Tie, kas iš arti stebėjo pasaulio lengvosios atletikos čempionatą sutiks, kad daugiausiai prakaito išliejo ištvermės varžybų dalyviai. Dohoje startavo maratonininkė Monika Bytautienė ir ėjikai – Živilė Vaiciukevičiūtė, Arturas Mastianica ir Marius Žiūkas. Šis Lietuvos rinktinės ketvertas vertas atskiro įvertinimo už viską, ką patyrė verdančiame Dohos „Corniche“ pakrantės karštyje.
Pirmenybių organizatorių sumanymas turėjo būti gražus. Ištvermės varžyboms parinkta vieta šalia vandens ir dangoraižių. Tačiau sunkiai pakeliamas karštis ir drėgmė virto negailestinga kritika rengėjams dėl pasityčiojimo iš sportininkų. Dauguma pasitraukusių iš varžybų tai padarė ne savo noru.
Tada supranti, koks svarbus palaikymas būnant toli nuo namų. Apie tai kalbėjo visi Lietuvos ėjikai Dohoje. Jie žino, kad bet kuriame pasaulio krašte pamatys šalies trispalvę ir išgirs motyvuojančius žodžius.
Prie ėjikų sėkmės prisideda ne tik su komanda dirbantys treneriai. Kiekvienose varžybose galima sutikti buvusius sportininkus, kurie susibūrė į „Eks ėjikų“ klubą. Mažesnėmis ar didesnėmis grupėmis jie keliauja paskui Lietuvos komandą, padeda vieni kitiems.
Pasaulio čempionate Dohoje iš visų žiūrovų išsiskyrė du vyrai, kurie nuolat žvilgčiojo į laikrodžius, dalijo patarimus trasoje esantiems lietuviams, fiksavo varžovų laikus. A. Mastianica po 50-ies km varžybų pripažino, kad ne tik trenerio šūksniai, bet ir pagalba iš žiūrovų padėjo per paskutiniuosius kilometrus, kai pavyko aplenkti du varžovus ir užimti aukštą 15-ą vietą.
Šie du vyrai – Rytis Arbačiauskas ir Arūnas Abromavičius. Į tolimą Katarą iš klubo atvyko tik jie. Bet svarbiausiose kitų metų varžybose – pasaulio taurėje ir Tokijo olimpinėse žaidynėse „Eks Ėjikų“ desantas bus didesnis. Profesionaliai sportavę apie dvi dešimtis metų R. Arbačiauskas ir A. Abromavičius sako suprantantys, ko reikia trasoje esantiems ėjikams.
„Kai būna sunku, lieki vienas pasaulyje. Dažniausiai nueini į kažkur ir į tave niekas nekreipia dėmesio. Bet koks lietuviškas balsas prideda daug papildomų sekundžių, neleidžia atsipalaiduoti, padeda kentėti. Todėl ir važiuojame, nes matome, kad yra akivaizdi nauda“, – apie pagrindines užduotis būnant šalia trasos pasakojo R. Arbačiauskas.
„Varžybų pradžioje būna lengva, todėl patariame eiti ramiai, skatiname. Bet ateina metas, kai sportininkui reikia iškentėti, perlaužti save, mūsų terminais – numirti, peržengti per save. Tada reikia, kad visi rėktų, padėtų, nes žmogaus smegenys ir valia – begalinė. Prasideda varžybos dėl to, kas kiek iškentės“, – apie sunkiausias sportinio ėjimo akimirkas kalba R. Arbačiauskas.
Vyrai juokėsi, paklausti apie sąlygas Dohoje, rankšluosčiais šluostydami kūnu tekantį prakaitą. Pasak buvusių ėjikų, šis čempionatas liks visų atmintyje.
„50-ies km varžybose A. Mastianicai buvo visai sunku, atrodė, kad palūš. Bet parėkėm, jis išgirdo trenerio nurodymus, gal vandens atsigėrė – ir viskas gerai. Sportininkai vis tiek mato, kad į tokias tolimas šalis atvažiuoja sirgaliai. Po varžybų visi prieina ir dėkoja, kad buvom ir bent keliese palaikėm“, – pasakojo A. Abromavičius.
Vyras į pirmąsias keliones su ėjikais leidosi nuo 2000-ųjų. Abu Birštono ėjimo mokyklos auklėtiniai sako, kad to nedarytų, jeigu šis sportas nebūtų širdyje. Su savimi jie visuomet turi Lietuvos trispalvę.
Dėl vėliavos Dohoje sulaukta organizatorių pastabų – kas kartą, kai geltona žalia raudona užgoždavo reklaminius stendus. Nuo jaunystės sportavusiems A. Abromavičiui ir R. Arbačiauskui sportinis ėjimas tapo gyvenimu, kuris vienija, suburia draugus ir bendraminčius.
