2019 metų FIBA pasaulio taurės naudingiausiu žaidėju tapo čempionės Ispanijos rinktinės gynėjas Ricky Rubio. Tačiau mažai kas žinojo, kad dar prieš kelerius metus krepšininkas prarado brangiausią gyvenimo žmogų – mamą, kurią pasiglemžė vėžys. Portale „The Players` Tribune“ R. Rubio papasakojo širdį veriančią istoriją apie savo mamą, jos mirtį, depresiją ir krepšinį.
Portalas LRT.lt siūlo jums paskaityti R. Rubio pasakojimą lietuviškai, o originalų tekstą rasite čia.
Tau, Mama
2015 metais persikrausčiau į naują man labai patikusį butą Mineapolio centre, netoli tos vietos, kur rungtyniavo „Timberwolves“. Rytais, kai išsisklaidydavo rūkas, galėdavau matyti Misisipę. Butas buvo nemažas, bet ne per didelis. Pasirūpinau, kad jame būtų įrengti du miegamieji, kad manęs aplankyti atvykę mama ir tėtis turėtų atskirą kambarį.
Tą vasarą mano tėvai atskrido iš Ispanijos manęs aplankyti – nuo tada, kai 2011 m. persikrausčiau į Jungtines Valstijas, taip jie darydavo keletą kartų per metus. Dažniausiai jie atvykdavo pažiūrėti, kaip žaidžiu ar atšvęsti kokią šventę. Mes aplankydavome turistines Mineapolio ir Sent Polio vietas, nuvesdavau juos į meno muziejų ir savo mėgstamiausius restoranus, prekybos centrus. Mes visuomet smagiai leisdavome laiką, tarsi kartu atostogautume.
Tą kartą išsiruošėme į išvyką už miesto, turėjome šiek tiek pavažiuoti automobiliu. Kelionė niekuo nesiskyrė nuo mūsų įprastų išvykų – grojo muzika, tėvai man pasakojo apie Ispanijoje likusius draugus ir gimines. Akimirkai jie nutilo, o tada tėtis pradėjo pasakoti istoriją iš mano vaikystės. Jam patinka pasakoti istorijas apie mane, ypač tas, kurias jau ne kartą esu girdėjęs.
Tąkart jis papasakojo istoriją, kaip aš apsisprendžiau, ką lankyti – futbolą ar krepšinį. Man buvo 10 metų ir, jo žodžiais tariant, mama man liepė pasirinkti kurią nors vieną sporto šaką. Pasirinkau futbolą. Tai buvo populiariausias sportas ir jis man geriausiai sekėsi. Tačiau tėčiui labiau patiko krepšinis – tiesą pasakius, jis Ispanijoje treniravo moterų krepšinio komandą. Tad kašis buvo jo žaidimas. Žinau, kad jis nusivylė dėl to, kad ruošiausi mesti krepšinį. Tačiau vos po kelių savaičių pastebėjau, kad futbolas man ne itin gerai sekasi, pasiilgau krepšinio.
Taigi nuėjau pas mamą.
Pasakiau jai, kad padariau didžiulę klaidą ir kad noriu grįžti į krepšinį.
Pamenu, kad ji sakė, jog nebus lengva, – jie jau buvo sumokėję už futbolo treniruotes.
„Negali persigalvoti viduryje sezono“, – sakė ji.
Mano tėtis dirbo vietos sporto klube, todėl pasiteiravo administracijos, ar būtų galimybė man patekti į kurią nors krepšinio komandą. Pakliūti į komandą sezono viduryje paprastai nebūdavo galimybių. Mano tėčiui buvo pasakyta, kad jei jis papildomai padirbės klube, aš galėsiu žaisti. Tėtis net negalvodamas sutiko. Jis didžiavosi, kad aš vėl noriu žaisti jo mėgstamiausią žaidimą. Nors ir taip turėjo nemažai reikalų, jis nedvejodamas ėmėsi papildomo darbo. O mama perėmė visus buities rūpesčius, kad tėčiui būtų lengviau.
