Sportas

2019.08.28 12:10

Rinktinės pasiruošimo pažymiai: NBA lyderiai, nuvylęs Kuzminskas ir iššovę Grigonis su Butkevičiumi

Rokas Skurdauskas, LRT.lt2019.08.28 12:10

Antradienį kontrolinių rungtynių ciklą baigusi Lietuvos rinktinė per jį iškovojo šešias pergales ir patyrė tris pralaimėjimus. Nusileista vienomis iš turnyro favoričių laikomomis Ispanijos ir Serbijos (du kartus) nacionalinėms ekipoms, o įveiktos Suomijos (dusyk), Rusijos, Pietų Korėjos, Angolos ir Čekijos komandos. Portalas LRT.lt įvertino kiekvieno į galutinį dvyliktuką patekusio krepšininko pasirodymą ruošiantis FIBA pasaulio taurei.

Šiek tiek bangavo ne tik visos rinktinės, tačiau ir atskirų atletų žaidimo kreivės. Dainiaus Adomaičio auklėtinių vertinimai pateikti dešimtbalėje sistemoje.

Jonas Valančiūnas – 9.

Dėl NBA taisyklių kiek vėliau darbą su rinktine pradėjęs aukštaūgis sužaidė šešis mačus iš devynių. Juose uteniškis vidutiniškai aikštėje praleisdavo po 20 minučių, per kurias rinko po 14,2 taško ir 9 atkovotus kamuolius.

Vidurio puolėjas ne tik buvo pagrindinis Dainiaus Adomaičio ginklas puolime, tačiau ir puikiai kovojo dėl atšokusių kamuolių abejose aikštės pusėse, o labiausiai nustebinęs jo žaidimo aspektas – solidi gynyba. Šalia savo krepšio J. Valančiūnas drąsiai dalijo blokus, bet kartais buvo galima pamatyti „bokštą“ spėjantį prišokti prie varžovų gynėjų ir sutrukdyti šiems atakuoti iš vidutinio nuotolio.

Neabejotina, jog Memfio „Grizzlies“ žaidėjas bus labai svarbus ir FIBA pasaulio taurėje Kinijoje. Vienintelės jo bėdos – ribotas mobilumas ir retai matomas metimas iš distancijos.

Marius Grigonis – 9.

Žalgirietis yra akivaizdus šio kontrolinių runtynių ciklo atradimas. Gynėjas sužaidė 6 rungtynes, kuriose aikštėje prabūdavo po 20 minučių, per kurias rinko 11,5 taško ir 2,3 rezultatyvaus perdavimo vidurkius. Verta atsiminti, kad susitikimuose su Ispanija bei pirmajame su Suomija jis žaidė tik po 15 minučių, o su Čekija – nebuvo pilnai atsigavęs po skrandžio uždegimo.

25-erių kaunietis pataikė 9 tolimus šūvius iš 16 bandymų, tačiau toli gražu nebuvo tik snaiperis. Puolime jam kartais buvo leidžiama inicijuoti atakas, žaisti „du prieš du“ arba gauti užtvarą nuo kamuolio ir gauti kamuolį jau kertant link krepšio. Su didžiąja dalimi šių užduočių Marius puikiai susitvarkė.

Gynyboje atletas gali ne tik prižiūrėti oponentų įžaidėją, tačiau ir pasikeitęs dengiamaisiais atlikti neblogą darbą stumdantis su aukštaūgiais. Vienintelis M. Grigonio trūkumas – įžaidinėjimas. Nors jis tą kartais gali daryti, tačiau neretai ir praranda kamuolius, kaip tai dukart paeiliui padarė antrajame mače su Serbijos rinktine. Tai, kad čia pagrindinė kritika šiam atletui, tik parodo, koks jis buvo puikus kontrolinių susitikimų metu.

Domantas Sabonis – 8.

Indianos „Pacers“ aukštaūgis sužaidė vieneriomis rungtynėmis daugiau nei J. Valančiūnas. Per tuos 7 mačus lietuvio rinkta statistika per beveik 22 minutes ant parketo: 11,7 taško, 6 atkovoti kamuoliai ir 1,4 rezultatyvaus perdavimo.

Pastarasis rodiklis atrodo kukliai, tačiau nereikia nuvertinti krepšininko aikštės matymo. Žaisdamas nugara į krepšį ar gavęs kamuolį kirsdamas link krepšio, Domas sugeba atrasti laisvus komandos draugus prie tritaškio linijos, kurie tada gali šauti arba patys veržtis ir ieškoti dar geresnio metimo.

