Lietuvos futbolo rinktinė per artimiausias keturias dienas sužais dar dvejas rungtynes atrankoje į kitų metų Europos čempionatą. Be nemažos dalies pagrindinių žaidėjų susirinkusi Valdo Urbono kariauna kalba, kad labiausiai nori varžovams duoti kovą, tačiau su turimais resursais tai padaryti bus labai sunku.
Rungtynes tarp Lietuvos ir Ukrainos nacionalinių komandų kviečiame tiesiogiai stebėti penktadienį 21.45 val. per LRT kanalą ir portale LRT.lt.
Artimiausi varžovai barstyti taškų prabangos neturi
Ukraina, su kuria Lietuvos rinktinė susitiks penktadienį Charkove, per penkerias ciklo rungtynes yra surinkusi 13 taškų ir nepatekti į kitų metų turnyrą jiems sutrukdytų tik didelis stebuklas.
Namuose ukrainiečių dar laukia dvikovos su Lietuva ir Portugalija spalį ir lapkričio viduryje numatyta kelionė į Serbiją.
B grupėje Andrejaus Ševčenkos komanda demonstruoja labai brandų žaidimą ir tikisi, kad prieš svarbiausius susitikimus jų kelyje esanti Lietuva itin didelių problemų nesukels, nors komandos strategas Ukrainos žiniasklaidai ir akcentavo, jog pirmiausia koncentruojasi būtent į dvikovą su Lietuva.
O štai serbų situacija yra kiek labiau komplikuota. Nors gerai pasirodę UEFA tautų lygoje serbai bet kokiu atveju turės galimybę pasigalynėti dėl vietos Europos čempionate, Serbija labiau norėtų į čempionatą patekti tiesiai iš grupės, tačiau dabar tai neatrodo lengva.
Be mačo Belgrade su Ukraina ir kelionės į Vilnių kovoti su lietuviais, Ljubiša Tumbakovičiaus komanda namuose dar priims Liuksemburgo vienuolikę.
Visose rungtynėse serbai turi realias galimybes kautis dėl pergalės ir išsaugoti šansus į Europos čempionatą žengti tiesiai iš atrankos varžybų, užuot kitų metų kovą gaištant laiką kaunantis papildomose atkrintamosiose varžybose, iš kurių kelialapį į čempionatą gaus po vieną komandą, laimėjusią savo Tautų lygos grupės varžybas, bet į turnyrą nepatekusią tiesiai iš atrankos.
Lietuviai priversti kapstytis giliausiuose rezervuose
Tai, kad abiem lietuvių varžovams šio lango metu tiks tik pergalės, nieko gero nežada Lietuvos rinktinei, kuri šį kartą susirinko itin nukraujavusi ir viena blankiausių per pastaruosius keletą metų.
Dėl to kai kurios rinktinės sąrašo pavardės, iš pirmo žvilgsnio stebinančios, per daug nuostabos kelti neturėtų.
Lietuvos situacija dabar yra tokia, kad ryškiai trūksta tokių žaidėjų, kurie ne tik būtų sveiki, bet ir galėtų rinktinei pridėti kokybės. Tačiau tokių žaidėjų tiesiog nėra.
Prieš ankstesnį atrankos langą, kuriame lietuviai susitiko su tais pačiais ukrainiečiais ir portugalais, rinktinės strategas Valdas Urbonas pristatė kelių žaidėjų sąrašą, kuris buvo pavadintas artimiausiu rezervu.
Jis būtų reikalingas tais atvejais, kai kažkas iš stovykloje esančių žaidėjų netikėtai gautų traumą ar negalėtų rungtyniauti dėl kitų priežasčių. Tada vienas iš sąrašo žaidėjų atvyktų vietoje jo ir taip pat įsitrauktų į pratybas.
Šį kartą tokio sąrašo nebuvo. Žaidėjų, nepakviestų į rinktinę ir galinčių duoti apčiuopiamos naudos, tiesiog nėra, dėl to ir treneriai rezervo šį kartą neturi.
Lietuvos rinktinė susidūrė su bėda, kuri pastaruoju metu atrodė neišvengiama – žaidėjų trūkumas.
Pastaruoju metu į rinktinę vėl buvo pradėti kviesti Egidijus Vaitkūnas ar Deivydas Matulevičius – žaidėjai, kurių geriausi laikai yra praeityje, tačiau jų tiesiog nėra kuo pakeisti.
Į šią rinktinės stovyklą atvykti negalėjo tokie žaidėjai, kaip kapitonas Fiodoras Černychas, Vykintas Slivka, Mantas Kuklys ar Deimantas Petravičius.
