Nuo tada, kai buvo pakeistas geriausių sportininkų rengimo modelis, praėjo beveik dveji metai, per kuriuos sportas patyrė ir daugiau permainų. Kas pasikeitė, ar sportininkams po pokyčių tapo geriau? Gal tai atsitiktinumas, bet iš neseniai vykusių irkluotojų, baidarininkų ir kanojininkų bei lengvosios atletikos pasaulio čempionatų mūsų atstovai parsivežė itin prastą rudeninį derlių.
Prisišūkavę, prisivaidiję sporto žmonės atvėso ir sėdo kalbėtis, žiūrėti, kokias spragas atvėrė reforma. O sportu besirūpinančių institucijų atstovai sutarė tam tikra forma grįžti prie vienos įstaigos, kuri teiktų specifines paslaugas. Toji įstaiga būtų po audringų reformų vieną raidę pametęs buvęs Lietuvos olimpinis sporto centras (LOSC).
Jau beveik dveji metai savo sportininkus rengia tik sporto šakų federacijos. Prieš tai 21 metus geriausių atletų ir pamainos sportininkų rengimu besirūpinusiam LOSC nuo 2018 m. sausio 1-osios ši funkcija buvo panaikinta, o šį rugpjūtį jis tapo tiesiog Lietuvos sporto centru (LSC).
Kaip žinoma, per šiuos pora metų sportas patyrė ir daugiau pokyčių: perėjo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos globon, pernai spalį buvo priimtas dar šūsnį naujovių pateikęs Sporto įstatymas. Žodžiu, sporto užkulisiuose per visus šiuos permainų metus aistros netilo, liūdna nebuvo.
Reformatoriai dažniausiai kartojo tris dalykus: bus skaidru kaip niekad, visi pokyčiai ypač sportininkams bus tik į gera ir ne valstybės funkcija profesionalius atletus ruošti.
Gal tai visai nesusiję, bet galima prisiminti šios vasaros pabaigos ir rudens pradžios mūsų sportininkų pasirodymą trijuose pasaulio čempionatuose, kuriuose buvo kovojama ir dėl kelialapių į olimpines žaidynes.
Pasaulio irklavimo čempionatas Austrijoje – nulis medalių, tris įgulos iškovojo olimpinius kelialapius. Pasaulio baidarių ir kanojų irklavimo čempionatas Vengrijoje, pagrindinė atranka į Tokijo žaidynes, – vienas kanojininko Henriko Žustauto iškovotas aukso medalis, deja, neolimpinės 200 m rungties, ir nulis iš 82 išdalytų olimpinių kelialapių. Pasaulio lengvosios atletikos čempionatas Dohoje – nulis medalių, nulis kelialapių ir apskritai vienas prasčiausių mūsiškių pasirodymų tokio rango varžybose. Nebuvo pagrindo džiūgauti ir per anksti pasibaigusiu krepšininkų pasirodymu pasaulio pirmenybėse Kinijoje, bet sakykime, kad komandinė sporto šaka – šiek tiek kitoks pasirengimo kalibras.
„Po skaudžių nuosmukių visada ateina pakilimas“, – neslėpdama nusivylimo, bet ir nepuldama dramatizuoti padėties pasirodymą Dohoje įvertino Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) generalinė sekretorė Nijolė Medvedeva. Ir pridūrė besitikinti, kad Lietuvos lengvaatlečių kitąmet olimpinėse žaidynėse bus kur kas daugiau nei Kataro sostinėje. Dohos kaitrą patyrė vienuolika Lietuvos lengvaatlečių, o kelialapius į kitąmet vyksiančias Tokijo olimpines žaidynes dar anksčiau užsitikrino keturi mūsų lengvosios atletikos atstovai.
„Gerai, kad Tarptautinė lengvosios atletikos federacija plečia varžybų geografiją, smagu su tolimesniais kraštais susipažinti, nes gal ne visi galėtų sau leisti į tokią šalį kaip Kataras nuvykti, bet nereikėtų ten rengti tokių varžybų kaip pasaulio čempionatas“, – subtiliai šaržuodamas neseniai pasibaigusias planetos pirmenybes apibūdino čempiono titulo į Dohą vykusio ginti disko metiko Andriaus Gudžiaus treneris Vaclovas Kidykas.
