2015 metais Kaune surengtame Europos 16-mečių vaikinų krepšinio čempionate sužibėjęs ir Lietuvos rinktinei sidabro medalius iškovoti padėjęs Arnas Velička seniai pamiršo, ką reiškia varžytis tik su savo bendraamžiais. Gynėjas siekia įsitvirtinti kaip sėkmingas žaidėjas Lietuvos krepšinio lygoje (LKL).
19-metis kaunietis po minėto jaunučių čempionato, kuriame rinko po 10,8 taško ir atlikdavo po 4,4 rezultatyvaus perdavimo, netrukus tapo „Žalgirio“ sistemos auklėtiniu ir debiutavo dublerių komandoje Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL).
Jau 2016 metų vasarą tarp savo bendraamžių visada tvirtu kūno sudėjimu išsiskyręs A. Velička pasirinko kitą talentų kalvę ir tapo „Barcelona“ organizacijos auklėtiniu. Kaip kometa Lietuvos krepšinio padangėje suspindęs žaidėjas netrukus tapo meteoritu, kuris krito į skaudžią realybę.
Ispanijoje praleidusį pusantro sezono 18-metį A. Veličką karjeros vingiai nubloškė į Panevėžio „Lietkabelio“ klubą, jame krepšininkas užbaigė 2017–2018 m. sezoną. Debiutas Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) intrigavo daugelį sirgalių, tačiau Ramūno Butauto treniruojamoje komandoje gynėjui vietos neatsirado.
Pirmose karjeros rungtynėse LKL čempionate sužaidęs 16:22 minutės, A. Velička tame sezone didesnio minučių kraičio ant parketo taip ir nebesulaukė.
Prisvilęs pirmasis blynas aukščiausiojo Lietuvos krepšinio diviziono virtuvėje privertė jaunuolį ieškoti kito kelio. Po nesėkmingo sezono Panevėžyje krepšininkui atkurti ryšius vėl pasiūlė „Žalgirio“ organizacija, šįkart išsiuntusi žaidėją nuomos pagrindais į Estiją, kur A. Velička tapo Priito Vene, buvusio žalgiriečio Siimo Sanderio Vene tėčio, auklėtiniu Tartu „Ulikool“ komandoje.
Jungtinėje Latvijos ir Estijos krepšinio lygoje A. Velička jau nepriminė to žaidėjo, kuris „Lietkabelyje“ turėjo tenkintis tik minučių pyrago trupiniais. „Ulikool“ klube per beveik 33 minutes gynėjas įmesdavo po 19 taškų (3 vieta lygoje), atkovodavo po 4,3 ir perimdavo po 1,8 kamuolio, atlikdavo po 5,6 rezultatyvaus perdavimo (9 vieta lygoje). Lygoje krepšininkas buvo nepralenkiamas pagal išmetamų tolimų metimų per rungtynes skaičių – 9,2.
„Estijoje mūsų komandos treneris turėjo tokią sistemą, kurioje per treniruotes sudėliojama, koks turi būti žaidimo planas, bet rungtynių metu leidžia žaidėjams ir improvizuoti bei patiems kurti žaidimą. Tokia krepšinio filosofija man labai tiko. Turėjome jauną komandą, komandos draugai pasitikėjo manimi ir leido būti lyderiu“, – apie susigrąžintą lyderio vaidmenį Estijoje aiškino A. Velička.
Praėjusią vasarą krepšininkas paskutinį kartą apsivilko jaunimo rinktinės marškinėlius ir žaidė Donaldo Kairio treniruojamoje 20-mečių rinktinėje, tada lietuviai užėmė penktąją vietą, o A. Velička buvo rezultatyviausias (16,4 tšk.), naudingiausias (18,3 n. b.) ir daugiausiai rezultatyvių perdavimų (6,6) atlikdavęs komandos žaidėjas.
Po pasirodymo su jaunimo rinktine greitai paaiškėjo – A. Velička grįžta į Lietuvą ir gins gerokai atsinaujinusio Prienų „Cbet“ klubo, kurio treneriu buvo paskirtas Mantas Šernius, garbę.
Antrasis pasirodymas LKL čempionate tapo krepšininko proveržio vertu pasirodymu. Krepšininkas po pirmojo rato lygoje pirmauja pagal naudingumą (18,3), yra trečias pagal rezultatyvius perdavimus (5,2) ir trečias pagal rezultatyvumą (14,3).
Žaidėjas apie savo karjeros vingius bei sėkmingą sezono pradžią LKL sezone kalbėjosi su portalu LRT.lt.
