilaiko. Čia galime išskirti galiūnų sportą.

Be to, turime registruotų sportininkų sąrašus, kurie privalo pateikti labai daug savo duomenų, pavyzdžiui, vieną valandą dienos metu, kuomet juos galime testuoti, kur jie treniruojasi, kur jie išvyksta, jeigu išvyksta. Yra sudaromi atranko į šiuos sportininkų sąrašus kriterijai.

Mes vadovaujamės sportininkų, kurie važiuoja į aukščiausio lygio varžybas, sąrašais. Juos galime pavadinti „A“ lygio sportininkais, kuriuos stebime. Žiūrime, ar jų rezultatai gerėja, ar blogėja.

Kaip puikų pavyzdį galiu pateikti mūsų maratonininkę Vaidą Žūsinaitę–Nekrošienę. Ji nuolat buvo mūsų sąrašuose ir neseniai ji susilaukė vaikelio, todėl suprantame, kad ji turi svarbesnių reikalų nei dokumentų pildymas. Ji mus oficialiai informuoja, kad šiuo metu aktyviai nesportuoja ir nestartuoja varžybose dėl savo nėštumo, todėl mes ją galime perkelti iš vienos sportininkų kategorijos į kitą.

– Kaip gaunate signalus dėl sportininkų, kurie galimai vartoja draudžiamus preparatus?

– Mūsų puslapyje yra speciali forma, kurią galima užpildyti anonimiškai ir pranešti apie galimus sportininkų dopingo vartojimo atvejus. Žinoma, tokiuose pranešimuose turime turėti konkretų sportininko vardą. Gauname tokį signalą, susirenkame savo informaciją ir sprendžiame, kada važiuosime testuoti.

Žinoma, negaliu atskleisti visos informacijos, tačiau gali pasitaikyti ir tokių atvejų, kai vienas sportininkas nori pakenkti kitam, todėl mūsų darbas – susirinkti visą įmanomą informaciją.

– Teko girdėti, kad ne tik akivaizdžiai pagerėję sportininkų rezultatai, bet ir išvaizdos pokyčiai gali signalizuoti apie dopingo vartojimą?

– Vėlgi viskas priklauso nuo konkrečios sporto šakos. Mūsų sportininkai mėgsta vartoti daug papildų. Vienas tokių – kreatinas – sulaiko vandenį. Žmogus vizualiai dėl to gali atrodyti stambesnis. Reikia žiūrėti, ar tai tik raumeninės masės padidėjimas, ar pakito dar kas nors.

Atkreipiame dėmesį, bet yra ir daugiau signalų – raumeninės masės padidėjimas, pasikeitusi oda – atsiradę spuogai, aknė, galų gale, smarkiai pagerėję rezultatai. Tai jau yra trys signalai, kurių negali praleisti pro pirštus ir sakyti, kad tai – nieko tokio. Visada turime gerai įvertinti situaciją. Nežiūrime į sportininką kaip į potencialų priešą ar potencialų nusikaltėlį. Stengiamės kaip įmanoma viską susižinoti dar prieš vizitą, nes sportininkai, iš tikrųjų, kartais patiria stresą, kai mes atvykstame.

– Jūs ne tik tikrinate sportininkus dėl draudžiamų preparatų vartojimo, bet ir padedate jiems išvengti nemalonumų bei galimos diskvalifikacijos. Kokiomis priemonėmis padedate mūsų šalies atletams?

– Organizuojame švietimo seminarus sportininkams, jie yra nemokami. Kartais sulaukiame labai specifinių klausimų, į juos atsakome asmeniškai. Sportininkai žino, kad jie mums gali rašyti elektroniniu paštu arba feisbuke.

Žinoma, mes niekada nepatariame ar nerekomenduojame dėl įvairių maisto papildų vartojimo. To nedaro ir didžiosios šalys. Tai yra didelis pavojus.

Pavyzdžiui, varžybų metu yra draudžiami kanabinoidai (galim aptikti marihuanoje). Sportininkai mėgsta vartoti preparatus iš kanapių, kas gali būti aptinkama kaip teigiamas testas. Praėjusią savaitę buvome konferencijoje, kurioje buvo siūloma geriau susilaikyti nuo tokių preparatų.

Amerikiečiai turėjo tokį atvejį, kai viena iš sportininkių prisivalgė paprasčiausių aguonų. Tokių, kokių galima suvartoti valgant bandelę su aguonomis. Iš aguonų yra gaminamos ir draudžiamos medžiagos, o sportininkei teko teisintis ir aiškintis. Vėliau įsijungė įrodinėjimo mechanizmai.

– Ar būna situacijų, kai įkliuvęs dėl draudžiamų preparatų vartojimo sportininkas sugeba įrodyti, kad yra nekaltas?

– Tokių situacijų yra buvę, tačiau sankcijų išvengti nepavyko. Salt Lake Sičio olimpinėse žaidynėse kalnų slidinėtojas iš Škotijos iškovojo bronzos medalį. Prieš tai jis buvo susirgęs sloga ir nuėjo nusipirkti purškalo į nosį vienoje iš JAV vaistinių. Pamatė tokį pat nosies purkštuką kaip ir Didžiojoje Britanijoje ir nusprendė nusipirkti. Skyrėsi tik vaistų sudėtis. Ten buvo viena iš draudžiamų medžiagų. Jis buvo patikrintas po varžybų ir gautas teigiamas rezultatas, nepaisant to, kad sportininkas įrodė kaip ši medžiaga papuolė į jo organizmą ir kad nesuteikė papildomo pranašumo prieš varžovus, jam teko atsisveikinti su bronzos medaliu.

– Ar mūsų šalies atletai tarptautiniame kontekste išsiskiria iš kitų šalių pagal draudžiamų preparatų vartojimo mastą?

