Sportas

2019.11.22 11:10

„Žalgirio“ vadovybės komplektacijos sprendimai gali riboti komandos potencialą

Rokas Skurdauskas, LRT.lt2019.11.22 11:10

Kauno „Žalgiris“ krepšinio pasaulyje turi aiškią reputaciją – tai yra klubas su identitetu. Komanda, kuriai svarbiau turėti tinkamų asmenybių rinkinį, rūpintis savo žmonėmis ir demonstruoti tai, ką galime vadinti „teisingu“ krepšiniu.

Tas „teisingas“ krepšinis yra Lietuvos čempionų sistema, sumanyta ir diegiama kertinio sraigtelio – vyriausiojo trenerio Šarūno Jasikevičiaus.

Būtent dėl puikaus stratego darbo bei jo sugebėjimo įskiepyti tikėjimą sistema „Žalgiris“ pastaruosius 3–4 metus demonstruoja stebėtinus rezultatus. Kauniečių iškilimas sutapo su pasikeitusiu Eurolygos formatu, pagal kurį kiekviena komanda po du sykius sužaidžia su visais varžovais, o 8 geriausios ekipos patenka į turnyro ketvirtfinalį.

2016–2017 metų sezone Lietuvos čempionams buvo prognozuojama viena paskutinių vietų stipriausiame žemyno turnyre, tačiau Šaro kariauna nustebino visus ir iškovojo 14 pergalių iš 30 galimų. Tai leido užimti 10-ąją vietą.

Po šio sezono jau prasidėjo neįtikėtinas kilimas į viršų. Du kartus iš eilės patekta į stipriausiųjų klubų aštuonetuką, o kartą net į finalo ketvertą, kuriame užimta trečioji vieta.

„Žalgirio“ marškinėlius vilkėję krepšininkai išjudėjo į elitinius klubus ir dabar yra ryškūs vardai visame žemyne. Brandonas Daviesas laikomas vienu geriausių vidurio puolėjų Europoje, Vasilije Micičius jau antrus metus įtraukiamas į diskusijas apie Eurolygos MVP, Nate`as Woltersas yra svarbi dalis komandos, kuri turi realių minčių apie patekimą į finalo ketvertą.

Galima dar paminėti Keviną Pangosą, (dar) ne iki galo pritapusį Katalonijoje, ar Leo Westermanną, kurį po rungtyniavimo Kaune du kartus sumedžiojo Europos krepšinio gigantai.

Sistema neabejojo nei gerbėjai, nei kitų klubų atstovai. Vis dėlto atėjo laikas, kai tai gali pamažu imti keistis.

„Žalgirio“ ekipa šio sezono Eurolygoje yra patyrusi 7 nesėkmes po 10 turų. Ar jau laikas skambinti pavojaus varpais? Galbūt ir ne – juk tik praeitą sezoną kauniečiai po 9 rungtynių buvo iškovoję tik 3 pergales, o po to pavyko atrasti žaidimo ritmą ir grįžti į pergalių kelią.

O ir pralaimėti susitikimai buvo tikrai nedideliu skirtumu – 4 taškais Milano „AX Armani“ ekipai, septyniais „Barcelona“ žvaigždynui ir tik vienu Atėnų „Panathinaikos“ bei dviem Belgrado „Crvena Zvezda“ atstovams. Ar šios nesėkmės tėra atsitiktinumas ir kauniečiams paprasčiausiai nepasisekė ištraukti pergalės taip, kaip pasisekė mače su Stambulo „Fenerbahče“?

Atsakymas paaiškės prabėgus didesnei daliai sezono, tačiau sunku negalvoti apie tai, jog Lietuvos čempionai kovoja su laiku.

Per pastaruosius dvejus metus kauniečiai už savęs turnyrinėje lentelėje paliko tokias komandas kaip „Barcelona“, „AX Armani“, „Maccabi“, Maskvos srities „Chimki“ ir Pirėjo „Olympiakos“.

Žinoma, visi šie klubai negali iškilti vienu metu, tačiau finansinė situacija visada bus prieš Kauno ekipą. Varžovai gali medžioti NBA nepritapusius krepšininkus ar tuos atletus, kurie jau metai iš metų varžosi Eurolygoje.

Kas lieka ekipos prezidentui Pauliui Motiejūnui, kuris atsakingas už komandos komplektaciją? Jauni arba dar savo vertės neįrodę žaidėjai, kurių karjeros viršūnė iki tol buvo solidūs pasirodymai FIBA čempionų lygoje arba Europos taurėje.

Šį sezoną tai – Alexas Perezas, Nigelas Hayesas ir Jockas Landale`as. Prieš tai buvo jau pasiteisinę B. Daviesas, V. Micičius ir kiti. Deja, ne visi tokie pirkiniai atsiperka ir ne visi gali atsipirkti. Atsiranda nepritapusių krepšininkų. Iš jų ryškiausi pavyzdžiai – A. Perezas, Derrickas Waltonas Jr. bei Dee Bostas.

Yra ir tokių, kuriuos Šaras po kiekvienų rungtynių turi ginti nuo žiniasklaidos ir rezultatais nepatenkintų gerbėjų. Anot specialisto, jų reikia dar palaukti. Thomas Walkupas, Kevinas Pangosas, Marius Grigonis ir B. Daviesas buvo tie žaidėjai, kurie nesugebėjo atrasti žaidimo ritmo iš karto, todėl teko būti kantriems ir pasitikėti stratego žodžiais.

Pastarieji variantai, galima sakyti, pasiteisino. Dar sunku kalbėti apie T. Walkupą, kai šiam akivaizdžiai trūksta stabilumo puolant, tačiau progresas per metus – akivaizdus.