Žaisdamas individualiai krepšininkas taip pat pajėgus – sugeba atlikti puskablius ar staigumu apsisukti apie nespėjusį sureaguoti varžovą. Bėda tik tokia, kad aukštesni ir fiziškai stipresni varžovų priekinės linijos žaidėjai sukelia mūsų tautiečiui bėdų. Tai ypatingai matėsi pirmajame susitikime su Serbija, kai jis atkovojo tik vieną kamuolį, ir mače su Čekija, kai D. Sabonis pataikyti sugebėjo tik 4 iš 12 dvitaškių.

Trūksta ir pataikymo bent iš vidutinio nuotolio, tačiau visus savo trūkumus atletas atperka puikia gynyba tiek baudos aikštelėje, tiek ties perimetru. Ne veltui būtent jam antradienį D. Adomaitis vienos iš paskutinių varžovų atakų metu patikėjo dengti įžaidėją Tomašą Satoransky. Domas tada puikiai susitvarkė. Panašių dalykų iš jo galima tikėtis ir čempionato metu.

Arnas Butkevičius – 8.

Šis pažymys nereiškia, kad Arnas Butkevičius yra geresnis žaidėjas nei už jo likę krepšininkai, tačiau Vilniaus „Ryto“ puolėjas pasirodė taip puikiai, kad verta pamąstyti, ar jis nebuvo naudingesnis už Edgarą Ulanovą ir Joną Mačiulį.

Žaidėjo statistika kukli – 12 minučių ant parketo, 4,8 taško, 3,1 atkovoto kamuolio. Vis dėlto, jo įtaka aikštėje neišmatuojama. Arnas drąsiai apsiima kiekvienos užduoties gynyboje ir neleidžia patogiai jaustis nė vienam jo dengiamam krepšininkui. Kitoje aikštės pusėje „Ryto“ atstovas mėgsta kirsti į baudos aikštelę ir atakas užbaigti iš po krepšio arba dėjimu. Jis pasirengimo metu realizavo 8 iš 11 dvitaškių.

A. Butkevičiaus trūkumai – kamuolio varymo sugebėjimai bei metimas iš toli. Puolėjas realizavo 3 tolimus metimus iš 6 kontrolinių susitikimų metu, o tai per mažas skaičius, kad galėtume spręsti apie jo patikimumą. Vis dėlto, jei krepšininkas čempionato metu sugebėtų realizuoti tritaškius, jo pažymys galėtų dar labiau kilti.

Mantas Kalnietis – 7.

Įžaidėjas metai iš metų yra vienas svarbiausių rinktinės žaidėjų. Jis gali neblogai dengti dvi pozicijas, tačiau gyvybiškai svarbus yra kitoje aikštės pusėje. Jo aikštės matymas, ramus vadovavimas komandai ir metimai yra tarsi komandos variklis ir žaidimo barometras.

Atakų organizatoriaus draugiškų rungtynių rodikliai – vidutiniškai 8,8 taško ir 4,4 rezultatyvaus perdavimo per 21 minutę aikštėje. Galima pastebėti, jog atleto greitis ir staigumas pamažu krenta, todėl ir žaidimo kreivė ima leistis. Vis dėlto, daugiau nė vienas krepšininkas mūsų šalies nacionalinėje komandoje nesugeba atlikti tokių perdavimų, kuriuos gali M. Kalnietis, ir dėl to jis gyvybiškai svarbus.

Iš įžaidėjo reiktų daugiau aštrių prasiveržimų, kurie sukurtų daugiau erdvės jo komandos draugams. Visgi, pagrindinis faktorius, pagal kurį vertinsime šio sportininko žaidimą – pataikymas iš toli. 32-ejų kaunietis pasirengimo metu pataikė 8 tritaškius iš 23 (34,8 proc.). Nors šis rodiklis nėra blogas, tačiau jo pakilimas bent keliais procentais rinktinę padarytų žymiai pavojingesnę.

Rokas Giedraitis – 7.

Galbūt Berlyno „Alba“ atstovas nusipelno ir aukštesnio balo, tačiau bent kol kas didžioji dalis jo naudos D. Adomaičio vadovaujamai ekipai ateina iš tolimų metimų. Po 15 minučių aikštėje praleidžiantis tauragiškis pataikė 14 iš 32 tritaškių (43,8 proc.).

Nors jo tolimi šūviai labai svarbūs, tačiau Rokas turi akivaizdžių minusų. Atakuojančio gynėjo ir lengvojo krašto puolėjo pozicijoje rungtyniaujantis krepšininkas realizavo tik 40 proc. (6/15) dvitaškių. Jo kova dėl kamuolių bei aikštės matymas riboti, o ir gynyboje iš 200 cm ūgio ir ilgas rankas turinčio krepšininko norėtųsi daugiau.

