Sportas

2019.09.16 09:08

Lietuvos sporto politika: vakarienė svarbiau nei stadionas

Žygintas Abromaitis, LRT TELEVIZIJOS laida „Savaitė“, LRT.lt2019.09.16 09:08

Jeigu, kas paklaustų, ką bendro turi Lietuvos krepšinis ir futbolas, ilgai galvoti turbūt nereiktų. Šią savaitę – dvigubas fiasko. Kai Europos čempionė Portugalija nušlavė mūsiškius Europos atrankos turnyro rungtynėse, vėl prisimintas neegzistuojantis stadionas. Kada rinktinė pradės žaisti, o šalis – ugdyti talentus? Labai gaila, bet po pasaulio čempionato tą patį galima pasakyti ir apie krepšininkus – pritrūko tikro lyderio. Ar vien naujas stadionas arba teisingi teisėjai išspręs mūsų krepšinio ir futbolo problemas?

Kad sporte daug intrigų, o neretai ir federacijų vadovų arogancijos, jokia naujiena. Bet ar kas nors šitoje valstybėje galvoja apie mūsų sporto politiką? Ar yra nutuokiančių, kur mūsų sportas eina ir kur turi nueiti? Kažin, nes kai Europos čempionas portugalas Jose Fonte sako, kad daug jų žaidėjų rungtynes baigė jausdami didžiulius skausmus skirtingose vietose ir kad tokiose dirbtinės dangos aikštėse apskritai neturėtų būti leidžiama žaisti tokių rungtynių, sostinės savivaldybė džiūgauja, kad pakvietė Cristianą Ronaldo su Leoneliu Messi vakarienės. Bala nematė to stadiono, ne apie tai gi čia.

Pasaulio krepšinio čempionato lietuvių viltys dūžta į šipulius paskutinėmis akimirkomis Rudy Gobertui pasidarbavus po krepšiu ir užkirtus kelią į ketvirtfinalį. Kitoje lietuvių aikštėje – istorinis futbolininkų susitikimas su dabartine Europos čempione Portugalija. Viltys – nepralošti per daug.

„Tai suknistas pokštas, tai nėra krepšinis, tai nėra sąžininga sistema“, – teigė krepšinio rinktinės treneris Dainius Adomaitis.

„Aš esu patenkintas taip, kaip mes vystomės, progresuojame“, – dėstė futbolo rinktinės vyr. treneris Valdas Urbonas.

Skirtingi lūkesčiai, bet ta pati problema. Šią savaitę ne vienas sporto aistruolis suabejojo, kokiais klystkeliais pasuko šalies sportas. Ir jeigu iš krepšinio gerbėjų keiksmai plūsta dėl nusisukusios fortūnos ir nevykusių teisėjų, Lietuvos futbolo situaciją daugelį metų puikiai iliustruoja viena instaliacija. Štai austrai sau gali leisti puikų stadioną apsodinti medžiais, nes tai – menas ir bandymas atkreipti dėmesį į gamtos ir urbanistikos problemas.

O Lietuvoje, atvykus portugalams ir, ko gero, geriausiam pasaulio futbolininkui C. Ronaldo, ne ką prastesnė instaliacija surengta Lietuvos futbolo federacijos stadiono prieigose. Irgi atkreipė dėmesį dėl gamtos ir urbanistikos.

„Kai pamatai tas nuotraukas, kaip žmonės ant šakų miškuose susėdę žiūri, tu tai įsivaizduoji, kaip prieš 500 metų kokie Portugalijos laivai atplaukia į Amerikos žemyną. Išlipa į krantą ir ten čiabuviai kažkur iš džiunglių tankmės su ietimis rankose žiūri, ar pult čia, ar bučiuoti ranką kaip dievams. Tai va toks įspūdis garbės mūsų šaliai aišku nedaro“, – mano futbolo aistruolis Marijus Mikutavičius.

„Bet juk nepraraskime tikėjimo“, – tokia viltis glūdi ne vieno aistruolio širdyje. Viltis, kad ši instaliacija, beje, dar įtikinamesnė nei austrų, pagaliau virs tuo, kuo turėjo tapti dar prieš tris dešimtmečius. Ar visgi – priešingai?

