Sportas

2019.09.17 12:17

Dvi karjeras derinanti Virbalytė-Dimšienė: man viena aistra gyvenime yra per mažai

LRT.lt2019.09.17 12:17

2018 metų LTeam Apdovanojimų šventė. Tarp besirenkančių renginio svečių su dailia raudona suknele pasirodo ir Brigita Virbalytė-Dimšienė. Vienoje lengvaatletės rankoje – delninis rankinukas, o kitoje – mikrofonas. „Pati kartais išspaudžiu šypseną, ir kitiems tai išspaudžia šypseną. Bet jau visi prie to priprato“, – kalbėdama su LTOK.lt šypsojosi dvejose olimpinėse žaidynėse dalyvavusi ir tuo pačiu jau 13 metų LRT sporto žurnaliste dirbanti sportinio ėjimo atstovė, rašo ltok.lt.

Tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje didžioji dalis profesionalių sportininkų visą savo dėmesį, energiją ir laiką sukoncentruoja aukščiausių rezultatų siekimui, o apie tolimesnę savo veiklą ima mąstyti tik pabaigę karjeras. Visgi Brigita pasirinko kiek kitokį kelią.

„Aš visada buvau tas žmogus, kuriam viena aistra gyvenime yra per mažai“, – prisipažino lengvaatletė, sporto žurnalistika susidomėjusi dar 10-oje klasėje.

Ne kartą, ne du ir ne tris girdėjusi replikas, kad du amplua jai trukdo sporte išnaudoti visą potencialą, B. Virbalytė kaskart į jas atsakydavo sėkmingais pasirodymais varžybose – nuolatiniai startai Europos ir pasaulio čempionatuose, dukart varžytasi ir olimpinėse žaidynėse, o praėjusių metų Senojo žemyno pirmenybėse iškovota ketvirtoji vieta bei pagerintas Lietuvos rekordas.

„Svarbiausia yra susiderinti ir susidėlioti gyvenime prioritetus, – pabrėžė sportininkė, šiuo metu besigydanti traumą, dėl kurios jai teks praleisti pasaulio lengvosios atletikos čempionatą Dohoje. – Ačiū Dievui, jog žurnalistika visus šiuos metus buvo mano gyvenime. Dabar suvokiau, kad susiklosčius nepalankioms aplinkybėms sporto mano gyvenime gali nelikti labai greitai.

Bet aš tikrai žinau, kokiu keliu toliau eisiu, kai sporto nebeliks. Ir man dėl to lengviau, nes matau kolegas, kurių karjera artėja link pabaigos ir jie nežino, ką veiks toliau – tai gali privesti prie tikrai sunkių dalykų, sunkių išgyvenimų ir netgi depresijos.“

„Tikiuosi, kad sistema Lietuvoje pradės veikti ir tokių pavyzdžių kaip aš bus ne vienas ir ne du, o kur kas daugiau“, – pridėjo moteris, kuri apie savo dvigubą karjerą kalbės rugsėjo 26 dieną Vilniuje, Vienuolio gatvėje esančiame „Impuls“ sporto klube, vyksiančioje LTeam konferencijoje.

Prieš renginį su LTOK.lt bendravusi B. Virbalytė-Dimšienė papasakojo apie savo pasirinkimą laviruoti tarp žurnalistikos ir profesionalaus sporto, LTR vaidmenį šiuose išbandymuose, kurioziškas situacijas ir antros karjeros svarbą atletų gyvenime.

– Gal galėtumėte papasakoti, kaip jūsų gyvenime atsirado žurnalistika? Ir kaip atsidūrėte LRT, kur dirbate jau daugiau nei 10 metų?

– Jau 10-oje klasėje lietuvių kalbos mokytojos padrąsinta supratau, kad norėčiau studijuoti žurnalistiką, todėl paskutinius dvejus metus vidurinėje mokykloje gyvenau vien šia svajone. Žinojau, kad arba žurnalistika, arba nieko, todėl dėjau visas pastangas, ruošiausi baigiamiesiems egzaminams ir įstojau į Vilniaus universitetą. Žurnalistikos instituto studentai kiekvieną vasarą atlieka praktiką, o antrame kurse mano kurso draugė paklausė, ar nenorėčiau nueiti į LRT ir pasiprašyti į praktiką. Prisimenu, buvo ekskursija po LRT – pirmą kartą nuėjau į naujienų tarnybą, prie sporto redaktoriaus kompiuterio sėdėjo Saulenis Pociūnas, kuriam pasakiau savo norą.

Visada žinojau, kad mano žurnalistinė karjera turi būti susijusi su sportu. Saulenis iškart sutiko, po dviejų savaičių atėjau į praktiką ir ta praktika trunka iki šiol. Esu dėkinga kolegoms, kurie toleruoja visas mano treniruočių stovyklas – nesvarbu, jos trunka kelias savaites ar kelis mėnesius. LRT buvo ta jungtis, kuri man padėjo turėti dvigubą karjerą, nes sistema Lietuvoje tokių sąlygų iki šiol nesudaro.

