Ketvirtadienį Kaune vietos „Žalgiriui“ buvo žadamas trečias pralaimėjimas 2019–2020 metų Eurolygos sezone. Kitokio rezultato mažai kas tikėjosi – vis dėlto į Lietuvą atvyko Madrido komandos „Real“ žvaigždynas. Vis dėlto kauniečiai tiek taktiškai, tiek noru pranoko Europos krepšinio gigantą, pasinaudojo fortūna ir triumfavo 86:73.
Portalas LRT.lt kviečia iš arčiau pažvelgti į susitikimo akcentus ir „Žalgirio“ pergalės priežastis.
Nigelas Hayesas žibėjo rungtynių pradžioje. Jis dusyk pataikė iš toli, tada du kartus pasižymėjo iš baudos aikštelės ir pelnė pirmuosius 10 aikštės šeimininkų taškų.
Žinoma, amerikietį galima pagirti už realizuotas progas, tačiau jas sukūrė Šarūno Jasikevičiaus žaidimo planas. Strategas auklėtiniams nurodė kiekvienos atakos metu į „du prieš du“ derinius įtraukti 221 cm ūgio „Realo“ vidurio puolėją Walterį Tavaresą.
Nemobilus aukštaūgis nesugebėjo spėti paskui N. Hayesą, todėl žalgiriečiui buvo sukuriamos idealios situacijos žibėti. Taip žaisdamas „Žalgiris“ pirmame ketvirtyje pirmavo 10:2.
Žinoma, varžovų vyriausiasis treneris Pablo Laso prisitaikė ir į aikštę vietoj minėto „bokšto“ metė mobilesnį Jordaną Mickey, tačiau jau tada buvo aišku, kad Šaras savo auklėtinius paruošė atakuoti bene visas oponentų silpnąsias vietas.
Viena silpna vieta, kurią tikriausiai žinojo retas stebėtojas iš šalies, – Jordano Mickey asmeninė gynyba... arba bent jau asmeninė gynyba prieš Zachą LeDay`ų. Pastarasis Madrido ekipos krepšininką nuolat atakavo baudos aikštelėje, o J. Mickey paprasčiausiai neturėjo atsakymų. Rezultatas – 26 Z. LeDay`aus taškai, iš kurių net 16 „Žalgirio“ naujokas pelnė ketvirtajame kėlinyje.
Žinoma, reikėjo ir įžaidėjų indėlio. Nors Lukas Lekavičius, Alexas Perezas ir Thomas Walkupas neišsiskyrė taškais – kartu pelnė tik 11, – jie sužaidė solidžių atkarpų, kai kūrė progas komandos draugams.
Nors galima kritikuoti šio trejetuko agresijos arba produktyvumo stoką, jie kartu atliko 11 rezultatyvių perdavimų ir prarado tik 3 kamuolius. Kai nepavykdavo kažko sukurti sau ar komandos draugui, jie vis atrasdavo Marių Grigonį, kuris žaidė puikias rungtynes.
Gynėjas pelnė 13 taškų ir agresyviais prasiveržimais po užtvarų tiesiog varpė oponentų gynybą. Baimė, kad M. Grigonis dar ir dar kartą atakuos krepšį, leido jam būti mačo lyderiu rezultatyvių perdavimų srityje – lietuvis sėkmingai komandos draugą surado 5 kartus.
Dar vienas svarbus faktorius – puolime atkovoti kamuoliai. Žalgiriečiai jų nusiėmė 13, o net 5 iš jų – Zachas LeDay`us. Tos papildomos progos ne tik leido kartoti atakas ieškant kokybiškų metimų, tačiau ir sumažino tikimybę, jog „Real“ pasileis į greitą išpuolį.
Kitoje aikštės pusėje „Žalgiris“ žaidė šachmatais, kol „Real“ žaidė šaškėmis. Kai tik įmanoma, buvo spaudžiami varžovų atakų organizatoriai, o jų „du prieš du“ derinius įprastai prižiūrėjo trys aikštės šeimininkų žaidėjai.
Žinoma, tai paliko erdvės madridiečiams gauti perdavimą ir atakuoti iš toli, tačiau Edgaras Ulanovas, N. Hayesas bei Marius Grigonis puikiai spėdavo rotuoti ir apsunkinti tuos tritaškius. Sunku net atsiminti, kiek iš 23 varžovų tritaškių buvo iš tikrai patogių situacijų. Daug ką sako tai, kad buvo realizuoti tik 8 iš jų – 34,8 proc.
Buvo galima žavėtis, kaip baudos aikštelėje prasiveržusius varžovus be pražangų stabdė Šaro auklėtiniai. Jockas Landale`as bei N. Hayesas čia buvo nuostabūs – jie šokdavo į viršų tiesiai iškėlę rankas ir labai apsunkindavo net tuos bandymus, kurie galėjo virsti lengvais taškais.
Kartais taip minėti „Žalgirio“ legionieriai versdavo oponentus apsigalvoti ir paskutinę sekundę perduoti kamuolį. Tokie epizodai nulėmė, kad kelis kartus kamuolį perėmė M. Grigonis ir A. Perezas.
Trečio kėlinio viduryje aikštės šeimininkų gynyba ėmė kiek braškėti. Oponentai ėmė vis sėkmingiau pralįsti po krepšiu ar atsilaisvinti sekundės daliai, kuri lemdavo sėkmingesnes jų atakas.
Dėl to kauniečiai paskutinio ketvirčio pradžioje turėjo 5 taškų pranašumą, kuris vos nepavirto į 7, tačiau Facundo Campazzo prametė iš po krepšio greitos atakos metu. Čia viskas ir apsivertė. Būtent po šio epizodo Z. LeDay`us ėmė dominuoti, o kietas žaidimas saugant savąjį krepšį leido per paskutines 5 minutes praleisti tik 6 taškus ir iškovoti pergalę.
Žinoma, prireikė nemažai sėkmės. N. Hayesas galėjo neišnaudoti progų mačo pradžioje, Z. LeDay`ui galėjo neįkristi pora puskablių, o varžovams – pora sudėtingų tritaškių, kuriuos jie jau kitame ture šaltakraujiškai pataikys.
Vis dėlto „Žalgiris“ sužaidė geriausias sezono rungtynes tiek pagal paruoštą žaidimo planą, tiek pagal jo laikymąsi. Tai galima laikyti akivaizdžiu progresu. Jei čia ženklas, kad krepšininkai vis geriau susižaidžia ir integruojasi į Šaro sistemą bei supranta jo norus, greitai nebereiks kalbėti apie tai, kad nusišypsojo fortūna. Tada savo sėkmę žalgiriečiai savaitę iš savaitės galės susikurti patys.
