Ketvirtadienį Lietuvos krepšinio rinktinės laukia paskutinis išbandymas FIBA pasaulio taurės H grupėje. Dvi pergales iškovoję Dainiaus Adomaičio auklėtiniai susikaus su taip pat iki šiol nenugalėtais Australijos krepšininkais.
Visas Lietuvos krepšinio rinktinės rungtynes Kinijoje tiesiogiai transliuoja LRT RADIJAS, o komentuoja – LRT.lt žurnalistas Rytis Kazlauskas.
LRT.lt skatina pažvelgti į trečiuosius mūsų tautiečių varžovus čempionate: jų stipriąsias ir silpnąsias puses, geriausius žaidėjus ir pasiekimus pastaruoju metu.
Nuostabus kamuolio judėjimas ir įvairiapusiškas puolimas
Australijos rinktinė krepšinio visuomenę džiugina savo komandiniu žaidimu. Jie grupių etape vidutiniškai atlieka po 25,5 rezultatyvaus perdavimo, o tai yra antras geriausias rezultatas turnyre po Serbijos ekipos.
Didžiausias pavojus tas, jog komandos draugus atrasti gali net keli krepšininkai. Įžaidėjo vaidmenį Andrejus Lemanis patikėjo 203 cm ūgio puolėjui Joe Inglesui. Šis nominaliai rungtyniauja „trečiu“ arba „ketvirtu“ numeriu, tačiau apsiima atakų organizatoriaus rolę.
Pastarasis geba žaisti „du prieš du“, atrasti kertančius komandos draugus ir priima teisingus sprendimus greitame puolime. Ūgis ir ilgos rankos leidžia australui pamatyti ir atlikti perdavimus, kurių įžaidėjai tiesiog negali. Jo aikštės matymas – lyg raktas į Lietuvos varžovų puolimą.
Kiek labiau tradicinis atakų organizatorius yra Matthew Dellavedova, kuris renka po 6 rezultatyvius perdavimus per rungtynes. Juos jis paprastai susirenka žaisdamas „du prieš du“ arba verždamasis atmesdamas kamuolį atsilaisvinusiam komandos draugui. Lygiai tą patį geba daryti ir Patty Millsas, kurio statistika čia kiek kuklesnė – 3,5 rezultatyvaus perdavimo per susitikimą.
Dar vienas rimtas ginklas šioje srityje – Andrew Bogutas. Nors vidurio puolėjas komandos draugą suranda po 2 kartus per rungtynes, jo aikštės matymas puikus. Aukštaūgis kartais su kamuoliu stovi ties tritaškio linija ar ties „ūseliu“ ir stebi užtvaras statančius ir kertančius komandos draugus. Jei atranda spragą varžovų gynyboje, australas kaip mat atlieka žaibišką ir tikslų perdavimą.
Galbūt net įspūdingiau nei krepšininkų gebėjimas dalintis kamuoliu yra trenerių štabo paruošta sistema, leidžianti ir skatinanti tą daryti.
Jei nežaidžiama „du prieš du“, krepšininkai nuolat juda be kamuolio. Užtvaras stato ne tik priekinės linijos žaidėjai, tačiau ir gynėjai. Pastaruoju atveju jie tą įprastai daro užkirsdami kelią varžovų aukštaūgiams spėti paskui savo dengiamąjį į baudos aikštelę, kuriam tada atskrenda aukštas „alley-oop“ perdavimas. Tokios atakos dažniausiai baigėsi dėjimais.
Būtent taip J. Inglesas ir susirenka dalį savo rezultatyvių perdavimų – užmeta kamuolius po M. Dellavedova arba P. Millso užtvaros po krepšiu atsilaisvinusiems A. Bogutui ir Aronui Baynesui.
Užtvaros statomos ir metikams. Šie laksto aplink daug vietos užimančius ir sunkiai apeinamus australų „bokštus“ ir taip susikuria erdvės šauti iš toli vos pagavus kamuolį. Čia varžovus į neviltį varyti gali jau minėti P. Millsas, J. Inglesas, M. Dellavedova arba nuo suolo kylantis Chrisas Gouldingas.
Pastarieji krepšininkai, žinoma, gali nubausti oponentus, kai jie per daug koncentruojasi į baudos aikštelėje nugara į krepšį žaidžiančius aukštaūgius. Dėl šių priežasčių australai iš toli FIBA pasaulio taurėje atakuoja labai solidžiu 40 proc. taiklumu.
Net sunku atrasti Lietuvos varžovų silpnųjų pusių. Galima išskirti tai, jog jų priekinė linija nepasižymi pačia geriausia gynyba. A. Baynesas ir A. Bogutas tinkami saugoti baudos aikštelę, tačiau yra per lėti solidžiai padėti savo gynėjams „du prieš du“ derinių metu. Gera strategija būtų juos atakuoti agresyviai ir taip griauti varžovų gynybos schemas.
