Sportas

2019.09.26 08:30

Edita Pučinskaitė: kaip ir kiekvienoje srityje, dviračių sporte – daug diskriminacijos

Giedrė Čiužaitė, LRT RADIJO laida „10-12”, LRT.lt2019.09.26 08:30

„Pamenu, kai, neturėdamos jokių technologijų, mindavome, o treneris prie mūsų privažiuodavo ir sekdavo pulsą. Mes pridėdavome pirštą prie rankos ir per dešimt sekundžių suskaičiuodavome, koks mūsų pulsas. Tada treneris nuspręsdavo, ar greitį sulėtinti, ar padidinti, – tai buvo labai primityvu“, – su LRT RADIJU prisiminimais dalijasi viena garsiausių Lietuvos dviratininkių istorijoje.

– Kiek Jums buvo metų, kai pirmąkart sėdote ant profesionalaus dviračio?

– Mano važiavimo dviračiu pradžia yra ir truputį komiška, ir skaudi. Iš pradžių tapau lengvaatlete, bėgiojau ilgesnius nuotolius ir svajojau tapti maratono bėgike. Tuo metu Panevėžio sporto mokyklos internatai vykdė stojamuosius egzaminus ir rajono savivaldybė pakvietė mane stoti, tačiau aš nebuvau priimta. Maniau, kad tai visiška neteisybė, nes mano duomenys buvo puikūs.

Tada prie manęs priėjo treneris ir pasiūlė stoti į dviračių sportą. Man tereikėjo nuvažiuoti du kilometrus, nes visus kitus normatyvus buvau atlikusi. Nusprendžiau sau, kad tapsiu dviratininke. Nuvažiavusi atkarpą per paskutinį posūkį įvažiavau į vieną griovelį ir nugriuvau. Pamenu, jog tą akimirką labai išsigandau, nes maniau, kad net į dviračių sportą nepateksiu, tačiau prie manęs pribėgo treneris ir pasakė, kad rezultatas puikus. Kadangi nukritusi neapsiverkiau, jam atrodė, kad mano charakteris yra ypač tinkamas tokiam sportui, nes čia nereikia verkti, – reikia turėti noro ir ryžto. Taip aš patekau į dviračių sportą, tačiau mano artimieji buvo labai prieš tai nusiteikę.

– Kodėl?

– Mano mamai atrodė, kad šis sportas yra labai sunkus ir ji bijojo, kad jos vaikas nesusižeistų. Dabar dviračių sporto filosofija yra labai pasikeitusi. Anksčiau jis buvo traktuojamas kaip pavargusių arklių sportas. Buvo manoma, kad tai vyriškas sportas. Draugės netgi gąsdino, kad mano kojos bus labai negražios ir išaugs barzda.

Atėjus rugsėjui išvažiavau į sporto mokyklą. Tuo metu dviračių sportui nejaučiau jokios meilės – tai tebuvo mano protestas prieš pati nežinau ką. Galvojau, kad Lietuvoje labai daug lyja, daugiausia lygumos, todėl negalėjau suvokti, kaip galėsiu tapti kalnų dviratininke. Galiausiai išvažiavau į Kolumbiją, Prancūziją, Italiją, kur vyko įvairios daugiadienės lenktynės, kur buvo daug kalnų ir labai karšta. Tada pasirodė tikrieji mano gabumai ir suvokiau, kad tai yra mano pašaukimas.

– 2006–2007 metai buvo Jūsų karjeros pakilimas?

– Taip. Galima sakyti, kad mano karjera susideda iš dviejų etapų: „Tour de France“ ir pergalė pasaulio čempionate, kuri buvo mano karjeros pradžioje, 1998–1999 metais. Antroje karjeros pusėje – 2006–2007 metais – sugebėjau įgyvendinti savo svajonę ir laimėti „rožinius Italijos marškinėlius“. Tokia buvo mano karjera.

– Kas kiek laiko Jūs pasižiūrite tų triumfo akimirkų vaizdo įrašus ar nuotraukas?

– Tiesą pasakius, žiūriu labai retai, nes gyvenimas bėga šuoliais, atsiranda naujų idėjų ir paprasčiausiai nebėra laiko sustoti ir pažvelgti atgal. Šiemet yra 20-osios mano pasaulio čempionato metinės, dėl to kilo noras peržvelgti senus vaizdo įrašus ir nuotraukas bei susisiekti su kolegėmis, su kuriomis daug metų kartu sportavome. Kaip bebūtų, tai nutinka nedažnai. Galbūt yra teisinga eiti į priekį, o ne gyventi praeities iliuzijomis. Žinoma, kartais gera atsigręžti į praeitį ir pamatyti, kiek gražaus kelio nueita.

– Kai kalbini žmogų, kurio didžiausios šlovės metai yra praeityje, kartais svarstai, ar reikia sakyti buvęs, ar esamas sportininkas. Pavyzdžiui, Edita Pučinskaitė yra esama ar buvusi dviratininkė?