Po Rio – patikrinimas
LLAF buvo viena iš nedaugelio, kurios vadovybė palaikė Lietuvos sporto reformos įgyvendintojus. Dauguma kitų federacijų, visuomeninių organizacijų, trenerių, sportininkų tuometinės valdžios stumiamą sumanymą iš LOSC funkcijų išbraukti ne tik elitinių sportininkų, pamainos rengimą, bet ir sporto medikų, kineziterapeutų, masažuotojų, centre dirbančių vadybininkų teikiamas paslaugas tyliau ar garsiau kritikavo. Nors iečių sulaužyta buvo daug, sporto bendruomenė suskaldyta, viešai ir juolab neviešai visaip išsivadinta, reforma buvo įvykdyta ir štai jau beveik dveji metai gyvenama naujai.
Garsus disko metikas, dukart olimpinis čempionas, o dabar Seimo narys, Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos, aktyviai palaikiusios šią reformą, pirmininko pavaduotojas Virgilijus Alekna trumpai primena, kokie įvykiai privertė valdžią susimąstyti apie būtinas sporto permainas.
„Kaip prisimenate, po praėjusių žaidynių vyko LOSC patikrinimas, funkcijų, atsakomybių peržiūrėjimas ir buvo pamatyta, kur problema, kodėl olimpinėse žaidynėse neiškovojame planuotų vietų. Per visą laiką iki žaidynių joms buvo ruošta arti 300 sportininkų, o į Rio iš visų tų ruoštų nuvažiavo gal 30–35 sportininkai. Valstybės pinigai negali būti taip naudojami, kad lyg ir pasiimi pinigus, planuoji žaidynėse užimti atitinkamą vietą, bet net atrankos į jas nepereini“, – priešistorę primena V. Alekna.
Vakarų pasaulyje, tęsia garsus disko metikas, valstybės neužsiima profesionalių sportininkų rengimu. Jų prioritetas – sporto bazes statyti, moksleivių, jaunimo pritraukti į sportinę veiklą, kad jie judėtų, sportuotų. Taip yra visose ES šalyse.
„Baltarusija, Rusija, Azerbaidžanas eina kitu keliu, ten valstybės prioritetas ruošti profesionalius sportininkus, bet tai posovietinės šalys, kurios save reprezentuoja pasauliui tik per sportą. O Vakarų šalyse profesionaliajam sportui plėtoti yra visuomeninės organizacijos, tokios kaip olimpiniai komitetai, sporto šakų federacijos, kurių tikslas jau kitas – nuvežti sportininkus į olimpines žaidynes, žemynų, pasaulio čempionatus. Ir tam šios visuomeninės organizacijos gauna finansavimą iš valstybės“, – paaiškina V. Alekna.
Nuo pasišūkavimų – prie dialogo
„Mes padarėme, kas nuo mūsų priklauso – reformą atlikome, sportą pakėlėme iki ministerijos lygio, Sporto įstatymą priėmėme. O kas pasikeitė, kaip įgyvendinamas įstatymas, ar su kokiomis nors problemomis susiduriama – šitą geriau žino ministerijos Sporto grupė, toliau jau jie prižiūri, kad įstatymas būtų įgyvendintas. Ten kreipkitės“, – pasiūlė Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas Kęstutis Smirnovas.
Kreipiamės. Ir susėdame pokalbio su Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) viceministre Kornelija Tiesnesyte, Sporto grupės patarėja Gintare Paparte. Abi jos į ministeriją atėjo iš spalio 1-ąją galutinai likviduoto Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD), todėl apie sporto reformą, jos sukeltas emocijas ne iš spaudos puslapių ar interneto portalų žino.
Ar kas nors pasikeitė per beveik dvejus metus, ar problemos, apie kurias kalba ir su kuriomis susiduria sporto federacijos, sportininkai, treneriai, iki ministerijos ateina?