Bent jau pirmi trys yra vieni dažniausių startinio vienuoliktuko nariai, o D. Petravičius yra tas ginklas, kuris į rungtynes būna metamas nuo suolo.
Negana to, jau stovyklos metu Lietuvos futbolo federacija pranešė, jog dvikovas turės praleisti ir du pagrindiniai komandos vartininkai – Ernestas Šetkus bei Emilijus Zubas, kurie negalės rungtyniauti dėl traumų, o štai pagrindiniu vidurio gynėju spėjęs tapti Mindaugas Palionis turėjo išvykti dėl asmeninių priežasčių.
LRT.lt žiniomis, gynėjas jau yra grįžęs į Vokietiją.
E. Šetkus ir E. Zubas praėjusiame ciklo lange sužaidė po vienerias rungtynes, o Mindaugas Palionis sudarė vidurio gynėjų porą su Edvinu Girdvainiu.
E. Šetkų rinktinėje pakeis Marius Adamonis, kuriam dabartinis karjeros etapas nėra itin lengvas, – lietuvis žaidybinio laiko negauna net rungtyniaudamas Italijos Serie C čempionate (trečias divizionas), kur atstovauja „Catanzaro“ ekipai.
Šiame atrankos cikle vartininkas į rinktinę kviestas buvo jau anksčiau, tačiau debiuto dar nesulaukė.
Galima neabejoti, jog stovyklos metu jis daugiausia talkins kitiems dviem vartininkams.
Beje, galima paminėti, jog be dviejų ryškių savo vardų (F. Černycho ir E. Šetkaus), rinktinė netenka ir dviejų kapitonų.
Įprastai kapitono pareigas užima F. Černychas, o E. Šetkus to ėmėsi pastarosiose rungtynėse su Portugalija, kuriose Rusijoje žaidžiantis F. Černychas rungtyniauti negalėjo dėl traumos.
Dar vienas kandidatas ant savo rankos turėti kapitono raištį būtų buvęs ir Mantas Kuklys, tačiau dėl sveikatos bėdų aikštėje nebus ir jo.
Tapo aišku, jog rinktinė turės keisti savo veidą, tačiau medžiagos tiems pakeitimams nėra itin daug.
Priekyje – medžiaga spragoms kamšyti
Daug pasako ir tai, jog žaidėjai, kurie buvo pakviesti užpildyti atsiradusias spragas, į rinktinę atvyko arba pirmą kartą, arba po ilgos pertraukos.
Debiutantas rinktinės stovykloje yra vienas – Julius Kasparavičius. Estijos vidutiniokų Narvos „Trans“ gretose rungtyniaujantis lietuvis pirmą kartą kvietimo į rinktinę sulaukė ne dėl to, kad Estijoje demonstruotų įspūdingą formą, tačiau labiau dėl to, kad Lietuva vargiai turi kitų pajėgesnių atakuojančiojo plano žaidėjų.
Net ir pats į rinktinę pakviestas žaidėjas, paklaustas apie tai, kodėl, jo manymu, kvietimo sulaukė būtent dabar, kaip pirmą priežastį nurodė praretėjusias rinktinės gretas. Šiame sezone per 25 rungtynes aukščiausioje Estijos lygoje žaidėjas įmušė 4 įvarčius bei atliko 3 rezultatyvius perdavimus.
Tiesa, verta paminėti ir tai, jog pastaraisiais metais J. Kasparavičius išgyveno ir smagių akimirkų, kai po poros asmeniškai sėkmingų sezonų „Šilutės“ komandoje (2016–2017), kuri tada varžėsi LFF I lygoje, žaidėjas gavo kvietimą iš pirmą kartą šalies čempionais tapusios Marijampolės „Sūduvos“.
Suvalkijoje J. Kasparavičius buvo rotacijos žaidėjas, dažniausiai po keitimo sulaukdavęs savo šansų ir svarbiausiose sezono kovose.
Nors „Sūduva“ pratęsti bendradarbiavimo su žaidėju nepanoro, per metus šalies čempionų komandoje jis įgijo patirties, kuri dabar jam yra naudinga pradėjus karjerą užsienyje.
Kitas, taip pat kiek netikėtai kvietimo sulaukęs žaidėjas, – į Lietuvą po ilgo etapo užsienyje grįžęs D. Matulevičius. Šis rugpjūtį prisijungė prie „Kauno Žalgirio“, tačiau geros formos pasiekti dar nespėjo – per septynias rungtynes pelnyti du įvarčiai (abu – prieš lentelės dugne ramiai sezono pabaigos laukiančią „Palangą“) turbūt nėra tas rezultatas, kuris tenkintų tiek futbolininką, tiek ir komandą.