– Ar tai būtų buvusi, ar esama čempionė – nėra didelio skirtumo. Žmogaus karjera yra jo gyvenimo dalis, kuri visada jam priklausys. Džiugu, jog po šitiek metų tave atsimena ne tik artimų žmonių ratas, bet visa tai išlieka sporto istorijoje.

– Panašu, kad dabar netgi mėgėjai dviratininkai turi daugiau technologinių galimybių, nei turėjote Jūs, būdamos profesionalės?

– Tikrai taip. Pamenu, kai, neturėdamos jokių technologijų, mindavome, o treneris prie mūsų privažiuodavo ir sekdavo pulsą. Mes pridėdavome pirštą prie rankos ir per dešimt sekundžių suskaičiuodavome, koks mūsų pulsas. Tada treneris nuspręsdavo, ar greitį sulėtinti, ar padidinti, – tai buvo labai primityvu.

Dabar pasikeitė ne tik technologijos, bet ir įvairūs pasiruošimo sportui būdai. Pasaulis visiškai kitaip žiūri į dviračius ir visiškai kitaip ruošiamasi varžyboms. Anksčiau, kaip mes sakydavome, rinkdavome kilometrus, o tai reikšdavo, kad reikėjo važinėti ir žiemą. Dabar matoma, kad jaunimas ruošiasi visai kitaip.

Žinoma, dabar atsirado nemažai mėgėjų. Anksčiau buvo manoma, jog sportinį dviratį gali minti tik dviratininkai, ateityje norintys tapti profesionalais. Dabar žmonės suvokia, jog šis sportas yra ne tik puikus būdas treniruotis, bet ir gausus sveikatos šaltinis. Atėjo supratimas, kad tai yra kontaktas su gamta ir galimybė atsikratyti įvairių psichologinių problemų.

– Nemažai sportininkių pasaulyje prakalbo apie „Me too“ judėjimą ir apie tai, kad moterims ne visada užtenka gerai važiuoti, – egzistuoja nemažai jas žeminančių povandeninių srovių. Ar Jums teko su tuo susidurti?

– Žinoma. Kaip ir kiekvienoje srityje, taip ir dviračių sporto pasaulyje yra daug diskriminacijos ir problemų. Visuose klubuose, kuriems atstovavau, ne tiesiogiai, bet tokių atvejų pasitaikydavo. Labai sunku, ypač moterų kolektyvuose, kuriuose treneriai ir aptarnaujančio personalo darbuotojai yra vyrai. Tai yra klausimas, kuris ypač aktualus dviračių sporto pasaulyje ir ne tik. Tai yra vienas skaudulių, liečiančių moterų dviračių sporto pasaulį.

– Sakote, kad kažko tiesiogiai nepatyrėte. Ar Jūs nubrėždavote kokias nors ribas?

– Žinoma. Kiekvienas gali nubrėžti tam tikras ribas ir aš jas nubrėžiau, tačiau, nubrėždamas ribas, kartais tampi netiesiogine auka, nes kas nenubrėžia ribų, tas turi galimybę tapti, tarkime, prezidento ar pagrindinio sponsoriaus meiluže, po to galinčia diktuoti sąlygas ir darbą. Ne visada moterys ir merginos yra aukos – kartais yra taip, kad jos pačios provokuoja vyrus, užuot tiesiog dirbusios savo darbą. Jos šitaip dirba tam, kad po to turėtų kokį nors didesnį svorį komandoje ar klube.

– Ar tiesa, kad dabar vienas iš pagrindinių Jūsų užsiėmimų yra organizuoti labdaros renginius?

– Taip. Būtent dėl to aš ir esu Lietuvoje. Manau, jog egzistuoja toks terminas, kaip moralinė pareiga. Dauguma jį pritaiko šeimai, vaikams, tačiau jis turi atsidurti ir platesnėje erdvėje. Pabaigusi savo sportinę karjerą, kuri man labai daug davė, supratau, kad noriu už viską atsidėkoti pasauliui.

Ten, kur gyvenu, mes subūrėme dviratininkų grupę, propaguojančią kraujo donorystę. Mes visi tapome organų ir kraujo donorais bei skatiname visus į tai įsitraukti. Tai labai natūralus gestas, kurį gali padaryti visi, o ypač sportininkai, kurie yra sveiki žmonės. Vien tas faktas, kad, kam nors atiduodamas dalelę savęs, gali išgelbėti gyvybę, suteikia labai gerą jausmą.

Išsamiau – laidos „10–12“ įraše (klausytis nuo 00:52:00).

Parengė Gabrielė Sagaitytė.


10–12. Dviratininkė Edita Pučinskaitė – apie istorines pergales, „MeToo“ ir gyvenimą Italijoje