Sportas

2019.10.18 21:15

LFF vadovybė tiki: Lietuvos futbolo progresui pamatyti reikės 5–7 metų

Nemira Pumprickaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2019.10.18 21:15

Lietuvos futbolas – neišsemiama tema šalies sporto pasaulyje. Su kiekviena nesėkme akcentuojamos bėdos Lietuvos futbolo federacijoje, trenerių ruošimo bei jaunimo ugdymo sistemose. Ne išimtis ir šis atrankos į Europos futbolo čempionatą ciklas, kuriame mūsų rinktinė varžovams – lyg lengvas pasivaikščiojimas.

„Euro 2020“ atrankos turnyre Lietuvos rinktinė šią savaitę namuose 1:2 pralaimėjo serbams, išvykoje pralaimėjo 0:2 Ukrainai. Iš viso atrankos turnyre lietuviai žaidė 7 rungtynes: 1 lygiosios, 6 pralaimėjimai. Vienintelės lygiosios – su Liuksemburgu, kai rungtynės vyko namuose. Guostis galime tuo, kad Estija yra tokioje pačioje situacijoje, o Latvija – dar prastesnėje – po 8 žaistų rungtynių – tik pralaimėjimai. Visus pralaimėjimus dar yra patyrusios Gibraltaro ir San Marino vienuolikės.

FIFA reitinge Lietuva užima 131 vietą, o tai ne taip blogai, kaip prieš 2 metus, kai buvo 149-oje, tik kažin, ar tai gali paguosti. Kaip vertinti rinktinės žaidimą ir apskritai padėtį Lietuvos futbole, LRT laidoje „Dienos tema“ kalba LFF generalinis sekretorius Edgaras Stankevičius.

– Nacionalinė rinktinė – tarsi viso mūsų futbolo atspindys. Metus esate svarbiausias žmogus federacijoje ir tikrai jokių pokyčių negalėjo įvykti. Kokiam laikui mes turime pamiršti apie atsigavimą ir gerą padėtį rinktinėje?

– Pirmiausia, ką norėčiau pabrėžti, nacionalinės rinktinės rezultatas netenkina šiandien nei manęs, nei mūsų federacijos prezidento, nei vykdomojo komiteto, nei, manau, visos futbolo bendruomenės. Kaip jau minėjote, tai nesisprendžia per vienus ar kelerius metus.

Turime pakloję per šiuos metus pirmus pamatinius žingsnius: atsirado „Anderlechto“ jaunimo ugdymo programa, kurioje dalyvauja 18 geriausių Lietuvos futbolo akademijų, yra įsteigtas papildomas finansavimas techninio direktoriaus pozicijai, ko anksčiau nebuvo Lietuvos futbolo istorijoje, taip pat turime naująjį techninį direktorių iš Belgijos, kuris yra kompetentingas specialistas ir su šio specialisto atvykimu į Lietuvą tikrai sieju dideles viltis. Tai per tuos metus padaryti tam tikri pirminiai žingsniai, kurie, manau, leis po truputį kilti FIFA reitinge.

– Tai kokiam laikui mes turime pamiršti gerą rinktinės rezultatą, kiek metų tai truks?

– Yra tam tikrų pragiedrulių. Vienas kitas jaunas futbolininkas prisibeldžia iki nacionalinės rinktinės ir pasirodo gana neblogai, tai Paulius Golubickas ir visi kiti jaunieji mūsų talentai. Pavienių talentų mes turime, bet kad išaugtų ta naujoji karta, tai tikrai reikės dar ne vienų metų, sakyčiau, dar 5–7 metų, kol dabartiniai akademijos bendruomenės vaikai, paaugliai, kurie žaidžia ir treniruojasi pagal „Anderlecht“ metodiką, kai sudaromos sąlygos atsirasti techniniam direktoriui, tada galima kalbėti apie tam tikrą rezultatų pokytį.

– Jeigu vadovautumėmės Belgijos pavyzdžiu, tai 2009 m. pabaigoje ji buvo visiškoje duobėje, o 2015 m. – jau pirma, paskui šioks toks nuopuolis ir vėl dabar praėjusių metų FIFA reitinge vėl yra pirmoje pozicijoje. Tai užtruko 6–10 m., jūs irgi sakote kažką panašaus. Kalbate apie „Anderlecht“ programą kaip vieną iš tų metodų, kurie padėtų kilti, bet reikia turėti kažkokią strategiją, kaip atrodytų tas Lietuvos futbolas. Ar be „Anderlecht“ programos federacija turi kažkokią strategiją ir koncepciją, kaip viskas turi vykti?

