Sportas

2019.08.16 16:02

Rinktinės žaidimo schemose nardantis Matkevičius: turime priversti varžovus taikytis prie mūsų

Rytis Kazlauskas, LRT.lt2019.08.16 16:02

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė jau penktadienio vakarą Espo mieste (Suomija) išmėgins jėgas su šeimininkų rinktine. Tai bus jau penktosios mūsų šalies krepšininkų draugiškos rungtynės ruošiantis pasaulio krepšinio taurės turnyrui Kinijoje.

Per pirmuosius keturis kontrolinius rinktinės susitikimus krepšinio gerbėjai turėjo nedaug galimybių išvysti tikrąjį komandos veidą – trenerių štabas išbandė įvairius kandidatus, užsiėmė pirminiu žaidimo šlifavimu ir tik praėjusį pirmadienį Kaune vykusioje dvikovoje su Serbija bent akies krašteliu pamatėme potencialiai čempionatui Kinijoje skirtą žaidėjų sudėtį ir rotaciją.

Iki pirmųjų rungtynių pasaulio taurės turnyre Kinijoje likus vos daugiau nei dviem savaitėms trenerių štabas toliau sprendžia pagrindinius taktikos uždavinius – ieško atsakymo į galutinio dvyliktuko klausimą, aikštėje vienu metu bando sutalpinti smogiamąjį rinktinės duetą – aukštaūgius Joną Valančiūną ir Domantą Sabonį – ir atrakinti perimetro linijos žaidėjų stipriąsias puses.

Ką kiekvieną vasarą reiškia toks darbas, puikiai žino nuo 2013 metų Lietuvos rinktinėje besidarbuojantis 36-erių metų specialistas Benas Matkevičius.

Dar Jono Kazlausko treniruojamoje rinktinėje, kuri ruošėsi Europos čempionatui Slovėnijoje, savo karjerą nacionalinėje komandoje pradėjęs treneris naktimis dažnai pamiršdavo miegą ir sukosi kaip vijurkas. Tuomet 30-metis buvusio Vilniaus „Statybos“ žaidėjo Vilmanto Matkevičiaus sūnus puikai suprato – norint išsilaikyti rinktinės trenerių štabe reikia atiduoti visą save ir pamiršti poilsį.

Kantrus ir kruopštus darbas pasiteisino su kaupu. Šiuo metu B. Matkevičius – jau tvirtas trenerių štabo narys ir nėra vadinamas tik treneriu skautu. Sukaupta patirtis ir žinios leidžia treneriui būti vienu iš Dainiaus Adomaičio asistentų.

Portalas LRT.lt Kaune susitiko su B. Matkevičiumi bei pasikalbėjo apie rinktinės žaidimą ir svarbiausius žaidimo taktikos akcentus po pirmųjų ketverių draugiškų rungtynių.

– Benai, daug kalbame apie tai, jog JV ir D. Sabonis turi būti išnaudojami viename starto penkete. Galima nesunkiai įsivaizduoti, jog žaidimo planas, kaip šiuos du bokštus sutalpinti aikštelėje, jau buvo ruošiamas gerokai anksčiau nei ši vasara su rinktine?

– Būtų blogai, turint dvi tokias jėgas, jų neišnaudoti. Lengviausias variantas juos atskirti – vienas rungtynes pradeda starto penkete, kitas – kyla nuo suolo. Planavome, jog JV ir D. Sabonis žais kartu. Jau praėjusių metų birželio atrankos turnyro lange pabandėme jų galimybes, potencialą. Bandėme prie jų pritaikyti derinius.

Žinoma, kad su jais penkete žaidi vienaip, be jų – kitaip. Atsirado būtinybė trenerių štabo idėjas dar labiau ištobulinti. Reikia suprasti, kad su vienu iš šių aukštaūgių žaidžiantis kitas „ketvirtas“ numeris jau turi žaisti pagal kitokį žaidimo planą.

Žaidimo suderinimas – didelis darbas ne tik mums, treneriams, bet ir žaidėjams, kurie rungtynių metu keičia JV ar Domantą. Vis tiek reikia prisitaikyti prie kito didelio žmogaus. Privalai skaityti žaidimą, žinoti, kur stovi pagalba, kur stovi tavo gynėjas, kaip jis ginasi. Negali stovėti pagal įprastinį „spacingą“ (žaidėjų išsidėstymą aikštėje – LRT.lt.), nes tokiu atveju varžovų gynybai lengviau gintis, uždarant erdves, kurių yra ir taip mažai.