Vis dėlto, R. Giedraičio sugebėjimas atsilaisvinti ir sėkmingai atakuoti iš toli rinktinei duoda tiek daug, kad lengva pamiršti apie jo bėdas. Pasirengimo metu žaidėjas aikštėje dažniausiai pasirodydavo po ilgosios pertraukos. Būtų įdomu pamatyti, kaip jis paveiktų rinktinės pasirodymą, jei gautų daugiau progų pasireikšti.

Mindaugas Kuzminskas – 6.

Puolėją labai sudėtinga vertinti – iš vienos pusės jis solidžiai rungtyniauja nugara į krepšį ir kontrolinių susitikimų metu realizuoja net 70 proc. (21/30) dvitaškių, kartais labai solidžiai atidirba komandinėje gynyboje ir gali atrodyti kaip rinktinės lyderis.

Iš kitos – dažnai jis aikštėje nematomas, iš toli vasarą jam visiškai nekrito – pataikyti tik 5 iš 18 bandymų (27,8 proc.), o asmeninėje gynyboje Pirėjo „Olympiakos“ rungtyniausiantis žaidėjas gali atrodyti lėtas.

Jo statistika neatrodo prastai – 8,5 taško ir 3,3 atkovoto kamuolio per kiek mažiau nei 18 minučių. Iš M. Kuzminsko norėtųsi daugiau aktyvumo ir pastangų gynyboje. Jei dar tritaškiai kristų kaip klubiniame krepšinyje (46,9 proc. praėjusiame Eurolygos sezone) Lietuvos rinktinės žaidimas galėtų dėti didelį žingsnį į priekį.

Lukas Lekavičius – 6.

Į Kauno „Žalgirį“ grįžusio žaidėjo pasirodymus sunku vertinti kaip ir vienodą balą gavusio M. Kuzminsko. Įžaidėjas puikiai pataiko iš vidutinio nuotolio, o iš baudos aikštelės – „floaterius“. Dėl to jo dvitaškių pataikymas siekia net 64,7 proc. (11/17).

L. Lekavičius labai agresyviai žaidžia gynyboje ir kaip reikia apsunkina reikalus varžovų atakų organizatoriams. Deja, čia jo 183 cm ūgis tampa didžiausiu paties atleto priešu. Lietuvį dažnai medžioja varžovų krepšininkai – drąsiai meta per jį arba žaidžia nugara į krepšį versdami D. Adomaičio auklėtinius dvigubinti gynybą ir kitur palikti laisvą oponentą.

Per 15 min aikštėje 7,3 taško ir 2 rezultatyvius perdavimus renkantis įžaidėjas neturi tokio aikštės matymo ir gebėjimo atlikti sudėtingų perdavimų, kokius gali serviruoti M. Kalnietis. To priežastis – vėl jo ūgis.

Krepšininkas būtų vertas didesnio balo, jei agresyviau atakuotų varžovų gynybą ir taikliau šaudytų iš toli. Vasarą jis realizavo 7 tritaškius iš 19 (36,8 proc.). Jei Lukas sugebėtų šaudyti taip, kaip tą darė pastaruosius du Eurolygos sezonus, kai pataikė 44 proc., jam būtų paprasčiau ir susikurti progų iš artimesnės distancijos.

Edgaras Ulanovas – 5.

Kauniečio geriausi įgūdžiai – puiki gynyba ir gebėjimas žaisti nugara į krepšį. Šią vasarą žalgirietis strigo abejose srityse. Jis kiek per dažnai jo paties standartais „pasimauna“ ant varžovų klaidinamų judesių ir per lengvai praleidžia juos į baudos aikštelę. Rotacijos taip pat būna pavėluotos, todėl varžovai neretai gauna laisvus metimus iš kampų.

Šarūnas Jasikevičius Eurolygoje dažnai puolėją naudoja ne tik kaip ginklą, kuris gali nusistumti varžovą iki baudos aikštelės ir pataikyti puskablį, tačiau ir kaip savotišką įžaidėją tose situacijose. Rinktinėje tai neveikia, tačiau kaltė nekrenta tik ant paties krepšininko pečių.

Baudos aikštelę užkemša D. Sabonis ir J. Valančiūnas, todėl E. Ulanovui nelieka daug erdvės išnaudoti savo stiprybių. Tą parodo ir kukli jo statistika – 3,8 taško ir 2,8 atkovoto kamuolio. Vis dėlto, kadangi į dvyliktuką nepateko Martinas Gebenas, galima tikėtis, jog kartu aikštėje NBA aukštaūgiai nebus ilgą laiką, o tai atvertų galimybę E. Ulanovui sėkmingiau rungtyniauti nugara į krepšį.