„Kiekvienas ateina su savo problemomis. Viena iš akivaizdžių problemų yra žmogiškoji, nes ateinama tiesiog elementariai pasiklausti, o kaip bus. Iki paprasto žmogaus – trenerio ar savivaldybės sporto padalinio darbuotojo informacija nenueina. Anksčiau būdavo įvairių pasikalbėjimų, per kuriuos ir dalydavomės informacija. Šiek tiek mažesniais formatais planuojame tą atkurti, turime nuolatiškesnį kontaktą su LTOK“, – vardija viceministrė.
„Spalio 17 d. bus ministerijos posėdis kartu su savivaldybių sporto padalinių vadovais – kalbėsime su tais žmonėmis, kurie savivaldybėse kuruoja sportą. To nėra buvę jau penkerius ar šešerius metus. Dialogas atkuriamas, bet ne viskas taip greitai“, – priduria G. Papartė.
Iš įvairių sporto federacijų iki ministerijos ateina beveik tos pačios bėdos ir tie patys klausimai: federacijose dirba mažai žmonių, o darbo krūvis labai didelis, sunku dėl medicininio aptarnavimo, sportininkų pamainos rengimo. Viceministrė sako girdinti daug prašymų duoti, bet pasigenda lygiaverčio struktūrinio dialogo, konkrečių siūlymų.
„Bet manau, kad išmoksime kalbėtis ir racionalia kalba, ne pasišūkauti, o imtis struktūruoto dialogo“, – viliasi pašnekovė.
Atsivėrė spragos
„Tai yra palikimas, situacija, kurią gavome, – sako K. Tiesnesytė ir patikina nedalyvavusi tose diskusijose, darbo grupėse, kuriose buvo priimami sprendimai keisti ligtolinį sportininkų rengimo modelį. – Negaliu atsakyti, ką tie žmonės galvojo. Galiu žiūrėti, ką turime dabar, ir pasakyti, kas pasimatė – akivaizdžiai pamatėme žmogiškųjų išteklių, vadybines, strateginio mąstymo spragas, negebėjimą greitai persiorientuoti. Didžiulė spraga atsivėrė pamainos rengimo srityje, federacijoms sunku pereiti iš visuomenininkų į nuolatinę veiklos sritį, todėl galvojami modeliai, kaip tas spragas būtų galima padėti užpildyti“, – sako K. Tiesnesytė.
Vienas dažniausiai linksniuojamų skundų – po Olimpinio centro, kuriame telkėsi ir sporto medikai, o jų paslaugos federacijoms nieko nekainavo, pertvarkos sunku visiems atletams įpirkti medicinines paslaugas. Patiems geriausiems savo sportininkams, nuo kurių pasirodymo ir į federacijos taupyklę atnešto balo priklauso būsima jų finansinė gerovė, federacijos kineziterapeutą, masažuotoją skiria, o štai visiems kitiems lieka trupiniai nuo stalo.
Pasak K. Tiesnesytės, susimąstyti verčia ir vaikų, paauglių silpnokas fizinis pasirengimas, jiems taip pat reikia kineziterapeutų paslaugų ir priežiūros. „Čia esame suplanavę tam tikrus struktūrinius pakeitimus. Bet mes vieni patys padarysime nedaug, nes arčiausiai vaiko yra treneris. Vadinasi, federacijos arba yra suinteresuotos turėti didžiulį pagrindą, daug sportuojančių vaikų, arba nėra, jos turi matyti savo sportinę piramidę nuo apačios iki viršaus. Visiems reikia šiek tiek pasitempti ir tikrai manau, kad galime tikėtis gerėjančių rezultatų“, – sako viceministrė.
Bet grįžkime prie didžiojo sporto, nors jis be apačios, tai yra daugybės sportuojančių vaikų, ilgai negalėtų gyvuoti.
V. Aleknos tikinimu, šiais laikais federacijai nusisamdyti kineziterapeutą, ypač kai netrūksta įvairių klinikų privačiame sektoriuje, tikrai ne bėda. Ir iki reformos stipriausios federacijos neturėjo LOSC įdarbintų medikų. O dabar jos visos yra sudariusios sutartis su reabilitacijos ar kokia kita medicinos įstaiga.