Kita sritis – trumpas atsarginių žaidėjų suolelis. Galima būtų pasakyti, jog australai žaidžia aštuoniese, o kiti krepšininkai minučių gauna labai mažai. Dėl šios priežasties J. Inglesas ir P. Millsas aikštėje praleidžia po kiek daugiau nei 32 minutes, o M. Dellavedova – beveik 30. Tikėtina, jog D. Adomaičio auklėtiniai bandys juos išvarginti arba priversti prisirinkti pražangų, o tai išmuštų visą komandą iš ritmo.
Lyderiai – NBA snaiperių duetas
Pirmojo užduotys aikštėje apsiriboja taškų rinkimu, tačiau tą jis daro neįtikėtinai sėkmingai. Aborigenų kraujo turintis gynėjas gali žaisti individualiai, atlikti „du prieš du“ derinius, lakstyti aplink užtvaras ir akimirksniu išmesti kamuolį vos gavęs perdavimą.
Jis atlieka tokius sudėtingus metimus, kokių kiti rinktinės krepšininkai net nebando, o tai labai vertinga, kai komandai verkiant reikia taškų įtemptomis akimirkomis.
Šiame čempionate gynėjas renka po 18,5 taško, o dvitaškius meta net 57,1 proc. taiklumu. Kol kas nekrenta iš toli – 27,3 proc., tačiau P. Millsas jau NBA įrodė, jog yra žudikas iš tos distancijos – praeitą sezoną tritaškius metė 39,4 proc. taiklumu, todėl iššauti gali bet kada.
Galime džiaugtis, jog turime Mantą Kalnietį ir Marių Grigonį, kurie yra aukšti, atletiški ir mėgsta kontaktinį krepšinį. Jei kas gali priversti australą priversti aikštėje jaustis nepatogiai, tai pastarieji lietuviai.
Po 15 taškų, 9 rezultatyvius perdavimus ir 7,5 atkovoto kamuolio turnyre renkantis J. Inglesas, savo ruožtu, yra žymiai universalesnis krepšininkas. Jis gali dengti keturias pozicijas, puikiai pataiko iš toli ir, kaip jau minėta, nuostabiai mato aikštę. Šio žaidėjo beveik neįmanoma sustabdyti, nes jis retai bando kliautis individualiais veiksmais.
Puolėjas taškus ir rezultatyvius perdavimus renka būdamas sistemos dalimi arba žaisdamas „du prieš du“. Kieta aukštaūgio užtvara pasinaudojusiam atletui taip yra sukuriama proga vadovauti atakai, kurioje australai teoriškai žaidžia „penki prieš keturis“ – jį dengiantis krepšininkas nespėja grįžti prie J. Ingleso po tos užtvaros.
Čia jau tenka aukotis ir palikti vieną varžovą laisvą rotacijų metu. Būtent tada atakų organizatorius ir gali priimti visus sprendimus. Belieka tikėtis, jog jį prižiūrintys Edgaras Ulanovas, Jonas Mačiulis ir Arnas Butkevičius sugebės kiek įmanoma greičiau lakstyti aplink užtvaras ir bent kiek apsunkinti varžovų lyderiui gyvenimą.
Dominavimas Azijoje ir Okeanijoje, tačiau aukštesniame lygyje – be medalių
Australijos rinktinė FIBA Okeanijos čempione yra tapusi net 19 kartų, tačiau ten vieninteliai varžovai – Naujosios Zelandijos krepšininkai. Kartais tik šios dvi rinktinės ir dalyvavo turnyre.
2017-aisiais Lietuvos varžovai jau žaidė Azijos čempionate, tačiau ir ten triumfavo be didesnių vargų.
Pasaulio kontekste jie vis dar laukia medalių. 2016 metais australai liko ketvirti Rio olimpinėse žaidynėse. 2010-aisiais ir 2014-aisiais vykusiuose pasaulio čempionatuose krito aštuntfinalyje, o 2008 ir 2012 metų olimpinėse – ketvirtfinalyje.
Šių metų FIBA pasaulio taurė – nuostabi galimybė australams pagaliau pasidabinti medaliu. Žinoma, trūksta NBA krepšininkų – Thono Makerio, Beno Simmonso ir Dante Exumo, tačiau ši grupė krepšininkų tokia talentinga, kad net ir be jų yra laikomi viena geriausių rinktinių pasaulyje.
Ketvirtadienį jie tą galės įrodyti mače su lietuviais, kuriuos 2016-aisiais ketvirtfinalyje sutriuškino 90:64, ir kuriuos 2014 metais 82:75 palaužė grupių etape.
Dabar šios rinktinės susitinka trečią kartą paeiliui. Lietuviai laikomi nežymiais favoritais, tačiau australai pasiruošę paneigti šią prognozę.
Mačo pradžia – 14:30 val. Abi komandos jau užsikrinusios vietą kitame etape.