Mano mama ir tėtis, mano šeima – štai mano komanda. Taip buvo visada. Už tai juos labai myliu.
Ir štai praėjus 15 metų nuo tos dienos, kai pasirinkau krepšinį, o ne futbolą, su tėvais važiavau Minesotos keliais.
Po keleto valandų pasiekėme Ročesteryje įsikūrusią „Mayo“ kliniką.
Nedidelėje patalpoje laukėme gydytojo. Tai mums nebuvo neįprasta situacija – prieš trejetą metų mano mamai buvo diagnozuotas vėžys. 2012 m. jis prasidėjo plaučiuose. Mes nepraradome optimizmo. Žinojau, kad ji įveiks ligą. Privalėjau tuo tikėti. Tokia yra mano mama. Ji – mano superherojus. Mačiau, kaip ji rūpinasi šeima, mačiau, kaip ji sunkiai dirba, o po viso to dar randa laiko nuvežti sūnų į futbolo ar krepšinio treniruotę.
Ir ji įveikė vėžį. Kaip pasakytų mano tėtis: „Mes visi jį įveikėme, kaip šeima.“
Dabar mes vėl atsidūrėme ligoninėje. Vos gydytojui įėjus, viską supratome be žodžių. Tiesiog žinojome. Viskas atsispindėjo jo veide. Mes atlikome tiek daug tyrimų, gulėjome tiek įvairiausių palatų, turėjome tiek susitikimų su gydytojais, kad tuo metu jau galėjome viską suprasti vien iš jų akių. Gydytojo žvilgsnis buvo lygiai toks pat kaip 2012 m. Barselonoje, kai mamai pirmą kartą buvo diagnozuotas vėžys.
Šį kartą gydytojas pasakė, kad vėžys atsinaujino ir sparčiai plinta.
Reikalai buvo prasti.
Suspaudžiau mamos ranką, visi apsikabinome.
Važiuojant namo, tėtis nebepasakojo istorijų.
Tą naktį šį tą sužinojau apie savo butą.
Jo sienos buvo plonos.
Girdėjau, kaip mano tėvai visą naktį verkė. Jie beveik nemiegojo. Nemiegojau ir aš. Nežinau, kaip nupasakoti žodžiais, kaip tuo metu jaučiausi. Atrodė, kad esu visiškai bejėgis. Norėjau, kad mama jaustųsi geriau, bet nežinojau, kaip tai padaryti. Buvau visiškai pasimetęs.
Kitą dieną nenorėjau net artintis prie krepšinio aikštelės.
Tą naktį manyje kažkas nutrūko. Mano gyvenimas pasikeitė negrįžtamai. Tai buvo mano mama.
Ėmiau nekęsti savo buto.
Ketveriais metais anksčiau, 2011 m., įsikėliau į butą Los Andžele.
Man jis patiko. Netoliese buvo paplūdimys. Tą vasarą vyko NBA lokautas, o aš dar nebuvau sužaidęs nė vienerių rungtynių, atstovaudamas „Timbervolves“. Išsinuomojau nedideles patalpas, kad galėčiau treniruotis ir mėgautis geru oru, kol lokautas išsispręs.
Mano agentas pasakė, kad organizuojamos improvizuotos rungtynės. Jis sakė, kad jose dalyvaus ir kiti profesionalai, tad nuėjau. Kai nuvykau į pirmąsias rungtynes, jos jau vyko. Mačiau K.G. (Keviną Garnettą – red.), Paulą Pierce`ą, Paulą George`ą, Danny Grangerį… visus tuos vaikinus, apie kuriuos buvau daug girdėjęs ir kuriuos ne vienerius metus stebėjau. Ir tądien jie leido man kartu su jais palakstyti. Tą vasarą stengiausi nepraleisti nė vienerių tokių rungtynių.