„Kai medicinos paslaugos ėjo per LOSC, buvo tokia problema, kad ten dirbusių medikų atlyginimai buvo juokingi. Geriausias sportininkas turi dirbti su geriausiai apmokamu savo srities specialistu, taigi ir sporto mediku, kineziterapeutu. Reformos esmė ir yra tokia: federacijos savo geriausius sportininkus privalo maksimaliai aprūpinti, galbūt kai kada kitų sportininkų sąskaita, bet po to tie geriausi sportininkai suneša į federacijas balus, kurie ir lemia finansavimą“, – į pradžią dar sykį grįžta dukart olimpinis čempionas.
Dabar medicina, visos jos paslaugos teikiamos laisvos rinkos sąlygomis. „Nežinau, kiek mes galime konkuruoti atlyginimų mokėjimo galimybėmis ir mokėti daktarui, kai turime labai aiškų ir griežtą biudžetinį reglamentavimą. Klausimas, kiek su tomis įstaigomis, kurių tikslas – privačios praktikos ir pelno siekimas, gali konkuruoti biudžetinė sistema. Su medicina yra dar viena problema, kad pačios sporto medicinos kaip tokio dalyko nesirenka. Per metus studijas baigia vienas arba du sporto medikai. Ir nebūtinai jie eina į sportą“, – sako K. Tiesnesytė.
Reikia sporto medikų ar ne?
Bet ar čia nėra kita medalio pusė – koks valstybės požiūris į sporto mediciną, taip ją jauni žmonės ir renkasi, tai yra nesirenka. Būtent tokią nuomonę ne sykį yra išdėstęs iki LOSC reformos 21 metus olimpinės rinktinės vyr. gydytoju pradirbęs sporto medikas Dalius Barkauskas. Neseniai kalbėdamas konferencijoje apie tai, kas laukia mūsų sportininkų karštame ir drėgname Tokijuje kitą vasarą, jis rėžė be pagražinimų: „Sąlygos Tokijuje bus labai nepalankios, adaptacija prie jų turi būti individualizuojama – turėtume kalbėti ne tik apie visą rinktinę, bet ir apie kiekvieną sportininką atskirai. Bet po įvykusios sporto pertvarkos susidariusią situaciją apibūdinsiu dar gana literatūriškai ir lietuviškai – mes esame giliai užpakalyje. Dabar mes turėtume maksimaliai išnaudoti sukauptą patirtį ir ją bandyti pritaikyti prie Tokijuje mūsų sportininkų laukiančių ypač sudėtingų sąlygų, bet realiai nieko negalime daryti, nes atsirado žmonių, kurie sugalvojo, kad viską, kas iki tol buvo, reikia pakeisti. Pakeitė ir dabar visi turi ką veikti, visi galvoja, kaip iš šitos situacijos išeiti. Bet čia, Marijos žemėje, taip elgtis būdinga.“
Po pertvarkos su sportininkais dirbę medikai, kineziterapeutai išsibarstė kas sau, ėmė trūkti grandies, kuri kauptų ir sistemintų žinias apie sportininkus, rūpintųsi įvairiais medicininiais geriausių mūsų sportininkų reikalais.
K. Tiesnesytė prasitaria apie ketinimą konsoliduoti žmogiškuosius, finansinius išteklius ir bandyti bendromis suinteresuotų pusių pastangomis išlaikyti sporto medikų branduolį. „Tam tikra forma tai būtų grįžimas prie vienos įstaigos, kuri užsiimtų viskuo ir kurtų institucinę bei asmeninę sportininkų atmintį. Turime siūlymą prijungti Sporto medicinos centrą prie Lietuvos sporto centro. Ši institucija būtų vykdančioji, atliktų praktinę funkciją. Sportininkas turėtų labai aiškų kontaktą su sporto mediku, kineziterapeutu, masažuotoju. Tame Sporto centre tą kontaktą mes galėtume atkurti. Galbūt jo modelis nebūtų toks kaip anksčiau, bet jame būtų galima teikti labai specifines paslaugas“, – sako viceministrė.
