Šiandien (rugpjūčio 26 d.) lygiai prieš 15 metų Atėnų olimpinėse žaidynėse Andrejus Zadneprovskis užbaigė penkiakovės varžybas bėgimo rungtimi ir džiaugėsi ant kaklo jam užkabintu sidabro medaliu. Tačiau šis medalis įsiminė ne tik dėl sportininko triumfo, bet ir dėl jo kolegos Edvino Krungolco pagalbos bei geresnės savo vietos paaukojimo. Į Lietuvos sporto istoriją sidabrinėmis raidėmis įrašytas atletų draugiškumo pavyzdys buvo pastebėtas ir pasaulyje bei pakeitė penkiakovės sporto taisykles.
Penkiakovės varžybos 2004 metais skyrėsi nuo tų, kurias matome dabar ar matėme, pavyzdžiui, žaidynėse Londone, kur čempione tapo Laura Asadauskaitė. Tada šaudymo rungtis vyko atskirai nuo bėgimo ir tai buvo pirmoji varžybų rungtis, kuri A. Zadneprovskiui sekėsi sunkiausiai. Be to, Atėnuose prisidėjo ir netikėtos problemos.
„Ryte mes atsikėlėme su Edvinu (E. Krungolcu – penkiakovininku, kuris iškovojo sidabrą po ketverių metų Pekine) ir prasidėjo olimpiada pavėlavimu į autobusą. Iš kaimelio iki šaudymo rungties reikėjo važiuoti apie valandą. Mes atėjome ir autobusas buvo išvažiavęs. Neatsimenu, kas, bet suorganizavo mums automobilį ir mes į varžybas atvykome atskirai“, – pasakojimą pradeda A. Zadneprovskis.
Šaudymo rungtyje lietuvis užėmė 22-ąją vietą iš 36 dalyvių – tai žemiausia vieta šiose penkiakovės varžybose. Vėliau Andrejus su kiekviena rungtimi kilo vis aukštyn ir gerino savo poziciją.
„Man psichologiškai labai sunku būdavo šaudymas, aš kai kuriose varžybose rytais bėgdavau krosą, kad išsikraučiau ir nuimčiau įtampą prieš šaudymą. Man buvo sunku save kontroliuoti. Kai kada padėdavo, kai kada – nelabai, bet ieškojau būdų. Man lengviau 40 kilometrų nubėgti nei ta šaudymo rungtis, psichologiškai tiek išsekdavau, kad net silpna būdavo“, – pasakojo A. Zadneprovskis.
Fechtavimo rungtyje jis iškovojo 19 pergalių ir su dar trimis varžovais pasidalijo trečiąją vietą. Plaukime Andrejus neparodė geriausio savo laiko, tačiau rungtyje užėmė šeštąją vietą. Po šių dviejų sėkmingų rungčių bendroje įskaitoje lietuvis buvo šeštas.
„Rezultatas mano šaudymo buvo visai neblogas. Ne kažkas ypatingo, bet ir ne taip blogai, kaip Atlantoje ir Sidnėjuje. Fechtavimas buvo labai geras, man pavyko surinkti daug taškų. Iš plaukimo tikėjausi bent kokia sekunde ar dviem sekundėmis geriau. Nuplaukiau neblogai, bet tikėjausi geriau. Jojimas nebuvo „super“, numečiau tris kliūtis, bet maršrutas buvo toks, kad tie trys metimai nebuvo blogai. Po jojimo buvau šeštoje pozicijoje, Moisejevas tolokai, bet mačiau, kad dėl medalių galiu kovoti“, – LRT.lt po 15 metų pasakojo A. Zadneprovskis.
Prieš lemiamą rungtį būsimasis vicečempionas dalijosi 5–6 vietas su Čekijos atletu Liboru Capalini (po 4312 tšk). Aukščiau žengė amerikietis Vaho Iagorashvilis (4328), baltarusis Dmitris Melyachas (4336), čekas Michalas Michalakas (4400) ir būsimasis čempionas rusas Andrejus Moisejevas (4444).
Kaip pasakoja Andrejus, kuomet bėgimo rungtis buvo atskira, joje didelių staigmenų nebūdavo, visi daugmaž žinodavo, kuris varžovas kokiu greičiu gali bėgti, tad visi suprato, kad rusas jau nebepavejamas. Tuomet 4 taškai buvo 1 sekundės vertės, tad A. Zadneprovskis nuo A. Moisejevo atsiliko apie 30 sek.
„Tada prieš bėgimo rungtį viską galėjai lengviau prognozuoti, nes nereikėjo šaudyti, tik bėgti, visi varžovai daugmaž žinomi. Rusas buvo puikus bėgikas, galbūt buvo galima nuimti 10 sek., bet tikrai ne 30. Tikrai žinojau, kad baltarusį Melyachą ir amerikietį Iagorashvilį galiu aplenkti, o dėl Capalini buvo abejonių“, – atsimena Andrejus.