„Čia ta situacija ir ta stadija, kai jau „nebeužknisa“. Čia jau ta stadija, kai tiesiog yra, kaip yra. Bet gi žadama, kad tas stadionas bus. Akivaizdu, kad jo tikrai nebus. Galėtume su meru eiti lažybų, nors jie – savivaldybė. Bet tai – ne vien tik šios savivaldybės problema. Visos negalėjo pastatyti. Ir šita nepastatys“, – dėsto futbolo aistruolis Linas Zareckas.

Tokią instaliaciją būtų galima pavadinti „nacionaline gėda“ ir be jokios ironijos. Vos tik į Lietuvą atvyksta ryškesnė futbolo vienuolikė, gėdos jausmas paaštrėja. Žaidimas – deja, ne. Ir kažkodėl ne vienas futbolo treneris vis žiniasklaidoje išlieja apmaudą: „O, kad būtų tinkamas stadionas, futbolas sužydėtų“.

Prezidentas drabužinėje po keturių C. Ronaldo įvarčių guodžia rinktinę. Suprask, svarbu ne laimėti, o dalyvauti: „Nepergyvenk tu dėl to įvarčio taip“. O gal taip pat įsitikinęs, kad problema – stadionas ir miesto merų neveiksnumas.

„Nepakanka Vilniuje tik lenteles nuiminėti. Reikia ir padaryti kažką daugiau, kažką sukurti. Tikiuosi, kad mes padarysime kažką gražaus. Stadionas bus ta vieta, nuo kurios prasidės futbolo atgimimas“, – sako prezidentas Gitanas Nausėda.

Meras Remigijus Šimašius atsikerta – projektas jau būtų pradėtas. Esą kelerius metus truko ginčai teismuose, nelabai jautėsi ir Vyriausybės palaikymas, ypač, kai stringant darbams, teko atsisakyti europinės paramos.

„Buvo toks jausmas, kad Vyriausybei kartais atrodė, jog nelabai to ir reikia, bet tuos laikus esame praėję“, – pasakoja Vilniaus meras.

„Mes negalime už savivaldybę darbus dirbti. Taip, čia turi nuolatinį spaudimą jų atžvilgiu, nuolatinį domėjimąsi, pagalbos teikimą. Nuo 2015 metų nesugebame suvaldyti šito projekto. Tai labai gaila, apmaudu, jau nekalbant apie tai, kad europinės lėšos nebus tam skirtos. Nacionalinį stadioną turėsime ne sostinėje, o Kaune. Tai yra faktas“, – atsako premjeras Saulius Skvernelis.

„Vyriausybė lėšų neskiria. Akivaizdžiai neskirs, nes nieks nenorės, kad R. Šimašius ant balto žirgo išjotų ir stadiono atidarymą padarytų“, – LRT TELEVIZIJAI aiškina L. Zareckas.

Politinis apsišpagavimas sporte tarp Vilniaus ir Kauno vyksta ne vieną dešimtmetį. Jeigu premjeras nacionaliniu stadionu vadina perstatomą, kadaise tarptautinės gėdos sulaukusį Dariaus ir Girėno stadioną, tai Krepšinio federacija milijonus investuoja į Krepšinio namus-muziejų ir būstinę. Nors, ko gero, prašys aistruolių pinigų, kad nupirktų atranką į olimpiadą, nes krepšininkai vėl „susimovė“. O finansavimas krepšiniui – didžiausias.

„Krepšinis – gyvas organizmas. Dėl to žmonės ir jaudinasi, nes jis gyvas. Ir čia ta iš karto žinutė, kad mes nepapuolėme į olimpiadą, kaip būdavo įprasta, tai reiškia, kad žmonėms jis rūpi, nes jis vis dar gyvas.