Lietuvos sporto centre žadamos teikti ir administravimo paslaugos. Jos įvardijamos kartu su informacija apie LOSC pavadinimo keitimą KKSD tinklalapyje esančiame apraše: „Nuo 2019 m. spalio 1 d. centrui tapus Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos biudžetine įstaiga, greta pagrindinės funkcijos, t.y. užtikrinti tinkamą valstybės sukurtos ir centrui perduotos valdyti sporto, apgyvendinimo paskirties infrastruktūros eksploatavimą sportininkų rengimo, aukšto meistriškumo sporto varžybų ir sporto renginių organizavimo bei kitos visuomenei naudingos veiklos tikslais, ateityje centrui numatoma pavesti valstybės stipendijų ir premijų už pasiektus aukšto meistriškumo sporto laimėjimus sportininkams mokėjimą bei valstybės stipendijų mokėjimo sutarčių vykdymo kontrolę.“
V. Alekna abejoja, ar stipriosios federacijos pasisakytų už tokį centrą, nes tai šiek tiek iškreipia sporto finansavimą. „Dėl to ir buvo pamąstymas, kad pinigus LOSC išlaikyti reikėtų išdalyti federacijoms ir tegul jos pačios pasirūpina sportininkais. Aišku, yra tokių, kurios nesugeba to padaryti, bet kodėl dėl jų kitos turi kentėti“, – svarsto buvęs disko metikas.
Vakaruose, kurių pavyzdžiu dažnai daromos įvairios reformos, niekas net nesiginčija, kad šiandien profesionalųjį sportą įmanoma įsivaizduoti be sporto medikų, sporto mokslininkų centrų, kurių yra jau ne tik turtingose valstybėse. Taip, juos išlaikyti kainuoja, taip, primena V. Alekna, jie suvalgo nemažai sporto pinigų.
„Gal geriau nusipirkti tą paslaugą kur nors užsienyje, taip turbūt būtų pigiau. Arba steigti rimtą sporto medicinos centrą, kuriame dirbtų patys geriausi medikai. Aišku, jie būtų brangiai apmokami. Tam, kad būtų sukurtas sportinis medicinos centras, turėtų būti bendras visų federacijų, LTOK tikslas, jeigu tikrai matoma, kad ta problema egzistuoja. LTOK valdo didžiulį piniginį resursą. Ir jis šitoje vietoje galėtų parodyti lyderystę“, – sako V.Alekna.
O medalių ar reikia?
„Jeigu valstybė pasakytų, ko jai reikia, gyventi būtų paprasčiau, – sako Lietuvos plaukimo federacijos prezidentas Emilis Vaitkaitis. – Pavyzdžiui, aiškiai pasakytų, kad mums nereikia medalių, nes profesionalius sportininkus, trenerius, medikus išlaikyti brangu, eikime į masiškumą, mums užtenka, kad gyventojai būtų aktyvūs, judėtų, sportuotų. Tada ir federacijoms strateguoti būtų paprasčiau. Bet tai turi būti valstybės užsakymas.“
Aiškios sporto krypties iš valdžios atstovų pasigendantis E. Vaitkaitis atkreipia dėmesį į dar vieną dalyką – pamažu išsikreipiančią sporto piramidę. Patys geriausi sportininkai, kurių laimėjimai lemia federacijų finansinę gyvastį, gauna viską, bet pamaina savo sporto šakos lyderių beveik nemato, atotrūkis tarp jų didėja.
Išvežti Daną Rapšį ir dar kelis mūsų plaukimo lyderius į geriausius pasaulio baseinus treniruotis, nupirkti tenykščių medicinos centrų paslaugas yra pigiau, nei čia tą patį išlaikyti, bet kas bus, kai lyderiai baigs karjeras?
ŠMSM viceministrė sako, kad negali būti sporte arba – arba. Tik apačia arba tik viršus – tokia sporto piramidė neveiks. Jei nėra didelės masės sportuojančių vaikų, daug fiziškai aktyvių gyventojų, neatsiras ir medalis, nes jis iš nieko neatsiranda.
