13-metės Justės Jocytės vedama Lietuvos merginų U-16 rinktinė Europos čempionate iškovojo sidabro medalius. Mergina kaip mat tapo žinoma visoje šalyje ir jau dabar susilaukia dėmesio iš įvairių klubų, o artėjantį sezoną net rungtyniaus Lietuvos moterų krepšinio lygoje, kur vilkės Klaipėdos „Neptūno“ marškinėlius.
Trečiadienį krepšininkė su tėčiu Alvydu ir trenere Ramune Kumpienę, pas kurią dirba V. Knašiaus krepšinio mokykloje, apsilankė LRT studijoje Klaipėdoje ir papasakojo apie džiaugsmą iškovojus medalį, sunkų darbą ir tėvų palaikymą.
„Jaučiuosi nerealiai. Superinis jausmas iškovoti medalį, kai nelabai kas mumis tikėjo. Tik pačios tyliai galvojom apie medalį ar aukštesnę vietą. Labai gerai sužaidėm rungtynes, laimėjome pusfinalį, patekome į finalą ir užsidėjome medalius“, – pasakojo jaunoji atletė.
Jau tokiame amžiuje mergina su 2-3 metais vyresnėmis komandos draugėmis vyko į Šiaurės Makedonijoje vykusį Europos čempionatą. Vis dėlto, ji ir kitos rinktinės atstovės galėjo jaustis drąsiau, nes mūsų tautietės turėjo solidų palaikymą. Tarp sirgalių buvo ir krepšininkės tėvai.
„Buvo baugoka prieš pirmas rungtynes su Prancūzija. Po jų pamatėme, kad mūsų merginos būdamos jaunesnėmis nieko nenusileidžia oponentėms. Dėl komandinio žaidimo ir trenerių štabo veiksmų pavyko įveikti galingą komandą. Tada pradėjome tikėti, kad į aštuntuką galima patekti, o po to jau visi matė, kas vyko. Mes ėjome iš proto ir džiūgavome dėl vaikų“, – pasakojo Justės tėtis.
Paklausta apie tai, kaip pavykdavo tinkamai nusiteikti rungtynėms, krepšininkė paminėjo tėvus ir puikų trenerių štabo darbą.
„Motyvacijos mums treneriai suteikė. Jie prieš kiekvienas rungtynes nuteikia, tačiau ir tėvai pridėjo. Ne vien man, tačiau ir kitoms. Palaikė ištisas varžybas ir tai prisidėjo emociškai“, – pasakojo mergina.
J. Jocytė krepšinį pradėjo žaisti Palangoje su tėčiu ir broliu. Tada jai buvo tik šešeri metai. A. Jocys paaiškino, jog taip nutiko, nes mergina nuo pat ankstyvos vaikystės mėgo žaisti su kamuoliu.
„Matėm, kad vaikas nuo pat pirmų metų nenorėdavo kitų žaislų – tik kamuolio. Mergaičių krepšinis nėra ta duona, kurią galima valgyti ateitį, bet vaikas rodė norą. Nuvedžiau į pirmą treniruotę. Matėsi, kad vaikas tikrai turi sugebėjimų ir praėjus porai metų persikėlė į Klaipėdą. Tada trenerė Ramunė į savo rankas perėmė vaiką ir matome, kad jau praėjo penkeri metai. Džiaugiuosi, kad jai teko talentinga trenerė ir dabar matome, kad Justės pozityvą ir kad jai leidžiama atsiskleisti“, – dukra džiaugėsi A. Jocys.
Mergina yra vertinama ne tik dėl savo talento, tačiau ir dėl šaltakraujiškumo ir ramybės aikštelėje. Paklausta apie šiuos J. Jocytės bruožus, trenerė R. Kumpienė pabrėžė auklėtinės darbo etiką.
„Kiekvienas vaikas į treniruotes atsineša kažką savo. Kad ir koks vaikas būtų talentingas, be darbo nieko nebus. Justė yra darbininkė. Ji niekada nesiskundžia, kad per sunku. Darbo ir talento tandemas jau davė vaisių. Jau aštuonerių Justė maršrutiniu autobusu atvažiavo į Klaipėdą. Kiti vaikai galbūt bijotų, bet ji viena važiuodavo ir nepraleisdavo treniruočių. Ją naudodavau kaip pavyzdį kitoms mergaitėms.
Kai Justė turi kamuolį, aš esu rami. Žinau, kad jei pati negalės įmesti, atiduos kamuolį kitai ir kažkas kitas įmes. Tai yra labai gerai. Net kai Justė pas mus atėjo aštuonerių, ji atėjo į vyresnių mergaičių komandą ir nelabai kuo skyrėsi nuo jų žaidimo lygiu jau tada“, – pasakojo trenerė.
Paklausta apie tokį nusiteikimą, jaunoji krepšininkė nukreipė žvilgsnį į tėtį.
„Manau, kad čia iš tėčio perėmiau. Gal ir pačios charakteris toks: reikia sunkiai dirbti ir nekreipti dėmesio į amžiaus skirtumą“, – brandžiai kalbėjo palangiškė.
Mergina yra sakiusi, kad jos svajonė yra žaisti moterų NBA, tačiau kol kas perspektyvioji krepšininkė apie tai dar negalvoja. Ji mintis nukreipusi tik į artėjantį sezoną.
J. Jocytė negyvena tik krepšiniu. Ji, kaip ir kitos komandos draugės, treniruojasi 5 kartus per savaitę, o treniruotės trunka po pusantros valandos. Pati mergina teigia, jog tiesiog jose atiduoda visas jėgas, kad būtų matomas rezultatas.
Paklaustas apie lūkesčius dukrai, A. Jocys vylėsi, jog mergina turės sėkmingą karjerą.
„Neslėpsiu, tėvelių širdį glostytų, jog tik aukščiausi tikslai būtų keliami jos karjeroje. Duok, Dieve, jai sveikatos ir užsispyrimo, kurį ir dabar turi. Ne paslaptis, kad daug kas domisi ja jau dabar, bet svarbiausia, kad turime puikią trenerę. Ji parodė, kad, nepaisant amžiaus, sunkiai dirbant galima daug pasiekti.
Neabejoju, jog ji daugiau mergaičių gali pritraukti lankyti krepšinį. Paraginčiau kitus tėvelius – nedarykite iš krepšinio užklasinės veiklos. Tai yra sunkus darbas ir jei vaikas to nori, padėkite jam atsiskleisti.“
Jaunoji atletė atitarė tėčiui ir pabrėžė, jog nusiteikimas ir darbo etika gali leisti siekti aukštumų.
„Motyvacija tokia: tik sunkiu darbu, noru ir užsispyrimu galima kažką pasiekti", – pabaigė J. Jocytė.
