Sportas

2019.08.21 07:02

Po 15 metų olimpinį sidabrą atsiminusi Skujytė: Atėnai spinduliavo džiaugsmu ir laime, Londonas – ašaromis

Paulius Cubera, LRT.lt2019.08.21 07:02

Šią dieną (rugpjūčio 21-ąją) lygiai prieš penkiolika metų Atėnų olimpiniame stadione baigėsi septynkovės varžybos, kurių paskutinėje rungtyje, 800 metrų bėgime, Austra Skujytė įtvirtino antrąją vietą iš iškovojo sidabro medalį. Dviejų olimpinių medalių savininkė Atėnus atsimena su dideliu malonumu ir džiaugiasi, kad turėjo tokią olimpinę patirtį, mat po 8 metų iškovotas medalis Londone sportininkei pirmiausia kelia skaudžius atsiminimus.

25 metų atletė prieš 15 metų vykusiose olimpinėse žaidynėse tapo viena iš trijų Lietuvos medalininkų – Virgilijus Alekna iškovojo auksą, o Andrejus Zadneprovskis taip pat pelnė sidabrą. A. Skujytė septynkovės varžybose laimėjo rutulio stūmimo rungtį bei puikiai pasirodė 200 metrų bėgime, ieties metime ir 800 metrų bėgime. Šiose rungtyse atletė gerino savo asmeninius bei sezono rekordus.

Galutinėje įskaitoje Austra surinko 6435 taškus, kas buvo jos karjeros rekordas, taip vos 11 taškų aplenkdama bronzos medalininkę britę Kelly Sotherton. Auksą iškovojo įspūdingai Atėnuose atrodžiusi švedė Carolina Kluft, surinkusi net 6952 taškus. Kaip interviu LRT.lt pripažino pati A. Skujytė – švedė buvo neaplenkiama.

Ištrauka iš dok. filmo „Sveiki sugrįžę namo“. Austros Skujytės triumfas Atėnų olimpinėse žaidynėse

– Kurioje varžybų stadijoje Atėnuose supratote, kad greičiausiai lipsite ant pakylos?

– Turbūt po ieties metimo. Prieš ietį dar buvo daug klaustukų, bet žinojau, kad Kelly Sotherton ieties gerai nemeta. Po ieties jau žinojau, kad jei nubėgsiu 800 metrų taip, kaip galiu, būsiu saugi dėl prizinės vietos. Liko tik nepadaryti kažkokių rimtų klaidų, bet tuo metu nubėgau savo geriausią karjeros rezultatą. Net ir viena sekunde bėgusi lėčiau būčiau buvusi trečia.

– Ar buvo įmanoma kam nors aplenkti Kluft?

– Ne, čia mano net planuose nebuvo, man ji nepasiekiama, bet galvojau, kad kitos bus aukščiau, arti jos. Maniau, kad kitoms ją vytis buvo daugiau šansų, mano rezultatas toks gana netikėtas buvo.

– Kodėl švedė buvo taip stipriai geresnė?

– Ji tiesiog buvo stipresnė – į aukštį labai gerai šoko, į tolį, greita, paskui išmoko neblogai ietį mesti. Daugiakovėje labai didelis pranašumas yra greitis, o aš jo neturiu, iš prigimties nesu greita, tai nebuvo mano stiprioji pusė. Dešimtkovėje greičiau pranašumas išsilygina, nes yra daugiau techninių rungčių ir greitis ne tiek svarbus, kaip septynkovėje. Mano barjerai, 200 metrų niekada neblizgėjo.

– Skirtingose žaidynėse turėjote progą varžytis ir su C. Kluft, kuri atrodė neaplenkiama, o paskui Londone – su Jessica Ennis, kuri irgi tada atrodė stipriai pranašesnė už kitas. Kaip manote, kuri nugalėtų, jei varžytųsi viena prieš kitą?

– Manau, kad laimėtų Kluft, nes ji turėjo truputį daugiau stipresnių pusių, be to, buvo aukštesnė. Ennis tokia nedidukė, o šuoliams į aukštį, į tolį ūgis yra didelis privalumas. Charakteriu tai abi labai užsispyrusios, abi tokios žinančios, ko nori.