Pametęs raidę LOSC ir kitos metamorfozės
Ar Lietuvos olimpinis sporto centras, kuris, kaip minėta, nuo rugpjūčio 1-osios pavirto Lietuvos sporto centru, ir būtų toji institucija, kurioje vėl imtų telktis sportininkai, medikai, treneriai? Ar čia būtų aptarnaujami ir vaikai, paaugliai, todėl iš pavadinimo pradingo žodis „olimpinis“.
„Žodis „olimpinis“ asocijuodavosi su tuo, kad šio centro steigėjas – Olimpinis komitetas, bet čia toks niuansas. Nereikia skirstytis tarp olimpinės, neolimpinės sporto šakos. Į ateitį žiūrint galima būtų specifinių paslaugų paketą konstruoti priklausomai nuo to, ar tai yra aukšto meistriškumo atletams, ar jaunimui skirtos paslaugos. Juk paslaugos reikalingos labai individualios, jos priklauso ne tik nuo sporto šakos, bet ir nuo amžiaus, paties sportininko. Sporto negalima sudėti į tris ar penkias dėžutes, kiekvienas sportininkas ateina su savo fiziologija, talentu, charakteriu – į juos ir reikia pažiūrėti lanksčiau. Ta institucija galėtų tą daryti. LSC yra veikianti organizacija, kažin ar verta blaškytis, plėstis, nes kitokiems dalykams reikėtų galvoti apie papildomus finansus“, – dėsto K. Tiesnesytė.
ŠMSM Sporto grupės patarėja G. Papartė primena, kad kai 2017 m. buvo keičiamos LOSC funkcijos, federacijoms buvo pasiūlyta sportininkus rengti ten pat, Olimpiniame centre, ir gauti centralizuotą paslaugų teikimą – medikus, psichologus, trenerius, vadybininkus. Bet nė viena federacija neišreiškė noro. Kai buvo pasakyta, kad pinigai pas jas ateis tiesiogiai, federacijos pasirinko tiesiogiai tuos pinigus valdyti.
„Gal federacijos galvojo, kad sugebės susirasti tas paslaugas kitur, pigesnes, bet praktika parodė, kad taip neįvyko. Viešieji pirkimai, apklausos bent iš trijų tiekėjų, riboti žmogiškieji ištekliai federacijose lemia, kad jiems ir vadyba sudėtinga, ir dokumentus pildyti sunku. Tada nesugeba, nespėja ir vėl turim naują problemą. Vadybos modelių yra įvairių – galima pasitelkti savanorystę, dabar yra galimybė žmones įdarbinti projektiniams darbams atlikti. Pasaulis eina į priekį, patys turime galvoti, ką galime padaryti kitaip ir geriau. Juk yra visokių finansinių instrumentų – fondų, ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinių, įvairių projektų. Reikia domėtis naujovėmis, galimybėmis, perlipti per save ir keistis“, – siūlo ŠMSM viceministrė.
Tiesiogiai su sporto šakų federacijomis dirbanti G. Papartė sako pastebinti, kad dažnai puikiai dirbama tose federacijose, kuriose esama jaunesnių žmonių, nes jie dažniausia moka užsienio kalbą, patys ieško tarptautinių projektų. „Pokytis ateina, tik gal ne taip greitai, kaip norėtųsi“, – priduria G. Papartė.
O ar sportininkai, federacijos sulauks pagalbos, realių pokyčių iki Tokijo? K. Tiesnesytė sako, kad biudžetinės įstaigos struktūriniams pakeitimams atlikti galimos dvi datos – sausio 1-oji ir metų vidurys. Iki pirmosios datos nedaug belikę, tad tikėtini pokyčiai – tik nuo liepos. Bet, viceministrės tikinimu, dviem institucijoms, turinčioms bendrą tikslą ir bendrą užduotį, kalbėtis ir darbus realiai pradėti formalūs dalykai mažiausiai trukdo.
