Antradienį Lietuvos žiniasklaida mirgėjo naujienomis, pranešančiomis, jog šalies krepšinio rinktinės vyriausiuoju treneriu buvo išrinktas Darius Maskoliūnas. Ne mažiau įdomi buvo ir naujai iškepto nacionalinės komandos stratego spaudos konferencija, kurioje jis pateikė minčių, aktualių ne tik žurnalistams ar gerbėjams, tačiau ir patiems krepšininkams.
Paklaustas apie taisytinus dalykus rinktinės žaidime specialistas teigė, jog, nors rezultatai prasti, žaidimas nebuvo toks blogas, kaip galima pagalvoti.
„Rinktinės rezultatai, sakykime, netenkino, bet pats žaidimas, ką ir minėjau čempionato metu, nebuvo blogas. Žaidimas buvo geras ir momentais tikrai neblogas. Pralaimėjome komandoms, kurios pateko į ketvertuką.
Viskas galėjo labai greitai pasisukti. Taisytinų dalykų tikrai yra, visada jų ir bus. Kažką norėsi atnešti savo, kas prieštaraus senai sistemai. Turime daug gerų žaidėjų, gerą rinktinę, reikia bandyti iš jų išgauti daugiau“, – mintis dėstė D. Maskoliūnas.
Vis dėlto įdomiausias teiginys, kurį galėjo išgirsti klausę šios spaudos konferencijos, buvo susijęs su neabejotinais nacionalinės komandos lyderiais.
„Jei kalbėtume apie Domantą Sabonį ir Joną Valančiūną kartu aikštelėje, sąžiningai manau, kad jie kartu šiandien negali žaisti vienu metu. Bet čia šiandien“, – paliko šiek tiek paslapties 48-erių jonavietis.
Indianos „Pacers“ žaidžiantis Domas 2019-ųjų FIBA pasaulio taurėje rungtyniavo vidutiniškai po beveik 24 minutes, o tai yra didžiausias skaičius tarp visų į galutinį dvyliktuką patekusių žaidėjų.
Per tą laiką aukštaūgis rinko po 10,5 taško (50 proc. dvitaškių), 6,3 atkovoto kamuolio, 3,8 rezultatyvaus perdavimo ir 15,3 naudingumo balo. Pagal taškus jis buvo trečias rinktinėje, pagal kitas išvardintas kategorijas – antras.
JV rodikliai – po 14 taškų (65,9 proc. dvitaškių), 8,8 atkovoto kamuolio, 1,6 blokuoto metimo ir net 21,2 naudingumo balo per vidutiniškai beveik 23 minutes. Pagal visus minėtus rodiklius Memfio „Grizzlies“ krepšininkas pirmavo tarp nacionalinės komandos atstovų.
Taigi, D. Maskoliūnas, vos paskirtas vadovauti rinktinei, prasitaria, jog nemato jų ant parketo kartu. Kodėl? Priežastis, atrodytų, akivaizdi – abu jie nesugeba atakuoti iš toli. Pasaulio čempionate abu pabandė laimę po kartą ir tai darė nesėkmingai.
Jei pažvelgtume į minėtų krepšininkų pataikymą iš distancijos NBA pirmenybėse, situacija nepagerėja. JV šiame sezone kol kas atliko 20 tritaškių, o tinklelį skrodė 6–30 proc. taiklumu. Domas, savo ruožtu, laimę pabandė 11 kartų, o pataikyti pasisekė tik 3 kartus – 27,3 proc. (lapkričio 13 d. duomenys).
Naujojo stratego nuomonė iš šios pusės atrodo lyg ir suprantama. Tebūnie. Tada pažvelkime į kitus krepšininkus, kurie gali užimti sunkiojo krašto puolėjo poziciją šalia vieno ar kito NBA rungtyniaujančio aukštaūgio.
Žvelgsime tik į pagrindinę rinktinės sudėtį, kuri rungsis Tokijo olimpinių žaidynių atrankos turnyre ir, jei jame pasiseks, pačiose olimpinėse žaidynėse. Atrankos „langų“ metu NBA atstovai savo šaliai atstovauti negalės, tad neverta apie tai mąstyti.
Lengviausia žiūrėti į puolėjus, kurie jau rungtyniavo „ketvirtu“ numeriu FIBA pasaulio taurėje. Tai Mindaugas Kuzminskas, Paulius Jankūnas, Jonas Mačiulis ir, jei žiūrėsime liberaliai, Edgaras Ulanovas.
Pirmasis pasaulio čempionato metu pataikė 3 iš 11 tritaškių. Smagus sutapimas: šio sezono Eurolygoje skaičiai visiškai tokie patys.
P. Jankūnas, atstovaudamas rinktinei, iš toli prametė visus 3 kartus, o Eurolygoje kol kas nerealizavo visų 4 bandymų.
J. Mačiulis FIBA pasaulio taurėje bandė laimę 13 kartų, o tinklelį kamuolys skrodė 5 sykius – 38,5 proc. taiklumas. Čempionų lygoje jis kol kas pataikė 4 iš 13 tolimų šūvių (30,8 proc.).
E. Ulanovo situacija įdomesnė – už rinktinę 0 iš 7, Eurolygoje – 5 iš 11 (45,5 proc.). Pastarasis dažnai vengia atakuoti iš distancijos, o kai tą daro, nėra pastovus. Vieninteliu J. Mačiuliu čia dar galėtume pasitikėti labiau, tačiau kitą kartą, kai jis vilkės rinktinės marškinėlius, puolėjui bus jau 35-eri, taigi neaišku, kaip stipriai kris jo žaidimo kreivė.
Dar vienas variantas, kurį paminėjo D. Maskoliūnas, – Kinijoje rungtyniaujantis Donatas Motiejūnas. Jau kurį laiką Lietuvos krepšinio visuomenėje yra įsisenėjęs mitas, jog aukštaūgis gali „išplėsti puolimą“, nes neblogai pataiko iš distancijos. Deja, statistika ne jo pusėje. Praėjusį sezoną Kinijoje jis realizavo 40 iš 124 tritaškių – 32,3 proc., o šį – 4 iš 12 kol kas.
Vienintelis toliašaudės artilerijos variantas „ketvirtoje“ pozicijoje – Niujorko „Knicks“ atstovaujantis Ignas Brazdeikis, kuris iki 2020-ųjų vasaros gali net negauti Lietuvos pilietybės.
Dar viena galima dilema: jei Domas ir JV negali rungtyniauti kartu, ką daryti su kitais vidurio puolėjais? Ar D-Mo bus laikomas „ketvirtu“ numeriu ir Artūrui Gudaičiui liks vos kelios minutės žaidimo laiko? Ar D. Sabonis galės rungtyniauti kartu su A. Gudaičiu ir D. Motiejūnu, jei negali su J. Valančiūnu?
Visi šie klausimai kyla po D. Maskoliūno spaudos konferencijos. Laimei, treneris turi daugiau nei užtektinai laiko surasti jiems atsakymus.
Vilties dar suteikia tai, jog istoriškai Kauno „Žalgiris“, kurio trenerių štabe darbuojasi rinktinės strategas, pergales sugeba iškovoti per daug nesikliaudamas tolimais šūviais. Galbūt specialistui pavyks tai iš Lietuvos čempionų klubo atsigabenti ir į nacionalinę komandą. Jei ne, jo prie rinktinės vairo gali greitai ir nelikti.