Valstybės kino metraštis. Olimpinės godos. Septynkovininkė Austra Skujytė

– Atėnų žaidynės jums buvo antrosios – ką išmokote pirmosiose, kas padėjo geriau pasirodyti Atėnuose?

– Sidnėjus buvo mano pirmas apskritai startas suaugusiųjų lygyje, atsimenu, man drebėjo rankos ir kojos prieš pirmą startą. Bet jau ten žinojau, kad, norint labai nesijaudinti, reikia išvakarėse su kuo nors bendrauti. Tą taktiką jau taikiau, kai pradėdavau galvoti apie varžybas, ieškojau kompanijos, nebūtinai pašnekėti, nes aš ne iš tų, bet bent paklausyti, ką šneka kiti, kad nukreipčiau mintis.

Per tuos ketverius metus supratau, kad septynkovėje nėra konkurencijos tiesioginės, nereikia žiūrėti į kitą varžovę ir galvoti, kiek ji daug padarė. Rungčių yra daug ir daug galimybių pasirodyti gerai ir suklysti. Niekada nežinai, kuri varžovė yra tavo tiesioginė konkurentė, viskas greitai keičiasi. Tiesiog dalyvauji, žiūri į save ir stengiesi kiekvienoje rungtyje pasiekti geriausią savo rezultatą. Atskirose rungtyse seki varžybų eigą ir tarsi kovoji su tuo žmogumi, o daugiakovėje apie tai negalvoji.

– Kaip Atėnai, grįžus su medaliu, pakeitė jūsų gyvenimą?

– Stipriai pakeitė – žmonės pradėjo mane pažinti, buvo keista. Atsimenu, kad mane kvietė į varžybas Jurbarke ir pakeliui iš Biržų sustojau kažkokiame kaimelyje į parduotuvę, – tai mane pamatęs žmogus net išpūtė akis. Žmonės tikrai pradėjo mane atpažinti. Po tų varžybų treneris Aleksas Stanislovaitis sakė: „Tu dar nesupranti, kas atsitiko, bet pamatysi – daug kas pasikeis.“

Daug kas pasikeitė: mane pradėjo visur kviesti, fotografuoti, žurnalai... Tai buvo tikrai įdomi praktika, buvo keista, kai vieną dieną buvai niekam neįdomus, o dabar staiga – įdomus visiems.

Po olimpinių žaidynių kokį mėnesiuką tikrai atidirbau, bet man buvo smagu, įdomi patirtis. Pavyzdžiui, Juozas Statkevičius mane rengė, puošė žurnalo viršeliui. Tikrai įdomu, juk su tokiais žmonėmis paprastai nesusitinki, gali pakalbinti, pakalbėti. Ir dabar būna, kad sutinki kažkokį žinomesnį žmogų ir gali pakalbinti, nes ir pati esi kažkiek žinoma. Tarsi tai atveria duris.

– Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad Atėnų medalis yra kur kas malonesnis nei Londono bronza, kurią gavote tik po kurio laiko, kai varžovės buvo diskvalifikuotos dėl dopingo?

– Žinoma, visos tos emocijos po varžybų, tas džiaugsmas... Atėnai spinduliavo džiaugsmu ir laime, o apie Londoną porą metų negalėjau kalbėti. Man buvo taip sunku, kad ašaros kaupdavosi, net artimiausi draugai manęs apie Londoną neklausinėjo, nes nenorėjo manęs liūdinti. Tas bronzos medalis ašaromis nulietas, bet aš turiu tą kitą patirtį. Jeigu Londono medalis būtų mano vienintelis, būtų žiauriai sunku, kai tu visiškai neturėjai galimybės pasidžiaugti ten vietoje, kai laimėjai. Tai yra pasakiškas jausmas.

Atėnų olimpiados dalyvių Virgilijaus Aleknos ir Austros Skujytės sutikimas oro uoste