Kalbėdami apie geriausius bėgikus Lietuvoje galime išskirti dviejų kategorijų – trumpų ir ilgų nuotolių – sportininkus. Visgi 38-erių ultramaratonininkas Aleksandras Sorokinas vertas atskiro paminėjimo.
Lietuvis spalio 27-ąją, sekmadienį, pirmą kartą karjeroje tapo 24 valandų bėgimo rungties pasaulio čempionu. Prancūzijos Albi mieste vykusiose varžybose A. Sorokinas per 24 val. įveikė net 278 kilometrų ir 972 metrų atstumą bei pasiekė naują čempionato rekordą.
Varžybose A. Sorokinas aplenkė ant kulnų jam lipusį vengrą Tamašą Bodisą (276 km ir 222 m) bei amerikietį Olivierą Leblondą (275 km 485 m).
Nenuostabu, kad mūsų šalies sportininkas pagerino ir sau pačiam priklausiusį Lietuvos rekordą, kurį A. Sorokinas pasiekė dar šių metų pradžioje varžybose Bazelyje (Šveicarija). Tąkart bėgikas per 24 val. įveikė 271 km.
Pasaulio čempionate A. Sorokinas gerokai priartėjo ir prie 280 km įveiktos nuotolio ribos, kurią 24 val. bėgimo varžybų istorijoje pasaulyje yra pavykę įveikti tik trims sportininkams.
Daugkartinis „280 km“ klubo narys – graikas Yiannis Kouros – tikra šios rungties legenda, kuriai priklauso ir pasaulio rekordas – nubėgti 303 kilometrai ir 506 metrai.
Į Lietuvą sugrįžęs A. Sorokinas jau spėjo savo įspūdžiais pasidalinti LRT TELEVIZIJOS laidoje „Laba diena, Lietuva“. Ultramaratonininkas maloniai sutiko apie neįtikėtinai skambančias alinančias varžybas pasikalbėti ir su portalu LRT.lt.
– Aleksandrai, papasakokite apie savo 24 val. bėgimo rungtį. Kokia yra šio bėgimo specifika?
– Mano bėgimo rungtis, kiek skiriasi nuo kitų bėgimo rungčių. Kitur reikia nubėgti tam tikrą atstumą kuo greičiau, o čia – atvirkštinis variantas. Yra duodamos 24 valandos, per kurias reikia įveikti kuo didesnį atstumą.
Varžybos vyksta bėgant trasą ratu. Paprastai vieno rato ilgis – nuo 1 iki 2 kilometrų. Automatinė sistema skaičiuoja tavo įveiktus ratus, o varžybų pabaigoje įvertinamas ir ne visiškai įveikto paskutinio rato nuotolis.
Pasaulio čempionate kiekvienos valstybės atstovai turi savo vietą šalia trasos, kur gali pasidėti savo reikalingus daiktus – gėrimus, maistą, aprangą ir t.t. Su bėgiku turi važiuoti kas nors, kas paduotų maistą. Su manimi varžybose visuomet dalyvauja brolis, kuris man padeda. Esu jam labai dėkingas.
Kas po 24 valandų nubėga didesnį atstumą, tas ir laimi.
– Ar varžybų metu galite sustoti pailsėti? Kaip, galų gale, išnaudojate poilsį?
– Taisyklės nedraudžia sustoti. Jūs galite nubėgti vieną ratą ir įveiktas nuotolis bus įskaitytas. Aišku, pasaulio čempionate suvažiuoja visi stipriausi sportininkai, todėl bėgikai siekia įveikti maksimalią distanciją. Pavyzdžiui, man pavyko nubėgti beveik 279 kilometrus.
Viso 24 valandų bėgimo metu ilsėjausi apie tris minutes. Pertraukėles išnaudojau galimybe pasinaudoti tualetu arba batelių pasikeitimui. Avalynę keičiau kas 100 kilometrų, nes po tokio įveikto atstumo dingo bėgimo batelių amortizacija, todėl reikėjo palengvinti darbą kojoms.