Kartais, kai draugams Ispanijoje pasakoju apie tas rungtynes, jie manęs klausia, ar manęs tai nebaugino. Na, gal kažkiek. Bet manau, kad tuo pačiu metu žmonės užmiršta 2008-uosius. Jie užmiršta Ispaniją. Neprisimena, kokia puiki buvo Ispanijos rinktinė – mes pakliuvome į olimpinių žaidynių finalą. Tuomet man tebuvo 17. Septyniolika! Mes pralaimėjome amerikiečiams, bet jų komanda buvo beprotiškai stipri… Kobe, LeBrona, D-Wade`as ir kiti puikūs žaidėjai.
Todėl 2011 m. aš jaučiausi žinąs, kaip žaisti tokiame lygyje. Ir į tas improvizuotas rungtynes Los Andžele ėjau pasiryžęs įrodyti vaikinams, kad mano vieta čia. Tikiu, kad viskas gyvenime turi priežastį, – lokautas leido man išbandyti save, žaidžiant prieš geriausius pasaulio krepšininkus.
Tokiu būdu susipažinau su KG.
Po vienų tokių rungtynių jis priėjo prie manęs.
„Ricky!!!!! Jaunuoli. Girdėjau, vyksti į Minę (Minesotą – red.)?“
Linktelėjau.
Manau, jis suprato, kad nelabai gerai kalbu angliškai. Buvau gana tylus.
KG kalbėjo ir kalbėjo apie Minesotą ir klubą. Jis sakė: „Brolau, aš tau pasakysiu. Ši vieta, L. A., viskas čia gerai. Bet patikėk manim. Patikėk manim. Tu vyksti į Minę... Tu atiduosi tiems žmonėms viską? Patikėk. Jie tau taip pat atiduos viską. Patikėk!“
Negalėjau patikėti, kad tokio lygio žaidėjas kaip KG — NBA čempionas – kalbasi su manimi ir žino mano istoriją.
Patikėk!
Tos dienos niekuomet nepamiršiu. Vėliau sužinojau tai, ką „Wolves“ aistruoliai jau seniai žinojo, — KG kalbėjo tiesą. Jis buvo teisus dėl Minės. Buvo teisus dėl aistruolių. Pasibaigus lokautui, atėjo laikas vykti į treniruočių stovyklą. Tuo metu nedaug težinojau apie NBA – žinojau, kada baigiasi sezonas ir kad NBA taisyklės šiek tiek skiriasi nuo tarptautinių taisyklių.
Ir dar žinojau, kad per du sezonus iki man atvykstant Minesota buvo iškovojusi vos 15 ir 17 pergalių. Žinojau, kad tai nėra gerai. Bet man tai buvo nauja pradžia, nauja lyga, nauja šalis. Prisimenu 2011–12 metų sezono atidarymą – buvo nuostabu. Nuostabu. Mano mama ir tėtis tuo metu buvo „Target Center“ arenoje. Rungtynes pradėjau ant atsarginių suolelio. Kai ruošiausi išbėgti į aikštelę, išgirdau žiūrovus skanduojant mano vardą.
Man pavyko minioje pamatyti mamą ir tėtį. Mano mama – jos veidas. Pamenu jos plačią, pasididžiavimo kupiną šypseną.
Mano šeima. Štai mano komanda.
Įpusėjus debiutiniam sezonui rungtynėse prieš „Lakers“ man trūko priekinis kryžminis raištis ir šoninis šalutinis raištis. Tą 2012 m. vasarą, tą pačią vasarą, kai mamai pirmą kartą buvo diagnozuotas vėžys, man buvo skirta reabilitacija. Ateinantys dveji metai nebuvo lengvi. Kaip komanda jau buvome bepakylantys iš duobės, bet vis kažko pritrūkdavo. O dėl to, kas vyko namuose Ispanijoje, man kartais būdavo sunku sutelkti dėmesį į krepšinį. Ne visi žinojo, kas vyksta, bet tie, kurie žinojo, paliko neišdildomą žymę. Minesotos žmonės buvo nuostabūs, labai mane palaikė. Aistruoliai, personalas, komandos draugai – visi darė, ką galėjo, kad padėtų man išgyventi mamos ligą. Jiems iš tiesų rūpėjo. Niekada to nepamiršiu.