Dar viena sritis, kur reikia geresnių rezultatų – tritaškių taiklumas. Pasirengimo metu tikslą pasiekė tik 3 iš 13 (23,1 proc.) tolimų metimų. Jei kaunietis sugebėtų iš toli atakuoti tokiu procentu, kokiu tą darė praėjusį sezoną Eurolygoje (apie 36 proc.), jis būtų žymiai pavojingesnis ir naudingesnis aikštėje.

Paulius Jankūnas – 5.

„Žalgirio“ kapitonas yra vienintelis aukštaūgis, kuris gali stabiliai pataikyti iš vidutinio nuotolio. Įprastai puolėjas tą daro pastatęs gynėjui užtvarą ir greitai padėjęs porą žingsnių link mėgstamų taškų – ant „ūselių“. Šis ginklas į kitą lygį gali pakelti visą puolimą, o veterano gebėjimas žaisti nugara į krepšį ir provokuoti pražangas – tik dar vienas papildomas pliusas.

Čia pozityvumo ir sumažėja. P. Jankūnas yra per lėtas gynyboje rotuoti ar dengtis prieš varžovų „du prieš du“ derinius efektyviai. Jis toje aikštės pusėje geriausiai užima vidurio puolėjo vaidmenį, tačiau šalia reikia krepšininkų, kurie padėtų užkamšyti tas skyles. Belieka tikėtis, kad tai sugebės padaryti D. Sabonis, E. Ulanovas, M. Grigonis ir A. Butkevičius.

5,4 taškus ir 2,5 rezultatyvaus perdavimo renkantis krepšininkas vis dar gali būti naudingas aikštėje, ypač, kai krenta jo metimai. Vis dėlto, dabar jau atėjo laikas, kai P. Jankūnas yra labiau rotacijos žaidėjas, metamas į aikštę tam tikrose situacijose, o ne vienas kertinių krepšininkų.

Renaldas Seibutis – 5.

Gynėjas – dar vienas veteranas, kuriam reikia stabiliai atakuoti iš vidutinio nuotolio ir iš toli, kad būtų naudingas. 34-erių krepšininkas anksčiau pasižymėdavo ir neblogais įžaidinėjimo sugebėjimais, tačiau dabar, kai dingo staigumas, tai nebeduoda tokios naudos. Panaši situacija ir su žaidimu „vienas prieš vieną“ – jis yra per lėtas apeiti varžovus ir susikurti pakankamai erdvės.

Tai nereiškia, kad R. Seibutis nėra efektyvus – per pasirengimą pataikė 3 tolimus šūvius iš 6 bandymų, o iš dviejų taškų zonos atakuoja 52,4 proc. (11/21) taiklumu. Tai leidžia 16 minučių rungtyniaujančiam ir per jas po 5,3 taško bei 2 rezultatyvius perdavimus renkančiam žaidėjui išlikti konkurencingam dėl laiko ant parketo.

Pagrindinis klaustukas – jo gynyba. Anksčiau buvusį šios srities specialistu krepšininką dabar galima pavadinti vidutinišku toje aikštės pusėje. D. Adomaičiui verta pamąstyti, ar jo laiko nėra verti jaunesnis ir geresnių fizinių duomenų M. Grigonis ar kiek prasčiau besiginantis, tačiau puolime naudingesnis R. Giedraitis.

Jonas Mačiulis – 4.

Geriausiais laikais šis puolėjas buvo žinomas dėl puikios gynybos, žaidimo nugara į krepšį ir puikaus žaidimo įtemptose situacijose. Būtent pastarąją savybę veteranas pademonstravo susitikime su Čekija, kai atsiliekant 4 taškais rungtynių gale smeigė svarbų tritaškį, o jau kitos atakos metu perėmė kamuolį.

Deja, dažniau šią vasarą matome jį prametantį iš toli, vėluojantį gynyboje ir galbūt pernelyg emocionaliai reaguojantį, kai nesiseka ar komandos draugas suklysta. J. Mačiulis šią vasarą renka po 4,1 taško ir 2,9 atkovoto kamuolio.

Krepšininkas dar balandžio mėnesį patyrė alkūnės raiščių traumą, o dar birželį nebuvo aišku, ar jis galės šią vasarą apsivilkti nacionalinės ekipos marškinėlius. Galbūt lietuvis dar nėra optimalios sportinės formos, galbūt jo žaidimo kreivė iki buvusio lygio pakilti nebegali, tačiau jei 34-erių žaidėjas dar sugebės kartą ar du sužibėti svarbių rungtynių gale, jis pateisins savo vietą dvyliktuke.