Sportas

2019.11.15 05:30

Šaro idėjos rinktinėje: ar Maskoliūno kopija prilygs originalui?

Rokas Skurdauskas, LRT.lt2019.11.15 05:30

Antradienį Lietuvos krepšinio rinktinės treneriu buvo paskirtas jau antras iš eilės specialistas, kuris vienu metu užims pareigas klube ir nacionalinėje komandoje. Dainius Adomaitis kartu dirbo ir Vilniaus „Ryto“ vyriausiuoju treneriu, o Darius Maskoliūnas yra Kauno „Žalgirio“ vyr. trenerio Šarūno Jasikevičiaus asistentas, kuris dar ir sugalvojo rinktinėje įdiegti komandos, kurioje dirba, krepšinio filosofiją.

Apie tai strategas net nebuvo klaustas žurnalistų per antradienį surengtą spaudos konferenciją. Jo buvo pasiteirauta, ar Kauno ekipos krepšininkai nuo dabar bus išleidžiami atstovauti šaliai per atrankos „langus“.

„Tikrai nebuvo niekada, kad „Žalgiris“ būtų nusistatęs prieš žaidėjų išleidimą į rinktinę dėl kažkokių priežasčių. Pirminėje atrankoje išleidome Edgarą Ulanovą, bet apeliavome į tai, kad Marius Grigonis buvo naujas žaidėjas ir viskas buvo paremta sistema. Jam reikėjo perprasti visą sistemą. Tikrai nesudarydavome kliūčių kitiems žaidėjams. Sąžiningai, jeigu žaidžiame lange, kuris nėra toks reikšmingas, tik dėl to neišleidžiame krepšininkų.

Man tapus treneriu, šiandien juokavome, „Žalgiris“ sakė, kad gali ir duos žaidėjus. Norėčiau, kad rinktinėje būtų kuo daugiau žalgiriečių. Neslėpsiu, rinktinėje bandysime taikyti „Žalgirio“ žaidimo sistemą. Noriu turėti kuo daugiau žalgiriečių, kad galėtume išpildyti sistemą“, – plačiai atsakė D. Maskoliūnas.

Visą laiką kalbama, jog Lietuvos čempionų žaidimo schemos yra sudėtingos ir jas užtrunka perprasti. Dėl to Kevinas Pangosas ir Brandonas Daviesas labiausiai žibėjo Kaune, kai žaidė jau antruosius sezonus „Žalgiryje“. Dėl to ir M. Grigonis labiausiai atsiskleidžia šį sezoną ir dėl to Šarūnas Jasikevičius dažnai kalba, jog kai kurių krepšininkų dar „reikia laukti“.

Ar tikrai gali žmogus, kuris net ne pats sukūrė šią sistemą, ją pritaikyti per savaitę ar dvi krepšininkams, iš kurių dauguma nėra pratę prie šios filosofijos?

Tikriausiai neverta kalbėti apie atrankos „langus“. Net antroji ar trečioji Lietuvos rinktinė neturės daug bėdų su Čekijos ar Danijos krepšininkais. Galbūt čekai gali sukelti daugiau problemų, tačiau ir čia nereiktų per daug baimintis.

Taigi, nukreipkime žvilgsnį į 2020-ųjų Tokijo olimpinių žaidynių atranką, kur mūsų tautiečių gali laukti panašaus pajėgumo varžovai. Tarp dėl kelialapių besivaržysiančių nacionalinių komandų yra Brazilija, Kanada, Kroatija, Slovėnija, Graikija, Italija, Serbija ir Turkija.

Taip, tikriausiai kiekviena iš šių rinktinių yra įveikiama, tačiau kiekviena iš jų, žaisdama visa sudėtimi, gali įveikti mūsiškius.

Grįžkime prie „Žalgirio“ sistemos. Pirmiausia, nuolat kalbama, kad Šarui yra labai svarbus įžaidėjų indėlis. Jie turi sustatyti komandos draugus, vadovauti puolimui ir inicijuoti derinius. Lietuvos rinktinėje jų situacija –sudėtinga. Mantui Kalniečiui jau 33-eji, tad galima tikėtis, kad jo žaidimo kreivė vis labiau leisis.

Ir dabar Krasnodaro „Lokomotiv“ ekipoje gynėjas per 23 min. pelno vidutiniškai po 5,5 taško (25 proc. tritaškių), atkovoja po 2,7 kamuolio ir atlieka po 2,5 rezultatyvaus perdavimo. Jo greitis ir staigumas jau krito, todėl atakų organizatorius nebesugeba apibėgti savo varžovų, o kliaujasi tik stipriomis užtvaromis ir savo nepastoviu metimu iš distancijos.

Jo pakaitalas nuo suolo – Lukas Lekavičius. FIBA pasaulio taurėje puikiai rungtyniavęs žalgirietis labiau yra taškų mašina nuo suolo nei tikras įžaidėjas. Jis gali pataikyti iš toli ar iš vidutinio nuotolio, veržtis link krepšio ir paleisti vieną kitą „floaterį“, tačiau kaunietis yra per žemas, kad galėtų matyti komandos draugus ar atlikti perdavimus, kuriuos gali atlikti 10 ar daugiau centimetrų aukštesni gynėjai.