– Žurnalistai turi specifinį santykį su sportininkais, bet jūs pati, būdama sportininkė, pasirinkote būtent šį kelią. Gana neįprastas sprendimas. Kodėl nusprendėte būti ir toje kitoje barikadų pusėje?

– Niekada apie tai nesusimąstydavau, kol patys žurnalistai nepradėjo, man jau dirbant, uždavinėti tokių klausimų. Kol buvau mokykloje, dar nelabai įsivaizdavau, kaip atrodys šis darbas, bet po kelerių metų supratau, kad ir man pačiai kartais naudinga perbėgti į tą kitą barikadų pusę, nes sportininkai dažnai taip užsisuka savo sportinėje rutinoje, kad gyvena tik sportu. Tas persikėlimas nuo savo asmeninių tikslų siekimo į kitus sportininkus man padėdavo.

Mano santykis su visais sportininkais ir sporto sistema yra draugiškas – bandau užimti neutralią poziciją, tačiau turiu prisipažinti, jog vis tik daugiau esu sportininkų pusėje. Stengiuosi laikytis daugiau ne objektyvumo, o žmogiškumo, nes suprantu, kokią dalį savo gyvenimo sporto žmonės atiduoda šiai aistrai, todėl stengiuosi nespausti ir neskaudinti savo klausimais. O ir faktas, kad su daugeliu sportininkų esame geri draugai, atrodo, turėtų trukdyti, tačiau man tiesiog malonu kartu su savo draugais džiaugtis jų pergalėmis ir kartu su jais išgyventi dėl nesėkmių – nors laikau mikrofoną, tačiau stengiuosi laviruoti tarp šių dviejų dalykų.

Taip, esu girdėjusi klausimų, ar tai nėra interesų konfliktas, kai esu ir sportininkė, ir sporto žurnalistė, bet aš laikausi elementariausių objektyvumo principų. Tas žmogiškas santykis su sportininkais, su sporto sistema – man tai yra šeima, todėl galėčiau pasakyti, kad reportažus rengiu iš didesnės meilės. Ar visada išlaikau objektyvumą? Nežinau. Bet žmogiškuoju aspektu aš žinau, kad esu teisinga.

– Iki šiol prisimenu, kuomet 2016 metais Lietuvos lengvosios atletikos geriausiųjų apdovanojimuose jūs iš pradžių kartu su visais žurnalistais kalbinote laimėtojus, o kai atėjo jūsų eilė – atidavėte mikrofoną kolegoms ir jau stojote prieš kameras. Ar tokiose situacijose pati nesijaučiate keistai?

– Sporto žurnalistika su mano profesionalios sportininkės karjera visą laiką ėjo lygiagrečiai, todėl vienas spragtelėjimas ir iš galiu būti žurnalistė, kitas spragtelėjimas ir aš galiu būti sportininkė. Tai labiau komiškai atrodo iš stebėtojų pusės, nes ne kartą buvo, kai aš pati laimiu varžybas ir nėra kam pakalbinti, nes pati turėčiau būti žurnalistė. Todėl būna įvairių situacijų – ar operatorius palaiko mikrofoną, ar draugai (šypsosi). Prisimenu ir prieš Londono olimpines žaidynes atvažiavau kaip žurnalistė į olimpiečių ženklelių įteikimą ir tik tada supratau, kad šiame renginyje turiu dalyvauti ir kaip sportininkė. Man tai tikrai nesunku – buvo ne vienas, ne du ir ne dešimt renginių, kuriuose dalyvavau dviejuose amplua. LTeam Apdovanojimuose kiekvienų metų pabaigoje aš pirmiausia pakalbinu savo kolegas, draugus ir tik tuomet su jais visais mėgaujuosi švente. Tie dalykai man yra tokie natūralūs, kad aš jų tiesiog nesureikšminu. Aš žinau, kad esu du asmenys – Brigita sportininkė ir Brigita sporto žurnalistė. Labai gerai galiu iš vieno vaidmens persikūnyti į kitą.

Dar prisimenu, kad abejose olimpinėse žaidynėse sportininkai, kurie manęs nelabai pažinojo, atsimindavo mane kaip sporto žurnalistę ir staiga mato kaip sportininkę – yra buvę komiškų situaciją, kai jie klausdavo, kodėl tarp mūsų yra sporto žurnalistė? (juokiasi) Pati kartais išspaudžiu šypseną, ir kitiems tai išspaudžia šypseną. Bet jau visi prie to priprato.

– Pati save vadinate dviem Brigitomis. Bet jeigu paklausčiau, kuri yra pagrindinė Brigita – sportininkė ar žurnalistė?

– Sportininkė! (juokiasi)

– Tuomet ar sportininkės karjeroje buvo tokių momentų, o galbūt net patarimų iš aplinkos, kad vienu metu dviejų karjerų nereikia ir vertėtų koncentruotis tik į sportą?