Flipas (Flipas Saundersas – legendinis „Timberwolves“ treneris) į „Timberwolves“ grįžo 2014 m. Susipažinau su juo ir jo sūnumi Ryanu. Jie tokia rūpestinga šeima. Jie iš tiesų įkūnija geriausias Minesotos žmonių savybes. 2015 metais, kai mes pirmu numeriu pašaukėme Karlą-Anthony Townsą, Flipas pasikvietė mane. Jis norėjo, kad per vasarą aš treniruočiausi kartu su Karlu-Anthony.
Grįžau iš atostogų ir nedelsdamas pradėjau treniruotis su KAT. Pirmą dieną Flipas atvyko keletą minučių vėliau. Mes darėme pratimus, kai pastebėjau aikštelės pakraštyje stovintį Flipą. Jis buvo iki ausų užsitempęs kepurę, atrodė sulysęs. Labai sulysęs. Nuėjau pasisveikinti, pasakiau, kad smagu jį matyti. Po treniruotės jis pasikvietė mane į savo kabinetą.
Jis sirgo Hodžkino limfoma.
Tą vasarą jam buvo atliekamas chemoterapijos kursas.
Nežinojau, ką pasakyti, todėl išlemenau: „Flipai, tu puikiai atrodai.“
Iš tiesų taip maniau. Tik nežinau, ar pats sau buvau atviras. Flipas atrodė išblyškęs, buvo sulysęs.
Tądien šiek tiek pasikalbėjome. Papasakojau, ką išgyvena mano mama, o jis papasakojo apie jam taikomą chemoterapiją ir apie „Mayo“ kliniką, dėl ko vėliau ir rekomendavau ją mamai. Flipas daug apie ją klausinėjo, apie tai, kaip aš dėl to jaučiuosi. Jis pasistengė, kad mes abu bent minutei pamirštume apie jo kovą su liga. Jis niekuomet nesistengė atkreipti dėmesio į save. Toks buvo Flipas.
Trys dienos iki sezono pradžios buvome Los Andžele, ruošėmės rungtynėms su „Lakers“. Personalas sukvietė mus į susirinkimą.
Mirė Flipas.
Visi klube tai labai išgyveno. Buvo sunki diena. O aš vis galvojau apie mamą. Tuo metu jos liga jau buvo atsinaujinusi. Jai sekėsi neblogai, bet man pasidarydavo baisu pagalvojus apie Flipą... Kai paskutinį kartą jį mačiau, nežinojau, kad jo būklė tokia sunki.
Paskambinau tėčiui ir pareikalavau, kad jis išklotų visą tiesą apie mamą ir gydytojų prognozes. Turėjau tiksliai žinoti, kas vyksta. Tai vyko 2015–16 metų sezono metu, tačiau pasakiau tėčiui, kad parskrisiu namo, jei to prireiktų.
Tas sezonas buvo tikras pragaras. Vien pakilimai ir nuopuoliai. Daugiau nuopuolių nei pakilimų. Beveik kasdien skambindavau tėčiui, kad sužinočiau naujienas. Kartais jam tekdavo nutraukti pokalbį, nes mama prastai jausdavosi, reikėdavo pagaminti jai valgyti arba ją imdavo pykinti.
Jaučiausi taip toli nuo jų. Po rungtynių kuriame nors mieste apsistojęs kažkokiame viešbutyje galvodavau, Dieve, ką aš čia darau? Turėčiau būti su ja.
Pertraukos, skirtos „Visų žvaigždžių“ rungtynėms, metu nusipirkau lėktuvo bilietus namo. Pertrauka buvo vos keturios dienos, o kelionė užtruko net 17 valandų, bet privalėjau tai padaryti. Pamenu, galvojau apie Flipą. Žinau, kad jis būtų supratęs, jog turiu vykti.