Toliau padėtis vėlgi yra komplikuota. Žygimantas Janavičius tikriausiai nesiekia rinktinės lygio, o Adas Juškevičius organizuoti atakas gali tik iš bėdos. Neaišku, ar Arnas Velička ir Rokas Jokubaitis jau yra pasiruošę tokiam aukštam lygiui, o ir apskritai – jaunųjų žaidėjų „į ugnį“ treneriai dažniausiai nemeta.

Dar viena frazė, kurią dažnai girdime kalbėdami apie Kauno ekipos žaidimo stilių, – pranašumų ieškojimas. Tai reiškia, kad deriniai kaskart yra atliekami siekiant atakuoti silpniau besiginantį oponentą ar sukurti progą žaidėjui mesti iš patogios progos.

Varžovai kone skatinami keistis dengiamaisiais, o tada gynėjai bando susikurti erdvės prieš lėtesnius aukštaūgius arba priekinės linijos krepšininkai nugara į krepšį žaidžia prieš žemesnius juos dengiančius krepšininkus.

Taip skatinamas gynybos dvigubinimas ir ieškomi laisvi metikai arba link baudos aikštelės kertantys perimetro žaidėjai. Vyksta kamuolio judėjimas, kol atrandama patogiausia situacija atakuoti krepšį.

Viskas skamba gana paprastai, tačiau reikia labai gerai žinoti trenerių nustatytas taisykles, nurodančias, kas, kur ir kada turi užsiimti poziciją, pasitraukti iš kelio ar kirsti link krepšio. Tai – metodiškas ir lėtas puolimas, atnešantis kauniečiams sėkmę kiek daugiau nei pastaruosius 3 metus.

Meniškai kalbant, turi vyrauti harmonija tarp visų 5 aikštėje esančių žaidėjų – jie turi žinoti, kur yra kiekvienas komandos draugas, ir tik tada galima tikėtis rezultatų.

Būtent dėl to Šaras nuolat kalba apie tai, kad reikia perprasti sistemą ir laiko į ją tinkamai įsilieti. Rinktinėje susirinkę krepšininkai neturės tiek laiko ir nežinia, ar D. Maskoliūnas yra pakankamas autoritetas, kad jie norėtų tai daryti.

Iš kitos pusės, „Žalgirio“ deriniai nėra tokie jau sudėtingi. Artūrui Milakniui ar M. Grigoniui atlaisvinti paruošti namų darbai įvykdomi pakankamai paprastai – tereikia tinkamoje vietoje pastatyti užtvaras, leisti snaiperiams patiems naudotis tomis užtvaromis ir kurtis erdvę taip, kaip jiems atrodo tinkama. Lengva įsivaizduoti, jog tą patį tam tikrose situacijose galėtų daryti ir L. Lekavičius ar Rokas Giedraitis.

Lengva įsivaizduoti ir Domantą Sabonį, baudžiantį prieš jį likusius varžovus ar atliekantį perdavimą laisvam komandos draugui sutraukus du gynėjus. Problema, kad Jonas Valančiūnas per savo karjerą to dar neišmoko.

Jei neatlieka greito metimo vos gavęs kamuolį, jis neretai yra linkęs pasiklysti tarp dviejų ar trijų varžovų. Tai nutikdavo tiek tada, kai rinktinei vadovavo Jonas Kazlauskas, tiek ir tada, kai tą darė D. Adomaitis.

Žinoma, pataikymas iš toli taip pat yra didelis klausimas. FIBA pasaulio taurėje lietuviai tritaškius metė 27,4 proc. taiklumu. Vieninteliai, pataikę bent 35 proc. šūvių iš distancijos, buvo M. Kalnietis (36,8 proc.) ir Jonas Mačiulis (38,5 proc.).

Jei D. Maskoliūnas nori pasiekti rezultatų, jam reikia, kad tokias progas išpildytų Mindaugas Kuzminskas, jau minėti A. Milaknis ir R. Giedraitis, jei jiems rinktinėje atsiras vietos, bei kiti, kurie nuvylė 2019-ųjų vasarą.

Galų gale, kartais sistema nėra tokia ir svarbi. D. Adomaičio žaidimo filosofija buvo be galo kritikuojama (kaip ir pats specialistas), tačiau faktas yra toks, kad jei mūsiškiai būtų pataikę vienu ar dviem laisvais metimais daugiau mačuose su prancūzais ar australais, jei Rudy Gobertas nebūtų numušęs kamuolio nuo lanko, „Ryto“ treneris tikriausiai vis dar stovėtų prie rinktinės vairo ir būtų giriamas dėl solidaus rezultato.

Būtent tai dabar teks išgyventi ir D. Maskoliūnui. Pavyks jam įvesti „Žalgirio“ sistemą nacionalinėje komandoje ar ne, lietuviams rūpės tik rezultatas, kuris dažnai priklauso nuo vieno epizodo ir sėkmės, o ne nuo trenerio darbo.

Belieka palinkėti, kad tas epizodas būtų palankus naujajam rinktinės strategui, priešingai, nei nutiko senajam.