Futbolas yra, kaip kažkada rašiau, negyvas ir tuo patenkintas. Man atrodo pikčiausia, kad seniai tuo patenkinta ir Lietuvos futbolo federacija, nes iš futbolo nieko nebesitikime. Kai tu nieko nebesitiki iš sporto, tai reiškia, kad tu nieko nekritikuoji, tu nieko nenori, nieko neerzini ir nieko nereikalauji, jis tiesiog guli kaip lavonas“, – teigia M. Mikutavičius.

Lietuvos komandiniame sporte viskas vyksta tarsi pagal piramidės principą. Vaikai nuo mažens lavinami sporto mokyklose, pereina įvairių amžiaus grupių rinktines, kol geriausieji pasiekia nacionalinę komandą. Ir jeigu krepšinis dar dėl sėkmingų pavienių talentų „išsteni“ pergalių, to apie futbolą jau seniai nebegalima pasakyti.

„Ateina treneris, numeta vaikams 10 kamuolių ir čia porą valandų paspardykit. O po to, kitą savaitę, važiuosime į varžybas. Pasakykite tėvams, kad už kelionę reikia susimokėti po 10 eurų. Tai aš manau, kad tai yra pagrindinė bėda. Tų vaikų, norinčių sportuoti, norinčių žaisti, yra, manau, labai daug. Masiškumu futbolas giriasi ir turbūt tai yra tiesa. Lietuvoje – masiškiausia sporto šaka, kalbant apie vaikų sportavimą. Bet kiekybė yra kiekybė, dar norisi ir kokybės“, – antrina futbolo komentatorius Nerijus Kesminas.

Kokia Lietuvos sporto politika? Niekas nebežino, kokia ji yra. Kalbama, kad trūksta vizijos, o sporto federacijoms arba neužtenka pinigų, arba jie įsisavinami ne sportui.

„Čia sąžinės reikia. Tie, kurie vadovauja vienai ar kitai sporto federacijai, turėtų mažiau kreipti į save dėmesį. Mes gi žinome blogus pavyzdžius, kaip buvo išvaistytos lėšos dėl to paties stadiono. Ten kažkokie tai „muiliniai projektai“, kurie yra tiesiog grobstymo pavyzdžiai. Jeigu tas vyksta sporte, tai mes gerų rezultatų ir neturėsime“, – aiškina Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos narys Sergejus Jovaiša.

Šįkart patyčių iš geriausio pasaulio futbolininko ir Portugalijos rinktinės dėl stadiono pavyko išvengti. Tiesa, rinktinės senbuvis J. Fonte po dvikovos buvo atviras: tokiose aikštėse rungtynės neturėtų vykti.

Garsiau ir plačiau skriejo žinia apie Jolitos Vaitkutės ir „Go Vilnius“ iniciatyvą. Pakviesti sostinėje pavakarieniauti dvi žvaigždes. Toks išmanumas nustelbė, regis, ir žaidimą, ir stadioną. Meras, nešęs kvietimą vakarienės, pas C. Ronaldą nepateko, teko pasitenkinti rinktinės vyriausiuoju strategu, bet dėl to nuotaika, atrodo, nė kiek nesugedo.

Taip pat skaitykite

„Portugalijos televizija kreipėsi ir padarė tokį ilgą pakankamai reportažą apie Vilnių, taip pat kitos televizijos iš Prancūzijos. Tad tikrai labai svarūs žiniasklaidos kanalai paminėjo Vilnių. Mes jau suskaičiavome, kad jeigu sudėjus visą auditoriją, kurią pasiekėme užsienyje, tai arti milijardo žiūrovų“, – supažindina „Go Vilnius“ vadovė Inga Romanovskienė.

Spėkime, ar tie milijardai paskatins dvi futbolo superžvaigždes pasinaudoti kvietimu Vilniuje vakarieniauti, bet kad Portugalijos futbolininkai ilgai prisimins Vilniaus stadioną ir greičiausiai pasinaudos proga apie jį papasakoti kitiems, spėlioti net neverta. Jeigu toks požiūris, ar verta dar svarstyti apie sporto strategiją mūsų valstybėje.

Savaitė. Šįkart – dvigubas fiasko: lietuvius namuose sutalžė portugalai, o Pasaulio krepšinio čempionate – teisėjai