Į rinktinę alytiškis grįžta po dvejų metų pertraukos – paskutinį kartą nacionalinės komandos marškinėlius žaidėjas vilkėjo 2017-ųjų metų spalio mėnesį, kai Vilniaus LFF stadione vykusiose rungtynėse su Anglijos rinktine aikštėje pasirodė rungtynių pabaigoje ir iš viso sužaidė 15 minučių.
Kalbant apie kitas puolimo pozicijas – pasirinkimo iškritus F. Černychui daug nėra. Pagrindinio puolėjo vieta, jei nebus netikėtumų, turėtų būti paskirta Karoliui Laukžemiui, o tiek J. Kasparavičius, tiek ir D. Matulevičius turėtis laukti savo galimybių ant suolo.
Žvelgiant plačiau – pajėgesnių atakuojančiųjų lietuvių futbolininkų rasti yra sunku. Nerijus Valskis rungtyniauja Indijoje, tad grįžti į Europą ir vėl išgyventi aklimatizacinius pokyčius dėl dvejų rungtynių jam nebūtų prasminga.
O daugiau pasirinkimų rasti nėra lengva. Tarkime, pagal A lygos rezultatyviausiųjų sąrašą, aukščiausiai esantys, bet į rinktinę nepakviesti puolėjai yra 12–13 vietose.
Jas užima Marijampolės „Sūduvos“ atakuojantysis saugas Eligijus Jankauskas bei buvęs rinktinės puolimo veteranas Darvydas Šernas iš Klaipėdos „Atlanto“. Abu jie yra pelnę po penkis įvarčius.
Daug ką pasako ir tas faktas, jog penkis tikslius smūgius į varžovų vartus per sezoną siuntė ir „Panevėžio“ gynėjas Vytas Gašpuitis.
Būtent į E. Jankauską galėtų krypti rinktinės trenerių štabo akys. Nors savo klube šiaulietis ir nėra stabilus pagrindinės sudėties žaidėjas, jis užima svarbią vietą rotacijoje ir neretai kildamas nuo suolo prideda papildomą energijos impulsą rungtynėse.
Tačiau E. Jankauskas dar yra reikalingas ir U-21 rinktinei, kuri taip pat kaunasi Europos jaunimo čempionato atrankose, o E. Jankauskas ten užima svarbią vietą, tad kyla natūralus klausimas, kas geriau – treniruotis su pagrindine vyrų komanda, bet, turbūt, negauti reikšmingo laiko aikštėje, ar žaisti su bendraamžiais, tačiau būti vienu pagrindinių ekipos veidų.
Šanso sulauks poziciją pakeitęs J. Lasickas?
Pereinant prie gynybinio bloko, verta paminėti, jog kvietimo po ilgos pertraukos sulaukė ir Justas Lasickas.
Serbijoje žaidžiantis vilnietis paskutinį kartą į vyrų rinktinę pakviestas buvo praėjusių metų rugsėjį. Tiesa, tada jo pasirodymas išvykoje Tautų lygos rungtynėse su Juodkalnijos rinktine sėkmingas žaidėjui nebuvo ir nuo tada jam teko kvietimo laukti ilgiau nei metus.
Įdomu tai, jog futbolininkas šiuo metu „Vozdovac“ klube žaidžia būtent dešiniojo gynėjo pozicijoje ir ten yra pagrindinės sudėties futbolininkas.
Galima svarstyti, jog žaidėjas savo šanso sulauks ir su rinktinės marškinėliais, mat kiti kandidatai į tą poziciją didelių pranašumų prieš jaunąjį J. Lasicką neturi. E. Vaitkūnas tik neseniai atsitiesė po ilgalaikės traumos, o R. Baravykas prarado startinę poziciją Vilniaus „Žalgirio“ komandoje, tad žaidybinės praktikos jam trūksta.
Taigi į rinktinę atvyko trys žaidėjai, kvietimo sulaukę arba pirmą kartą, arba po ilgesnės pertraukos.
Galima kelti klausimą, su kokiomis užduotimis jie prisijungė prie rinktinės, tačiau galima matyti, jog tokią situaciją nulemia elementarus bent šiek kokybės pasiūlyti galinčių futbolininkų skaičius Lietuvoje.
Galima spėti, kad tiek E. Vaitkūnas, tiek ir D. Matulevičius galbūt nebeturėjo didelių ambicijų dar kartą apsivilkti nacionalinės komandos marškinėlius, tačiau situacija padiktavo kitokią įvykių eigą.
Tenka laukti, kol dar šiek tiek labiau subręs jaunesni ir perspektyvesni futbolininkai ir tik tada rinktinės veteranai galės užleisti jiems vietą.