– Statistika yra vedama kiekvienais metais. Toje statistikoje atrodome labai prastai. Esame vieni lyderių dopingo srityje visame pasaulyje. Kaip mėgstu sakyti, reikia pasižiūrėti ir testų, ir sportininkų skaičių visoje populiacijoje. Pas vokiečius yra daugiau sportininkų ir tie teigiami testai sugeba išsiskaidyti.

Pas mus yra mažiau sportininkų ir jau užtenka, kad įkliūtų du sportininkai iš dešimties, ir jau išeina, kad 20 proc. mūsų sportininkų yra nešvarūs. Čia jau grynai skaičių žaidimas. Negaliu sakyti, kad mes nuolat esame linksniuojami ir esame labai blogi.

Statistika yra vedama kiekvienais metais. Toje statistikoje atrodome labai prastai. Esame vieni lyderių dopingo srityje visame pasaulyje. Kaip mėgstu sakyti, reikia pasižiūrėti ir testų, ir sportininkų skaičių visoje populiacijoje. Pas vokiečius yra daugiau sportininkų ir tie teigiami testai sugeba išsiskaidyti.

– J. Šuklino atvejis įrodė, kad net 2012 metais medalius iškovoję sportininkai vis dar gali būti patikrinti dėl dopingo ir net dėl to prarasti apdovanojimus. Kas lėmė, kad Londone neįkliuvęs lietuvis medalį prarado tik po septynerių metų?

– Nuo tų laikų technologijos tapo jautresnės, tapo jautresni reagentai – medžiagos, kurios naudojamos tiriant šlapimo mėginius ir ieškant draudžiamų preparatų. Visa tai keičiasi, tobulėja cheminė struktūra. Vieno po varžybų paimto mėginio senaties terminas – dešimt metų. Taigi tie sportininkai, kurie varžėsi Londone, dar sėdi ant savotiškos parako statinės.

– Tikriausiai tobulėja ne tik medžiagų tyrimo metodai, bet ir sukčiaujantys atletai. Kaip šioje srityje progresuoja nesąžiningi sportininkai?

– Tenka dalyvauti įvairiuose seminaruose, susidurti su pranešimais, kuriuose atskleidžiamos ir kitos pusės – tobulėjančių sukčiaujančių sportininkų metodai, tačiau tai yra konfidenciali informacija, kuria pasidalinti negaliu.

Sportininkai mūsų neretai klausia, per kiek laiko viena ar kita medžiaga išsivalo iš organizmo. Mes žinome tokią informaciją, tačiau nesakome, nes tai konfidenciali informacija, o sportininkai pradės skaičiuoti, kada bus „švarūs“.

– Kitas atvejis – Rūtos Meilutytės istorija, kuomet ji tris kartus per metus nepateikė duomenų ADAMS sistemoje ir už tai sulaukė dvejų metų diskvalifikacijos. Kaip dažnai mūsų šalies sportininkai užkliūva šioje srityje?

– Mūsų sportininkai yra užmarštukai. Tai jie padaro netyčia ir nenorėdami. Net iki trečio praleisto karto. Gauname visokių pasiteisinimų, pavyzdžiui, kad žmogus buvo vietovėje, kur nebuvo interneto, nors gali aiškiai matyti, kad nuotraukos į socialinius tinklus yra keliamos. Gali matyti, kad sportininkas atostogauja ar yra treniruočių stovykloje.

Atsidarome ADAMS sistemą ir sportininko paskyrą ir galime matyti, kad sportininkas turi būti tam tikrame Lietuvos mieste. Galvojame, ką galime daryti. Galime važiuoti testuoti sportininko, po to jis gautų praleistą testą. O trys praleisti testai ir turėsi stabdyti savo karjerą.

Žinoma, galime priminti, kad reikia atnaujinti informaciją mūsų informacinėje sistemoje. Taigi norime užkirsti kelią blogesniems scenarijams. Neturime daug sportininkų, tačiau norime juos saugoti ir jiems padėti.

– Visas sporto pasaulis stebi Rusijos sportininkų dopingo bylą. Rusijos sportininkai siekia sugrįžti į didžiąją sceną varžydamiesi su savo šalies vėliava, tačiau čia kol kas aiškumu nekvepia, o šios šalies antidopingo agentūra (RUSADA) ir toliau turi problemų, bandydama įrodyti savo šalies sportininkų skaidrumą. Ko reikia, kad oficiali Rusijos delegacija vėl galėtų varžytis stambiausiose sporto žaidynėse?

– Labiausiai jiems koją kiša jų mentalitetas – laimėti bet kokia kaina. Yra tekę bendrauti su Rusijos atstovais, kurie nori matyti savo šalies vėliavą didžiosiose žaidynėse, bet jie yra vieni šioje kovoje su nesąžiningais sportininkais. Kita dalis siekia laimėti net ir naudodami draudžiamus preparatus ir priemones. Jie dar nenori pripažinti, kad reikia žaisti pagal visų priimtas taisykles.

Neseniai buvo įvykis, kuomet Sibire vyko svarbios to regiono lengvosios atletikos varžybos, bet sužinojus, kad atvyksta dopingo kontrolė, iš aštuonių takeliuose startuoti besiruošusių sportininkų liko tik du. Šitą dalyką keisti reikia pradėti nuo vaikų amžiaus. Jie bando koncentruotis į švietimą ir aiškinimą, kad turime būti švarūs. Turi praeiti laiko, kad sistema apsivalytų.

Sankcijos lieka galioti ir jų statusas yra labai neaiškus. Jie ilgai bus po padidinamuoju stiklu. Dabar sunku vienareikšmiškai pasakyti, kada jie grįš į didžiąsias tarptautines varžybas.