Mama atidarė duris, pamatyti jos veidą... tai pats geriausias jausmas pasaulyje. Tėtis man pasakė, kad mano atvykimas – jai geriausi vaistai. Bet aš mačiau, kad jai skauda. Kiek įmanoma ilgiau laikiau ją už rankos. Visą laiką sėdėjau prie jos lovos. Nenorėjau jos paleisti. Ji prižadėjo kovoti iki galo.
Kitą dieną turėjau skristi atgal.
Iki sezono pabaigos buvo likę dar du mėnesiai. Aikštelėje dariau tai, ką turėjau daryti. Bet buvo labai sunku. Mano mintys buvo toli. Visą laiką galvojau apie mamą. Pasibaigus paskutinėms sezono rungtynėms, vėl išskridau namo.
Mama mirė po kelių savaičių.
Kai miršta mylimas žmogus, tave tarsi apgaubia rūkas. Bent jau man taip buvo. Jaučiausi visiškai pasimetęs. Kasmet grįžęs į treniruočių stovyklą Minesotoje, dieną pradėdavau tuo pačiu ritualu – pokalbiu su mama. Pirmąjį sezoną po jos mirties kas rytą nubusdavau su mintimi, kad reikia jai paskambinti. Norėjau sudaužyti telefoną. Bet negalėjau ištrinti jos numerio. Kartais net siųsdavau jai trumpąsias žinutes. Vis dar siunčiu. Vienu metu atrodė, kad kraustausi iš proto, – tarsi kalbėčiausi pats su savimi.
Didesnę tų metų dalį buvau labai piktas. Daug ką kaltinau. Kaltinau krepšinį. Kaltinau aplinkui esančius žmones dėl to, kaip jaučiuosi. Kaltinau viską ir visus.
Išgyvenau depresiją.
Po to į krepšinį ėmiau žvelgti kitaip. Į gyvenimą ėmiau žvelgti kitaip. Niekas nebeatrodė taip svarbu. Suprantate, juk mes tiesiog žaidžiame žaidimą... O kartais man palengvėdavo nuo to, kad galėjau išbėgti į aikštelę ir viską užmiršti. Bet šis pojūtis nesitęsė amžinai. Man atrodė, kad kapstausi vandenyje kaip tik begaliu, tačiau vis tiek skęstu. Nežinau, kaip tai paaiškinti. Ir vienas pats nežinojau, kaip tai pakeisti. Apie tai supratau, kai galiausiai kreipiausi pagalbos į specialistą.
Paramos sulaukiau iš draugų, iš tėčio, brolio ir sesers. Jie padėjo man vėl tapti tuo, kuo esu, kuo visada buvau – mamos sūneliu.
Jie žinojo, kad net jei mamos nebėra, galime jaustis su ja artimi.
Pamenu, ką pasakiau mamai, kartą grįžtant iš „Mayo“ klinikos.
Visą savo gyvenimą ji stengėsi, kad kiti būtų laimingi. Kai buvau mažas ir pas mane ateidavo draugas, ji visuomet klausdavo, koks jo mėgstamiausias patiekalas, ir pagamindavo jį pietums. Tokia ji buvo.
Tad tą kartą, važiuojant automobiliu iš Ročesterio į Mineapolį po dar vienos blogos žinios, pasakiau jai kai ką svarbaus: pasakiau jai, kad nesvarbu, kas jai nutiks, pasirūpinsiu, jog mes padėtume kaip įmanoma daugiau žmonių, kovojančių su panašiomis ligomis.
Pažadėjau jai tai.
2017 m. išsinuomojau namą Solt Leik Sityje.
Ką tik buvau įsikraustęs su geriausiais draugais. Prieš keletą savaičių Jutos „Jazz“ mane mainų būdu gavo iš Minesotos.
Niekas nenutinka be priežasties.
Man patiko Mini. Vis dar patinka. Ta vieta, tie žmonės – jie visuomet liks mano širdyje.
Tikrai taip manau. Patikėkit. Kaip sakė KG.