Klausimas tada yra – ar tas laukimas nėra per brangus? Ar prastą formą sezono pradžioje galima visiškai kompensuoti solidžiu žaidimu artėjant sezono kulminacijai? Ar toks receptas tikrai garantuoja sėkmę?

Anksčiau panašu, kad garantavo, tačiau kol kas neaišku, ką turime dabar. Jau žinome, jog minėtas meksikietis nepateisino lūkesčių, o kitų dar reikia laukti. Atrodytų, jie viską daro gerai, tačiau tiesiog nesugeba pataikyti laisvi.

J. Landale`as iki iššovimo rungtynėse su „Panathinaikos“ buvo realizavęs 6 iš 23 tritaškių. N. Hayesas pataikė 9 iš 27 tolimų šūvių. Abu jie atvyko į Kauną turėdami reputaciją kaip puikūs snaiperiai. Ar laukimas pataisys jų gebėjimą pataikyti iš distancijos?

O jei ne, ar jų charakterio tinkamumas sistemai ir komandai turėtų reikšti daugiau nei rezultatai? Ne veltui sakoma, jog pergalės yra geriausias vaistas. Tačiau ar galima išvengti ligos, jei vengiama į komandą kviesti atmosferai „toksiškus“ ar „nuodingus“ žaidėjus, ar tą ligą vis tiek sukels pralaimėjimai?

Ar komandos atmosfera išliks gera, jei rezultatai nebus tokie? Ar pavyks „Žalgiriui“ išlaikyti nepriekaištingą reputaciją, jei nepavyks to parodyti išoriniam pasauliui? O kaip dar geriau tai galime parodyti, jei ne pergalėmis?

Taip, finansiniai ribotumai yra akivaizdūs, tačiau galime pažvelgti į panašiais finansiniais ištekliais disponuojančių komandų žvaigždes.

Mažiau už Kauno ekipą galintys sau leisti Berlyno ALBA vadovai gali kliautis Roko Giedraičio, Peytono Sivos ir Luke`o Sikmos branduoliu, kuris neatrodo nė kiek prastesnis už Lietuvos čempionų Mariaus Grigonio, Zacho LeDay`aus ir T. Walkupo arba E. Ulanovo trejetuką.

Vilerbano ASVEL turi nesustabdomąjį Tonye Jekiri priekinėje linijoje, o vienas kertinių Belgrado „Crvena Zvezda“ krepšininkų yra Lorenzo Brownas, kuriuo kauniečiai domėjosi iki KC Riverso įsigyjimo.

Atėnų „Panathinaikos“ klubas yra 2 mln. eurų turtingesnis už „Žalgirį“, tačiau sudėtyje turi Nicką Calathesą bei Jimmerį Fredette`ą. O kur dar DeShaunas Thomasas, Ioannis Papapetrou ar Wesley Johnsonas.

Žinoma, galime sakyti, jog, išskyrus Atėnų komandos branduolį, kitos ekipos taip pat bandė rizikuoti komplektuodamos sudėtį, o net jei jų kertiniai krepšininkai ir rungtyniauja solidžiau nei kauniečių, rezultatai neatrodo geresni.

Tai tiesa, tačiau pabandykime pasvajoti apie pasaulį, kuriame E. Ulanovo ir Pauliaus Jankūno atlyginimai kartu sudėjus nesiekia 900 tūkst. eurų ar dar daugiau. Ar vietoje jų būtų galima įsigyti, pavyzdžiui, „Ryto“ marškinėlius vilkintį Arną Butkevičių ir amerikietį, kuris neatitiktų Šaro filosofijos? Krepšininką, kuris mėgtų pats imtis iniciatyvos ir galėtų žaisti vienas prieš vieną?

Ar Kaune puikiai žinomo Justino Dentmono tipo žaidėjas labai pamaišytų komandai, kuri neturi krepšininko, galinčio nuspręsti rungtynių pabaigas? Atrodė, kad tą galės daryti M. Grigonis, tačiau jam trūksta pastovumo, o ir paslaptinga pėdos trauma neduoda ramybės.

Dabar teks kliautis iš Sevilijos „Real Betis“ atvykstančiu KC Riversu ir tik laikas parodys, ar jis gali būti tokio stiliaus krepšininku. Kol kas tegalime rūpintis tuo, kad Ispanijos pirmenybėse jis dvitaškius realizavo prastesniu nei 40 proc. taiklumu. Ar amerikietis sugebės būti efektyvesnis Kaune?

Nepaisant to, ko trūksta aikštėje, „Žalgiriui“ svarbiau identitetas. Identitetas, leidęs lyg pakilti iš pelenų ir kone per vasarą pakeisti požiūrį į klubą. Iš nuolatinių autsaiderių Lietuvos čempionai užsitarnavo varžovų baimę bei pagarbą, o kartu ir iškopė į aukštumas, kurių klubas nematė beveik 15 metų.

Klausimas dabarčiai išlieka – ar identitetas ir savotiškas įsikandimas į savąją sistemą išlieka geriausiu sprendimu, kai ateina sunkesni laikai, o finansiškai pajėgūs klubai išnaudoja savo iš pažiūros begalinius išteklius?

Atsakymo šiuo metu neturime, tačiau, jei situacija išliks panaši, „Žalgiriui“ teks rimtai susimąstyti – laikytis savo „teisingo“ krepšinio filosofijos ar bandyti prisiderinti prie kitų komandų, kurios žada ir toliau progresuoti, o kauniečius – palikti už nugaros.