– Arnai, tavo sugrįžimas į LKL buvo pripažintas ypač sėkmingu žaidimu. Kas lėmė tokį gerą sezono startą?
– Manau, kad prie gerų asmeninių rezultatų prisidėjo geras pasiruošimas prieš sezoną. Nesustojau treniruotis vasarą, tad sportinė forma nenukrito. Man nereikėjo įsivažiuoti. Draugiškose rungtynėse su „Parma“ pelniau 28 taškus, tad pasitikėjimas savo jėgomis iškart atsirado. Dabar esame šiokioje tokioje duobelėje, nes pralaimėjome kelerias rungtynes iš eilės.
Visgi pati sezono pradžia mums buvo gera. Po gerų atkarpų kartais eina ir prastesnės, todėl bandysime vėl pagerinti savo žaidimą ir kartu rezultatus.
– Jei žiūrėtume į statistinius rodiklius, praėjęs sezonas Estijoje kol kas tavo karjeroje buvo solidžiausias. Ar toks sėkmingas sezonas padėjo sustiprėti psichologiškai?
– Visų pirma, sezonas Estijoje man padėjo psichologiškai ir, žinoma, fiziškai. Jeigu žiūrėtume dar anksčiau, „Lietkabelyje“ net treniruotėse kartais negaudavau žaidimo laiko. Turėjau mažesnius fizinius krūvius.
Dar prieš kelionę į Estiją buvau išsikėlęs tikslus gauti didesnį žaidimo krūvį ir kartu atgauti pasitikėjimą savo jėgomis. Šį planą išpildyti pavyko. Po sezono Estijoje prisijungęs prie Lietuvos jaunimo rinktinės jaučiausi puikiai. Visa ši gera žaidybinė forma persikėlė ir į šį sezoną.
– Koks buvo „Ulikool“ vyriausiojo trenerio P. Venes požiūris? Ar jis tau leido būti lyderiu aikštėje?
– Šis treneris turi tokią sistemą, kurioje per treniruotes sudėliojama, koks turi būti žaidimo planas, bet rungtynių metu leidžia žaidėjams ir improvizuoti bei patiems kurti žaidimą. Tokia krepšinio filosofija man labai tiko. Turėjome jauną komandą, komandos draugai pasitikėjo manimi bei leido būti lyderiu.
– Kaip įvertintumei Estijos krepšinio lygį?
– Bendroje Estijos ir Latvijos krepšinio lygoje yra kokios penkios komandos tikrai aukšto lygio, žaidžiančios ir Europos klubiniuose turnyruose. Su jomis buvo smagu varžytis ir pasitikrinti jėgas. Sužaidus prieš tokias ekipas gerai, išaugdavo ir pasitikėjimas savo jėgomis.
Ši sezoną lygoje žaidžia 14 ar 15 komandų. Penkios, kaip ir minėjau, yra aukšto pajėgumo, o likusios yra NKL lygio.
– Grįžkime į sezoną Panevėžio „Lietkabelio“ klube. Kodėl, tavo manymu, tau prisvilo pirmasis blynas LKL čempionate?
– Kai tik atvykau į Panevėžį, man buvo pasakyta, kad būsiu antrasis komandos įžaidėjas, tačiau po savaitės nuo mano atvykimo klubas pasirašė sutartį su Dominyku Mavra. Taigi, žaidimo laiko komandoje man nebeliko. Gaudavau minutes tik rungtynių pabaigose arba likdavau sėdėti ant suolo. Man rotacijoje nebuvo vietos.
– Išbandei savo laimę Ispanijoje, tačiau ne tik tu, bet ir dar keli kiti jauni Lietuvos krepšininkai, tokie kaip Rokas Gadiliauskas, Tomas Balčiūnas ir Tadas Sedekerskis Ispanijoje ilgesnį laiką neįsitvirtino. Kas lemia tokią situaciją?
– Sunku pasakyti. Kiekvieno situacija yra individuali. Žinoma, sąlygos ten yra labai geros ir viskas pritaikyta žaidėjų poreikiams. Patys ispanai stengėsi daugiau dėmesio ir minučių skirti kitam vietiniam žaidėjui, o ne man. Jam buvo skiriama daugiau progų eiti sportuoti su pirmąja komanda.
Aš prašiau, kad man leistų eiti treniruotis su pirmąja komanda, bet man buvo atsakyta, kad vietos buvo užimtos kitiems žaidėjams iš Ispanijos. Dabar pati „Barcelona“ meta didžiulius pinigus, kad galėtų iškovoti titulus, todėl jaunų žaidėjų rungtyniavimas pirmoje komandoje jiems nėra didžiausias prioritetas.