– Galime pirkti kad ir tris ar keturias programas, bet kas už tos programos stovės? Čia kaip versle ar gamykloje, kas už tos programos dirba diena iš dienos, kaip jis tobulėja, ar įsisavina ir taip toliau. Dabar matome pirmuosius šios programos žingsnius, kaip mūsų futbolo bendruomenė, treneriai į tą programą reaguoja. Yra įvairių atsiliepimų: vieni negatyviai atsiliepia, kiti – teigiamai, bet, kaip sakau, jeigu treneris nori tobulėti, jis pasiims tą visą gerąją „Anderlechto“ dalį ir pritaikys ją kasdienėje veikloje – čia yra pagrindas.

Dar techninio direktoriaus atvykimas yra irgi pamatinis kertinis dalykas, nes iki šiol nebuvo, kas ruoštų trenerius, o šiandien pagrindinės problemos yra vaikų treniravimas ir nepakankamas kompetentingų trenerių buvimas. Reikia tos vadinamosios naujosios kartos – tai čia yra pagrindinės mūsų strateginės kryptys: trenerių ruošimas ir vaikų ugdymas.

Kita problema – infrastruktūra. Kalbame ne apie nacionalinius stadionus, o apie tai, kad vaikai, tiek Vilniaus mieste, tiek visuose kituose miestuose, neturi pakankamai gerų sąlygų žiemos metu žaisti ir treniruotis, o tai reiškia, kad mūsų sezonas yra labai labai trumpas.

– Kažkada buvo toks metas, kai treneriai ugdydavo Narbekovus, dabar taip nėra. Kodėl? Ar tai reiškia, kad dalis mūsų trenerių yra likę 20 amžiuje? Reikia juos keisti? Kodėl neturime gerų trenerių, kurie ugdytų gerus futbolininkus?

– Pirmas dalykas, karta yra visai kitokia. Šiuolaikinis jaunimas – su kitokiomis vertybėmis, gyvena, kaip aš sakau, kitame pasaulyje: atsirado elektroninio sporto klausimai, į kuriuos kreipiamas irgi gana didelis dėmesys. Taip, yra ir trenerių problema, kai kurie jų tikrai, nebijau to žodžio, strigę praėjusiame amžiuje ir neseka šiuolaikinių technologijų bei tendencijų.

Bendraudamas su jaunimu turi domėtis šiuolaikinėmis technologijomis ir tuos vaikus pritraukti tam tikrais metodais, kad jie ateitų, atsitrauktų nuo televizoriaus ekrano, kompiuterinių žaidimų ir taip toliau.

– Tai norint pakeisti trenerius reikia užsiimti jų pačių ugdymu. Atrodo, Islandija išsiuntė į Angliją savo trenerius mokytis ir ten per porą metų buvo pasiektas, man regis, geras rezultatas. Tai kiek federacija pasirengusi investuoti į naujų trenerių ugdymą?

– Tikrai investuojame ir į vaikus, ir į trenerius. Tas pats techninio direktoriaus atsiradimas yra tam, kad diena iš dienos akademijose jis dirbtų su treneriais. Bet pirma turime turėti normalios kategorijos techninius direktorius, kurie suprastų, kaip turi vykti darbas su akademijose dirbančiais treneriais.

Šiandien vykdoma trenerių edukacija yra ne to lygmens, kokį įsivaizduojame, todėl ne veltui yra Belgijos specialistas, keičiame kryptis, kviečiamės lektorius iš užsienio, taip pat mūsų specialistai dėl tos pačios programos dalyvauja mainuose, kad pamatytų, kaip kitos šalys dirba.

– Atsimenu, Jose Couceiro`ą, kuris šiuo metu yra Portugalijos rinktinės ir federacijos techninis direktorius, mes savo rankomis jį išgrūdome. Neatsitiks taip pat su tuo belgu, su kuriuo tiek siejate vilčių?

– Buvo pokalbis apie tai, kad gal visgi įmanoma jį susigrąžinti į Lietuvą, nes prie jo rezultatai buvo patys geriausi istorijoje arba bent jau adekvatūs.

– Bet tai turbūt nemaži pinigai?

– Šiandien mums tai nepakeliama našta.

– Kiek galėtų kainuoti toks treneris?

– Manau, 20–30 tūkst. eurų per mėnesį.

– Federacijai tai neįmanoma?

– Federacija gali tiek mokėti, bet vienas specialistas visos problemos neišspręs. Šiandien dėliojamės visą naują techninį departamentą, pakeitėme visus jaunimo rinktinių trenerius ir dabar pradedame suprasti, kaip tas techninis direktorius ir techninis departamentas turėtų veikti.

