Baidarininkas Aurimas Lankas prieš trejus metus Rio olimpinėse žaidynėse su porininku Edvinu Ramanausku iškovojo karjeros pergalę, kai 200 metrų dviviečių baidarių varžybose laimėjo bronzos medalius. Tačiau praėjus ketveriems metams Tokijuje 2020-aisiais savo pasiekimo jis ginti negalės – šios rungties olimpinėje programoje tiesiog neliko. Vyrai persėdo į keturvietę, tačiau neseniai pasibaigusiame pasaulio čempionate kelialapio į Japoniją neiškovojo. Tai reiškia, kad olimpinių prizininkų žaidynėse jau greičiausiai visai nebus.
LRT.lt A. Lankas teigė dar nežinantis, kur pasuks jo sportinė karjera. 33 metų atletas dabar yra pačiame sportinės karjeros jėgų žydėjime, tad jam tikrai apmaudu dėl iš programos išmestos mėgstamos rungties. Baigti karjerą dar ankstoka, bet įšokti į benuvažiuojantį Tokijo žaidynių traukinį kurioje nors kitoje rungtyje yra sunku.
– Su 500 m rungtimi keturviete nepatekote į dešimtuką ir neiškovojote olimpinio kelialapio. Vilčių dalyvauti žaidynėse jau nebėra?
– Keturvietei, galime sakyti, nebėra, nes papildomos atrankos šioje valčių klasėje kitais metais nebebus. Dvivietės ir vienvietės baidarės dar bus kitais metais berods dvejos varžybos ir jie turės dar papildomų vietų. Nebent per žiemą dar kas nors pasikeis, federacija pamatys, kad yra per mažai valčių ar panašiai, gal koks IOC papildomų vietų suteiks. Bet tai mažai tikėtina.
Bet aš negyvenu pesimistinėmis nuotaikomis, kad jau viskas, olimpiados nebėra. 2015 m. mes irgi neiškovojome kelialapio, tačiau žiemą paaiškėjo, kad mums suteiktas vardinis. Kol kas nenusimenu, bet kokiu atveju, gyvenimas olimpiada nei prasideda, nei pasibaigia.
– Kuriose rungtyse dar galėtumėte irkluoti?
– Galima pabandyti Arturui (Sejai – red.) sudaryti didesnę konkurenciją vienvietėje, o gal naują dvivietę sudaryti ir pabandyti aplenkti Ričardą su Andrejumi (R. Nekriošius ir A. Olijnikas iškovojo 5-ąją vietą Rio žaidynėse 1000 m rungtyje). Tai dabar gal mažai realu, bet treniruojantis viskas yra įmanoma.
– Kuri rungtis asmeniškai jums būtų tinkamesnė?
– Net nežinau, dar apie tai negalvojau. Bet mano rungtis visada buvo 200 metrų. Jeigu dar papildomai dirbčiau vienvietėje 200 metrų, o ne 500 metrų, kam mes ruošiamės pastaruosius trejus metus, galbūt dar galėčiau. Jei ir nepavyktų, konkurenciją Arturui sudaryčiau, jam būtų tik geriau. Kad ir kiek Arturas šiemet už mane yra greitesnis, tai vis tiek būtų realesnė galimybė, nei dvivietėje bandyti aplenkti Ričardą su Andriumi.
Ilginti sau distanciją turbūt ir amžius jau nebe tas, juolab kad niekada nebuvau „kilometristas“. 500 m treniravausi būdamas jaunių amžiaus grupėje, pusiau pažįstama distancija, tačiau 1 km pasirengimas visai kitoks. Žmonės tai daro visą gyvenimą, o mano fizinės savybės nėra tam sukurtos. Usainas Boltas niekada nelaimėtų maratono.
– Ko pritrūko pasaulio čempionate iki to A finalo ir olimpinio kelialapio?
– Gal šiek tiek sėkmės, galėjo šiek tiek lengvesnis pusfinalis iškristi. Iš mūsų pusfinalio į finalą pateko trys valtys, o buvo gal penkios, kurių mes niekada nesame aplenkę. Pavyzdžiui, 2017 m. rungties pasaulio čempionai vokiečiai. Ten tokie iš kosmoso žmonės, jie supergabūs. Ten sėdi žmogus, kuris pasaulio čempionu įvairiose rungtyse yra tapęs 16 kartų.
Buvo rusai, baltarusiai, kurių niekada nesame aplenkę. Tiesiog jie buvo stipresni. Tikrai atidavėme daug, daug jėgų, neblogai plaukėme, bet buvome šiek tiek silpnesni. Gal tie dveji su puse metų, kuriuos rengėmės šiai rungčiai, yra per mažai, kad būtum konkurencingas pasauliniame lygmenyje.
Aš grįžau į sportą būdamas 24-erių ir ruošiausi grynai 200 metrų. Tas laiko tarpas nuo 18 iki 24 metų be sporto galbūt irgi sutrukdė. Gal to bendrai per gyvenimą surinkto kilometrų skaičiaus ir pritrūko.
– Ar labai apmaudu dėl panaikintos jūsų su Edvinu rungties?
– Tai didelis nusivylimas, rungtis atsirado tik 2010 m. ir jau 2016 m. ją panaikino. Smagu, kad bent į tą traukinį spėjau įšokti. Kiek girdėjau, kalbėjau su kitais, – tarptautinės mūsų federacijos valdininkai yra pagyvenę žmonės ir turi didelių sentimentų ilgoms distancijoms. Reikėjo atsisakyti tam tikrų distancijų, kad būtų galima užtikrinti lyčių lygybės principus. Kažkodėl nusprendė, kad 200 m dvivietė yra mažiau įdomi, bet tai būdavo viena gausiausių rungčių, kaip ir vienvietė bei vienvietė kanoja (kurioje Henrikas Žustautas tapo pasaulio čempionu).
Labai nesmagu, nes kova buvo nežmoniška ir ji buvo labai įdomi žiūrėti. Gal ji kada sugrįš, bet... Man žala padaryta, aš manau, kad toks rungčių įtraukimas ir išmetimas yra nepagarba sportui.
– Ar turite minčių apie karjeros pabaigą?
– Dar nežinau, per daug negalvojau, reikės dar pasikalbėti su šeima, su treneriu, – ar verta. Kita vertus, gyvenimas su Tokijumi nesibaigia. Jeigu žiūrėtume toli į priekį, galbūt verta paimti 5–7 žmones, kurie kartu treniruotųsi ir rengtųsi Paryžiui.
Dar apsisprendęs konkrečiai nesu, džiauti irklo nepuolu, bet galimybių gali būti visokių. Kalbėsimės su treneriais, kolegomis, gal verta stengtis ir pabandyti dar kartą po ketverių metų. Jeigu irklą jau padžiausi – tada visam laikui.
Variantų yra visokių, norinčiųjų užimti mano vietą tikrai bus ne vienas, reikės rasti geriausią sprendimą, kad keturvietė toliau ir kuo greičiau važiuotų.