Tuomet A. Zadneprovskio ir E. Krungolco treneriui Jurijui Moskvičiovui į galvą šovė geniali idėja – pasinaudoti tuo, kad E. Krungolcas dėl medalio nebekovoja ir padėti A. Zadneprovskiui. Treneris Edvinui pasiūlė būti vadinamuoju zuikiu, arba „pace maker“ (lietuviškai – tempo palaikytoju). Ilgų nuotolių bėgimuose (maratone) prieš sportininkus bėga kiti bėgikai, kurie palaiko nuolatinį tempą, taip padėdami sportininkui nepamesti savo norimo laiko. Kai „zuikis“ ir bėgikas yra komandos draugai, žinoma, galima vienam kitą ir paskatinti, palaikyti psichologiškai.
E. Krungolcas nedvejodamas sutiko padėti savo treniruočių partneriui. Prieš bėgimo rungtį Edvinas rikiavosi 12-oje vietoje ir dėl medalių kautis šansų neturėjo. Vis dėlto ji sutiko paaukoti savo gerą poziciją ir galimybę kilti dar aukščiau dėl pagalbos Andrejui. Planas buvo paprastas, startavęs E. Krungolcas neskuba ir laukia, kol jį ratu pavys A. Zadneprovskis. Tada sportininkai turėjo bėgti tris vieno kilometro ilgio ratus.
„Edvinas ramiai bėgo ir laukė mūsų, bet aš per pirmą ratą jau bėgau kartu su Capalini ir mums nelabai išėjo, ką mes buvome sugalvoję. Mintis buvo, kad jis man padės pavyti čeką, bet man pavyko bėgti kartu. Taip išėjo, kad Edvinas vedė mane ir Capalini, padarė paslaugą abiem, maždaug pusantro rato jis mus traukė pirmyn, mes aplenkėme visus varžovus ir bėgome toliau – jis trečias, o aš antras. Likus maždaug 600 metrų Edvinas pasitraukė, aš spurtavau, jį aplenkiau ir finišavau antras“, – atsimena A. Zadneprovskis.
Rusas A. Moisejevas užtikrintai finišavo pirmas ir iškovojo auksą, o po lietuvio sidabrinio finišo atbėgo ir čekas L. Capalini. Tai buvo pirmasis Lietuvos penkiakovininkų olimpinis medalis nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Jau po ketverių metų likimas už pagalbą draugui apdovanojo ir E. Krungolcą. Olimpinėse žaidynėse Pekine abu lietuviai stovėjo ant pakylos – tai iki šiol vienintelis toks atvejis Lietuvos olimpinio sporto istorijoje. Pirmas Pekine ir vėl buvo A. Moisejevas, antrąją vietą užėmė E. Krungolcas, o A. Zadneprovskis – trečiąją.
Lietuvių gudrus planas neliko nepastebėtas ir pasaulyje, o tarptautinė penkiakovės federacija netrukus tokią pagalbą penkiakovės varžybose uždraudė: „Gal kažkas buvo daręs, bet olimpinėse žaidynėse to neatsimenu. Po mūsų nuėjo atgarsis ir tai daryti uždraudė. Pekine kinai bandė tai daryti, bet iškart gavo įspėjimą – geltoną kortelę. Jau buvo uždrausta, o diskvalifikuoti galėjo abu – tiek tą, kuris traukia, tiek tą, kurį traukia.“
Puikias Atėnų olimpinių žaidynių emocijas A. Zadneprovskis atsimena ir dabar: „Turiu du medalius, bet neturiu to svarbiausio, kaip Laura. Aš pasakysiu, kad esu labai laimingas, esu dėkingas sportui, kad turiu tokių išgyvenimų. Neseniai varčiau nuotraukų albumą, tikrai yra ką atsiminti. Kartais ir įrašą pasižiūriu.
Aišku, gyvenimas pasikeitė – gavau premiją, mašiną naują. Nusipirkau butą, pasitvarkiau buitį. Paskatinimas tikrai didžiulis, pirmus mėnesius skraidai kaip ant sparnų – džiaugsmo pilna, visur kviečia, dėmesys didelis, laikas buvo labai smagus. Kas iš sportininkų tai yra išgyvenę – žino. Paskui po kiek laiko viskas praeina, grįžti į normalų gyvenimą.“
Be dviejų olimpinių medalių, A. Zadneprovskis turi net 11 pasaulio čempionatų medalių – 4 individualiose varžybose ir 7 iškovotus komandinėse varžybose. Pasaulio čempionu asmeninėje įskaitoje penkiakovininkas tapo dukart.
A. Zadneprovskis priklauso ypatingam Lietuvos olimpiečių ratui. Be jo, du olimpinius apdovanojimus, iškovotus atstovaujant Lietuvai asmeninėse rungtyse, turi tik Virgilijus Alekna (Sidnėjaus ir Atėnų auksas) ir Austra Skujytė (Atėnų sidabras ir Londono bronza), o kol kas nepralenkiamas medalių įskaitoje yra Gintaras Einikis, žaidęs visose trijose bronzinėse Lietuvos rinktinėse – Barselonos, Atlantos bei Sidnėjaus žaidynėse.