„Su LTOK kalbame, kad jau netgi iki Tokijo – šioms žaidynėms pasirengti, lėšoms ir žmogiškiesiems ištekliams sustyguoti, sudaryti sąlygas medikams vykti į varžybas, prižiūrėti sportininkus – galima pasirašyti bendradarbiavimo sutartį. Susėsti, susidėlioti atsakomybes, finansines įplaukas. Anksčiau taip ir būdavo – KKSD ir LTOK tokias bendradarbiavimo sutartis sudarydavo. Tame dokumente reikėtų surašyti, kas ką konkrečiai daro, grįžti prie skaudaus atsakomybės klausimo“, – į atskaitos tašką, nuo kurio prasidėjo mintys apie reformą, grįžta K. Tiesnesytė.
Dar vienas atskaitos taškas
Bene 15 įstatymo redakcijų ir ilgiau nei dešimtmetį – tiek užtruko ne mažiau nei LOSC reforma aistrų, ginčų, susipriešinimo sulaukęs naujasis Sporto įstatymas, kuris pernai spalį buvo priimtas. Šiame naujame įstatyme detaliai surašyta, kas, kokias ir už ką gaus premijas, rentas, bet štai kas tuos sportininkus ruoš, kad jie galėtų premijas, rentas užsidirbti, yra pusantro sakinio: „Valstybė steigia įstaigą, kuri sudarytų sąlygas sportininkams rengti.“ O savivaldybės, anot įstatymo, gali steigti tokias įstaigas. Ar vieną raidę pametęs ir iš LOSC tapęs LSC – tai šios valstybės steigiamos įstaigos, kuri sudarytų sąlygas sportininkams rengti, pradžia?
„Toks sakinys įstatyme yra, tam tikrų funkcijų, specifinių paslaugų koncentravimas kaip ir yra, jei valdžios atstovai manys, kad to nepakanka, įstatymas leidžia steigti centrą. Nors nesakyčiau, kad šis sakinys kažką lemia. Net ir tuo atveju, jeigu jo nebūtų, tokią teisę valstybė turi.
Galime lyginti skirtingus žmonių požiūrius, kodėl LOSC funkcijos buvo pakeistos. Buvo laikotarpis, kai Lietuvoje buvo manančių, kad nėra valstybės funkcija rengti sportininkus. Pasikeitė žmonės – pasikeitė matymai. Bet pirmiausia reikėtų aptarti, koks turėtų būti tokios įstaigos modelis, ar negalima naudoti tų organizacijų ir institucijų, kurias dabar turime. Ką tai reiškia sportininko rengimas – tai treneris, jo paslaugų pirkimas. Medicina – tai vėlgi paslaugos pirkimas. Ar valstybė šituose santykiuose gali dalyvauti lygiavertiškai ir ar ji turi dalyvauti?“ – prie klausimų, svarstytų reorganizuojant LOSC, grįžta K. Tiesnesytė.
O paklausta, ar yra pasirengusi tam atvejui, kad jeigu nesusiklostytų Tokijo žaidynės, prasti rezultatai būtų nurašyti sporto pertvarkai, atsako teigiamai.
V. Kidykas, kurio treniruojamas A. Gudžius turi iškovojęs vieną iš keturių mūsų lengvaatlečių olimpinių kelialapių, mėgsta pateikti tokį pavyzdį. Prieš penkiolika metų, Vilkijoje užmatęs gerą mostą turintį vaikiną, kurį dabar pažįstame kaip pasaulio ir Europos čempioną A. Gudžių, jį atsivežė į Kauną, apgyvendino LOSC Kauno filiale ir ėmė treniruoti.
„Jeigu dabar atrasčiau tokį gabų jaunuolį, jį galėčiau priglausti nebent savo namuose“, – sako V. Kidykas.
Karjerą jau baigęs penkiakovininkas Andrejus Zadneprovskis, kurį atvykti rimčiau treniruotis į Kauną prikalbino treneris Edmundas Margevičius tolimais 1989-aisiais, perspektyvų vaikinuką iš Klaipėdos apgyvendino savo namuose, nes iš kitur atvykusiems sportininkams tada nebuvo, kur apsistoti. Šalis tik budo, sava sporto sistema netrukus buvo imta kurti nuo nulio. Vis dėlto po trijų dešimtmečių į šį atskaitos tašką pavyko sugrįžti.