– Kitas labai svarbus dalykas – maistas. Kada valgote varžybų metu?
– Dėl maisto – valgai bėgdamas, kaip ir geri. Brolis, pavyzdžiui, gali paklausti, ką man reiktų paduoti kitame rate. Vėliau atbėgęs, gaunu tai, ko noriu. Reikia pastoviai valgyti, nes turi turėti daug energijos. Mano laikrodis parodė, kad per parą suvartojau apie 21 tūkstantį kalorijų. Iš kažkur turėjau imti tą energiją. Reikia nuolat kažką valgyti ir gerti.
– Kaip yra su varžybose išlaikomu bėgimo tempu. Ar jis smarkiai pakinta lyginant su tuo, kaip startavote, ir, kaip užbaigėte varžybas?
– Idealiausias scenarijus – išbėgti visą laiką vienodu tempu. Žinoma, to padaryti nepavyksta. Iš pradžių bėgu kiek greičiau, o vėliau seka duobė. Šįkart man pavyko pagerinti tempą. Jeigu nebūčiau to padaręs, tikriausiai nebūčiau laimėjęs čempionato, nes mane vijosi amerikietis ir vengras. Jie buvo arti manęs, nutolę vos per pora kilometrų. Net nežinau, kaip man pavyko pagerinti tempą ir išsaugoti pirmąją vietą.
– Ar varžybų metu žinote, kokią poziciją užimate, ar kas nors lipa jums ant kulnų?
– Automatinė sistema skaičiuoja tavo ratus, o specialioje švieslentėje matomas įveiktas atstumas ir užimama pozicija.
– Kiek ilgai ruošėtės startui pasaulio čempionate? Kaip jaučiatės tapęs čempionu?
– Emocijos iki šiol labai pozityvios ir kažkur skraidau padebesiuose. Tai yra kelių metų įdėto darbo rezultatas. Paros trukmės bėgimus pradėjau bėgti nuo 2015 metų. Po truputį kilo lygis ir, manau, kad tikrai galiu demonstruoti dar geresnius rezultatus. Yra ir taisytinų dalykų.
– Kelintą kartą savo karjeroje startavote 24 valandų bėgime?
– Man atrodo, kad tai buvo mano septintasis 24 valandų bėgimas. Taigi esu bėgęs nesustodamas beveik savaitę (šypsosi – LRT.lt).
– Kokie yra artimiausi jūsų tikslai po iškovoti pasaulio čempiono titulo?
– Noriu dar labiau pagerinti savo rezultatą. Tikiu, kad turiu rezervų. Noriu pasižiūrėti, koks tas maksimalus atstumas, kurį galiu nubėgti. Kitais metais bus surengtas Europos čempionatas. Lauks ir kiti pasaulio čempionatai. Yra ir 2-3 parų bėgimai, yra netgi ir 10-ies parų bėgimas. Yra, kur dar pabėgioti.
– Kiek po tokių varžybų reikia, kad kūnas maksimaliai atsigautų ir vėl galėtumėte grįžti į trasą?
– Būna įvairiai. Dažniausiai reikia apie vieno mėnesio, kad organizmas atsigautų. Visgi jau po pirmos savaitės jauti, kad skausmai praeina ir viskas gerai. Žinoma, bėgti dar negali. Po mėnesio gali pradėti judėti. Kol kas apie bėgimą aš net nenoriu šnekėti. Po mėnesio gal atsiras naujų iššūkių.
– Turite darbą, pragyvenate iš kitų užsiėmimų, o kaip galite pavadinti startus tokiose rungtynėse?
– Tikriausiai tai mano hobis. Iš tokių varžybų pinigų neuždirbsi. Yra žmonių, kurie man padėjo pasiruošti varžyboms. Noriu padėkoti Ryčiui, Viktorijai ir Maksimui, kurie finansavo mano pasiruošimą. Galėjau išeiti 2 mėnesiams atostogų ir pasiruošti varžyboms.