– Ar, prieš sugrįždamas į LKL čempionatą, žinojai, kad Prienuose tavęs laukia lyderio vaidmuo?
– Iš pradžių situacija buvo tokia. Po pokalbio su treneriu Mantu Šerniumi išsiaiškinau, kad žaisiu „pirmuoju“ ir „antruoju“ numeriu. Taip išėjo, kad Van Ostruumas buvo traumuotas ir jis į aikštę grįžo tik po metų laiko. Man sekėsi gerai nuo sezono pradžios ir tapau pagrindiniu atakų organizatoriumi. Dabar prie mūsų komandos prisijungė ir Kerras Kriisa. Žiūrėsime, kaip jam seksis integruotis į komandą.
– Jaunimo rinktinėse tau nebuvo svetimas lyderio vaidmuo. Lyderiu esi ir „Cbet“ komandoje. Ar nėra lengva tempti į priekį LKL klubą?
– Komandoje žaidžiu su Mindaugu Lukauskiu ar kitais, kiek vyresniais žaidėjais. Jie nevengia pasakyti ir vieną kitą tvirtesnį žodį. Kol esi jaunas, kartais, atrodo, nežinai, kaip priimti tokius žodžius, bet esu žaidęs ir „Lietkabelyje“, todėl patirties turiu. Stengiuosi iš patyrusių žaidėjų ar trenerių pasiimti gerų minčių, patarimų, kuriais man norima padėti. Su visais žaidėjais jaučiuosi komfortabiliai.
– Kaip jautiesi žaisdamas tokiame lygyje? Ko, tavo manymu, tau dar trūksta, kad galėtum kilti į aukštesnį lygį?
– Realiai fizinėmis galimybėmis ir fiziškumu niekuo nenusileidžiu ir kitų LKL komandų gynėjams. Tiesiog dėl sprendimų priėmimo dar turiu tobulėti. Kartais man koją kišo seni įpročiai, neleidžiantys gynyboje sužaisti taip, kaip iš manęs nori treneris. Stengiuosi tokius įpročius išgyvendinti, be to, noriu nušlifuoti nedideles savo žaidimo detales. Žiūrėsime, kaip bus, manau, kad tikrai galiu žaisti aukštesniame lygyje.
– Vis dar turi sutartį su „Žalgiriu“. Kokį palaikai ryšį su šia komanda?
– Realiai su „Žalgirio“ vadovybe bei treneriais sezono metu nebendrauju. Turiu savo trenerius Prienuose, su jais ir vyksta darbas sezone. Imu iš jų informaciją. Buvau vasarą prisijungęs prie „Žalgiris Professional Camp“. Kol dar neturėjau klubo, mėnesį sportavau „Žalgirio“ arenoje. Pasimatydavau ir keliais žodžiais apsikeisdavau su „Žalgirio“ atstovais. Nieko konkretaus nebuvo.
– Kiekvienas krepšininkas, nori nenori, mintyse išsikelia tam tikrus tikslus ar siekius. Kokių tikslų šiame sezone siekia A. Velička?
– Labai sunku planuotis bet kokią ateitį, niekada negali žinoti, kaip viskas bus. Stengiuosi pagerinti savo žaidimą kiekvienose rungtynėse. Noriu, aišku, kilti į aukštesnį lygį. Nenoriu stovėti vietoje. Jeigu ateis kažkokie asmeniniai apdovanojimai, bus smagu, bet šiaip siekiu, kad laimėtų komanda. Noriu prisidėti prie komandos pergalių ir tobulėti individualiai. Turiu dar kur tobulėti. Reikia išgyvendinti klaidas.
– Šių metų vasarą paskutinį kartą atstovavai jaunimo rinktinei. Vasario mėnesį vyrų rinktinės laukia Europos čempionato atrankos langų turnyras. Žinoma, kad treneriai tokių rungtynių metu nevengia išbandyti ir jaunų krepšininkų. Ar tikiesi būti pakviestas į kandidatų sąrašą?
– Žaisti vyrų rinktinėje – mano didelė svajonė nuo pat mažų dienų. Žiūrėdavau rinktinės žaidimą, visa mano šeima palaiko rinktinę ir palaikydavo mane, kai žaisdavau rinktinėse. Žiūrėsime, kaip bus. Šiuo metu rinktinė dar tik išsirinko trenerį. Sunku kažką pasakyti.