– Iš tikrųjų su ta mintimi gyvenau visus 13 metų. Lietuvoje tik prieš kelerius metus imta kalbėti apie dvigubą karjerą, tačiau svarbūs žingsniai vis dar nėra padaryti ir ta sistema dar neveikia. Man keisčiausia, kad kai buvo imta apie tai kalbėti, aš tapau tuo pavyzdžiu, kuris puikiai parodė, kad sportininkui įmanoma turėti dvigubą karjerą. Bet jeigu ne mano kolegos ir ne mano pačios užsispyrimas... Nes man sistema nepadėjo – nei universitetas, nei aplinka nedrąsino turėti dviejų karjerų. Aš visada buvau tas žmogus, kuriam viena aistra gyvenime yra per mažai.

Bet mano buvęs treneris, visa aplinka, netgi sporto sistemos žmonės dažnai sakydavo, kad taip niekada ir nesužinosiu, ką iš tiesų galiu, nes dalį savo laiko, skirto poilsiui, aukoju darbui. Bet aš manau, kad per daugelį metų, ypač per pastaruosius, įrodžiau, kad aukštų rezultatų įmanoma pasiekti turint ir antrą karjerą. Svarbiausia yra susiderinti ir susidėlioti gyvenime prioritetus. Aišku, mano gyvenime galbūt nukenčia žmonės – mano šeima, mano draugai, kurie negauna jiems skirto laiko. Visgi aš manau, kad buvau pavyzdys, kad tai įmanoma. Ir, jeigu Lietuvoje įsiplėtos ta dvigubos karjeros sistema, daugiau sportininkų pajėgtų šalia sporto turėti ir tam tikrą veiklą. Nebūtinai kalbu apie darbą, bet galbūt ir pomėgį, kuris ateityje galėtų tapti darbu. Tiesiog reikia, kad sportininkams būtų sudarytos tam tikros sąlygos.

O ta mintis ir dvejonė, kad galbūt būčiau pasiekusi daugiau, jeigu nebūčiau buvusi sporto žurnalistė, aišku, kažkur tyliai kirba iki dabar. Bet aš taip myliu šias abi sferas, kad net neįsivaizduoju, jog galėtų būti kitaip. Aš visada sakau, kad esu sportininkė ir man sportas yra numeris vienas, o sporto žurnalistika – mano pomėgis ir laisvalaikis.

Bet ir šiandieninėje situacijoje, kai esu traumuota, suprantu, kad ačiū Dievui, jog šis laisvalaikis ir pomėgis visus šiuos metus buvo mano gyvenime. Dabar suvokiau, kad susiklosčius nepalankioms aplinkybėms sporto mano gyvenime gali nelikti labai greitai. Bet aš tikrai žinau, kokiu keliu toliau eisiu, kai sporto nebeliks. Ir man dėl to lengviau, nes matau kolegas, kurių karjera artėja link pabaigos ir jie nežino, ką veiks toliau – tai gali privesti prie tikrai sunkių dalykų, sunkių išgyvenimų ir netgi depresijos.

– Reziumuojant jūsų paskutinį atsakymą, ar galima sakyti, kad antra karjera profesionaliam sportininkui kartais reikalinga labiau ne dėl finansinių, bet dėl psichologinių dalykų – mažiau rutinos, leidžia pabėgti, pailsėti nuo sporto, prasivalyti galvą?

– Taip, visiškai su tuo sutinku. Tiesiog manau, kad per vėlai buvo apie tai pradėta kalbėti. Aš tikrai matau sportininkų, draugų ir suprantu, kada jiems jau yra bėda – kai pasako, kad sportas yra darbas, suprantu, kad kažkas yra negerai. Kai ta rutina jau yra įgrisusi, kai kuriems žmonėms netgi aukščiausio lygio medaliai ne visada teikia laimę. Čia ir yra problema. Taip, mes tikrai mylime sportą, bet kai jis yra vienintelis mūsų gyvenime ir 24 valandas per parą užima mintis mūsų galvoje – tai tikrai sudėtinga. Savo sportininkės kelyje susitinku žmonių, kurie taip įsisuka į tą rutiną, kad tiesiog pamiršta, kas jiems gyvenime yra svarbu – jie neturi pamiršti svajoti ir negali sakyti, kad sportas – tik juodas darbas ir daugiau nieko.

Man antra karjera tikrai padėjo išvengti duobių, kai sportas – nebe mielas. Aš tikrai norėčiau, kad Lietuvoje dvigubos karjeros sistema pradėtų veikti ir sportininkai nebijotų keletą laisvų valandų dienoje skirti kažkam kitam, nes tai turės ir psichologinį poveikį, ir nebebus nežinios dėl ateities. Aišku, sutinku su sportininkų nuomone, kad suderinti yra neįmanoma, bet jeigu sistema pasistengtų – tikrai būtų įmanoma. Su nacionaline sportininkų asociacija susiduriame su problema, kad sportininkams trūksta elementarių įgūdžių, kaip galima siekti tos antros karjeros. Tikiuosi, kad sistema Lietuvoje pradės veikti ir tokių pavyzdžių kaip aš bus ne vienas ir ne du, o kur kas daugiau.