Jutoje turėjau galimybę viską pradėti nuo pradžių. Mano pirmieji metai šioje komandoje sutapo su pirmuoju NBA sezonu, kuomet komandoms buvo leista ant žaidėjų aprangos klijuoti reklamą. Ant „Jazz“ žaidėjų marškinėlių buvo užrašas: 5 FOR THE FIGHT. Išsiaiškinau, kad tai yra labdaros organizacija, remianti vėžio tyrimus.
Niekas nenutinka be priežasties.
Susipažinau su Ryanu Smithu, bendrovės „Qualtrics“, pasirūpinusios, kad mūsų komandos marškinėlius puoštų būtent ši reklama, generaliniu direktoriumi. Išklausinėjau jo apie įvairius fondus ir kaip galėčiau įkurti savąjį. Tai buvo tik pradžia. Tais metais mudu su tėčiu aplankėme keletą Jutos ligoninių, tarp jų ir Huntsman vėžio institutą. Susipažinome su tiek daug vaikų, mačiau tiek daug šypsenų. Manau, man ir tėčiui tie apsilankymai davė daugiau nei tiems vaikams. Tądien išėjome iš ligoninės ir važiuojant namo tėtis pasakė tai, apie ką abu galvojome.
„Šiandien su mumis ten buvo mama, – sakė jis. – Ji mumis didžiuojasi.“
Po metų įkūriau savo fondą. Ricky Rubio fondą. Savo mamos garbei.
Norėjau sukurti fondą, kuriame visi jaustųsi taip, tarsi tai būtų jų fondas. Norėjau pasinaudoti savo, kaip NBA žaidėjo, statusu ir padovanoti žmonėms daugiau šypsenų bei rinkti lėšas socialiniams projektams. Tikrai jums nemeluosiu, vaikų šypsenos ligoninėse suteikia man jėgų. Aš pasikraunu energijos, žinau, kad mama būtų to norėjusi. Ji čia su manimi.
Šiandien man vėl 21-eri. Tiek, kiek buvo, kai pirmą kartą atvykau į Minesotą. Tada, kai mama dar buvo gyva, galvoje susidėliojau dalykų, kuriuos noriu įgyvendinti, žaisdamas krepšinį, sąrašą. Vienas iš jų buvo pasinaudoti savo įtaka ir padėti žmonėms. Taigi man pavyko padėti varnelę prie šio punkto sąraše. Bet jame dar liko keletas dalykų, kuriuos norėčiau įgyvendinti.
Vienas jų – laimėti NBA čempionų žiedą.
Vis dar dirbu šia linkme. Šiuo metu atstovauju „Suns“ komandai. Dar vienas naujas miestas, dar vienas naujas butas ir dar daugiau naujų iššūkių. Mes turime stiprią jauną komandą ir didelį potencialą. Viskam reikia laiko. Mes tikrai pasieksime savo tikslų. Aš jums dar apie tai priminsiu.
Dar vienas punktas mano sąraše buvo laimėti pasaulio čempionatą, atstovaujant Ispanijos rinktinei.
Ir šią vasarą mano šalies rinktinė laimėjo FIBA pasaulio taurę Kinijoje. Labai gaila, kad mama to nematė. Buvo nuostabu matyti, kiek žmonių gyvenimą paliečia krepšinis. Užaugau idealizuodamas Ispanijos krepšinį, o tapti savo šalies sėkmingos istorijos dalimi man buvo ypatinga patirtis. Buvau pripažintas naudingiausiu turnyro žaidėju ir, praėjus 11 metų po 2008 m. olimpinių žaidynių, iš Kobės rankų gautas apdovanojimas tarytum uždarė tam tikrą ratą.
Krepšinis man labai svarbus. Bet žinau, kad žymę pasaulyje galiu palikti ir kitais būdais. Žinau, kad galiu būti ne vien krepšininku. Vis dar galiu būti mamos sūneliu.
Kasdien stengiuosi daryti tai, kuo ji didžiuotųsi.
Nes ji to nusipelno.
Mes esame komanda.
Būsime kartu amžinai.
Myliu tave, mama.