Norime, kad jaunimo rinktinių vyriausieji treneriai būtų visu etatu dirbantys federacijoje ir visu tempu įsijungiantys į techninį departamentą. Tik taip diena iš dienos, būdamas toje virtuvėje, tame techniniame departamente, tu gali kažką pasiekti, susidėlioti rinktinių braižą ir taip toliau. Iki šiol būdavo daromos stovyklos, treneriai suvažiuoja iš savo klubų, bet to prie dabartinio lygmens tikrai neužtenka.

– Kad ir turint gerų specialistų, be vaikų nieko nebus. Aukštą futbolo lygį turinčios šalys turi tas vadinamąsias akademijas, prie jų veikiančias mokyklas, kur vaikas žaidžia, ruošiamas klubui ir taip iki nacionalinės rinktinės. Kiek klubų Lietuvoje jau pradėjo patys ugdyti savo futbolininkus ir kiek iš viso jų turėtų būti?

– Tikrai geras klausimas. A lygoje turime keletą klubų, kurie tikrai nuosekliai dirba, turi dublerines komandas, akademijas ir taip toliau. Kitas pavyzdys, pirmoje lygoje žaidžiantys klubai, tokie kaip Telšių „Džiugas“, Gargždų „Banga“, Vilniaus „Vytis“, visos kitos komandos, naujasis Vilniaus projektas, kuris yra vaikų akademija, vaikų futbolas ir tada palaipsniui kyla iki dublerinės komandos ir tada iki profesionalaus futbolo klubo – tai taip ir turėtų būti. Lygiai tas pats Kauno „Žalgirio“ pavyzdys, tiek krepšinio atveju, dabar lygiai tas pats bus daroma ir su futbolu, kada atsiranda akademija, po jos dublerių komandos, ir tada kyla jau į aukščiausią lygį.

– Kiek yra taip dirbančių klubų?

– Galime suskaičiuoti keliasdešimt klubų ir akademijų, kurios tikrai veikia pagal tą modelį. Yra 18 akademijų, dalyvaujančių „Anderlecht“ programoje, bet yra, pavyzdžiui, Utenos „Utenio“ akademija, kurioje dirbama pagal kitokias metodikas.

– Yra pasipriešinimas tų akademijos steigimui iš kitų klubų?

– Yra pasipriešinimas, sakykime, iš savivaldos lygmens. Buvo kilęs šioks toks konfliktas su biudžetinėmis įstaigomis, kai federacija priėmė sprendimą, kad nuo šiol biudžetinės įstaigos negalės dalyvauti aukščiausiuose vaikų čempionatuose ir tai yra mūsų vienas iš kertinių momentų.

– Federacija pasisako prieš iš biudžeto maitinamas vaikų mokyklas?

– Mes pasisakome už klubinę struktūrą ir juose esančias akademijas.

– Futbolas – turbūt masiškiausia sporto šaka, žaidžia 49 tūkst. Jūsų biudžetas yra beveik 9 mln. eurų, o iš valstybės gaunate šiek tiek daugiau nei 100 tūkst.

– Iš valstybės, galima sakyti, gauname 2 proc. savo biudžeto, tai yra arti 180 tūkst. eurų.

– Norint turėti stadionus, vejas, reikia dialogo su savivalda, Vyriausybe, su politikais. Kaip tą dialogą turėti, kai jūsų federacijos vadai yra su kriminaliniu šleifu?

– Kitaip pasakyčiau apie visą šitą situaciją – gyvename teisinėje valstybėje, turime savo įstatus, kurie suderinti tiek UEFA, tiek su FIFA, kurios narėmis esame. Savo įstatų nepažeidžiame ir jeigu mūsų įstatuose yra atitinkami reikalavimai surašyti vienam ar kitam kandidatui, o jis juos įgyvendina, tai jis ir dalyvauja futbolo veikloje.

– Tai jums kriminalinė praeitis nesvarbu?

– Kriminalinės praeities šešėlio federacijos veikloje nėra: neturime nė vieno vykdomojo komiteto nario su teistumu ar su visais kitais dalykais.

– Turite viceprezidentą Arūną Pukelį.

– Šiandien jokio teistumo pas gerbiamąjį A. Pukelį nėra. Mūsų įstatai, kaip teisininkai išnagrinėję palygino su Seimo įstatais, tai reikalavimai kur kas aukštesni.

– Federacijos prezidentas Tomas Danilevičius sakė, kad sieks gerinti įvaizdį. Ar, jūsų manymu, tokie žmonės, kaip viceprezidentas, gali padėti federacijai gerinti įvaizdį?

– Šiandien jo vykdoma politika ir kasdienė veikla Lietuvos futbolo federacijoje – taip, tai padės. Suprantu, yra daug įvairių interpretacijų, nuomonių, bet pabandykime pasižiūrėti per realių darbų prizmę – 1 m., kas įvyko, ką esame padarę, kokius žingsnius žengėme ir taip toliau.