Jeigu žaidi derinį du prieš du, kitas aukštaūgis turi žinoti, kur turi stovėti. Žaidžiant su abiem aukštaūgiais, negali užkimšti baudos aikštelės, 3 sekundžių zonos. Reikia, kad abu aukštaūgiai išsidėstytų taip, kad vienas kitam padėtų, o ne trukdytų.

Apie tai daug kalbėjome atrankos turnyro lango metu, o ruošdamiesi šios vasaros treniruočių stovyklai vieną dieną paskyrėme tiesiog diskusijoms apie puolimą. Gynyboje žinojome, ko mes norime, kaip turime išdėlioti pagalbas. Pagrindinis iššūkis – puolimas, kaip turime žaisti, kokie turi būti naudojami deriniai.

Nuolat palaikėme ryšį, susirašinėjome. Buvo daug galvosūkių, bet tai mums yra labai įdomu. Matai, kad dirbi su labai talentingais žaidėjais. Taip pats išsikeli sau kartelę ir gali paleisti savo fantaziją, žinodamas, jog gali susikurti įvairias žaidimo modeliavimo situacijas.

– Kaip į tą žaidimo modeliavimo procesą, bandymą atrasti geriausias vietas ir derinio pozicijas įsitraukia ir patys rinktinės kandidatai? Ar treniruočių metu nuolat vyksta toks idėjų pasikeitimas tarp trenerių ir krepšininkų?

– Pavyzdžiui, jeigu kalbame apie Paulių Jankūną „penktoje“ pozicijoje, turėsime rinktinės žaidimą modeliuoti dar kitaip. Bandome taikytis prie žaidėjų pagal tai, kaip jie žaidė klubuose. Jiems atrenkame derinius, kad situacijos būtų panašios į tokias, su kokiomis jie susidūrė klubuose. Visko tobulai nepadarysi, bet norime, kad žaidėjai jaustųsi patogiai savo pozicijoje. Mes matome, ar žaidėjai jaučiasi komfortabiliai.

Nuolat palaikome ryšį su žaidėjais žaidimo konstravimo metu. Pavyzdžiui, komandos kapitonas Mantas turi svarų žodį komandoje, todėl klausome jo nuomonės. Bandome vienas kitam padėti. Nėra tobulų žaidėjų, nėra tobulų trenerių. Apskritai tokio dalyko kaip tobulumas nėra. Siekiame būti arti to, tačiau tam reikia geros komunikacijos tarpusavyje bei atviro bendravimo. Be jokių iškeltų ego.

Pasiekimai ir medaliai ateis tada, kai aukosi save, savo ego, statistiką bei dirbsi komandos labui. Žaidėjas turi padėti žaidėjui. Žinoma, gali ateiti diktatoriai ir pasakyti, ką turi daryti krepšininkai. Kas iš to, jeigu tai jiems nelimpa? Negalime pakeisti žaidėjų įpročių per keturias pasiruošimo savaites. Tai ir nėra įmanoma, ypač kalbant apie veteranus. Nediegsime sistemos, kuri kažkuriems krepšininkams netinka. Reikia prisitaikyti. Taikosi žaidėjai ir treneriai vieni prie kitų.

– Trumpam grįžkime prie JV ir D. Sabonio temos. Koks bus jų vaidmuo čempionato metu? Ar planuojate, jog mūsų smogiamieji aukštaūgiai turėtų pradėti rungtynes kartu, ar bus stengiamasi atsižvelgti ir į varžovus?

– Be abejo, planuojame startuoti su jais nuo rungtynių pradžios. Jie mūsų jėga ir norime ją parodyti iškart. Rungtynių pabaigose turėsime stebėti, ar privertėme varžovus prisitaikyti prie mūsų, ar mes turėjome taikytis prie jų žaidimo.

Žinoma, jeigu oponentai mažins savo penketą, mūsų dviem bokštams bus sunkiau suspėti gynyboje paskui mobilesnius žaidėjus. Iš kitos pusės, kitai komandai teks galvoti, kaip apsiginti nuo mūsų žaidimo jų baudos aikštelėje, kur jau turėsime ryškų pranašumą.

Manau, svarbiausias tikslas, kad kitos komandos turi prisitaikyti prie mūsų. Kiti turės galvoti.

– Niekam ne paslaptis, jog rinktinės žaidimas su Mantu Kalniečiu ant parketo ir be jo gerokai skiriasi. Kiek, jūsų galva, rinktinė yra priklausoma nuo gero M. Kalniečio pasirodymo?

– Mantas visuomet yra ir buvo komandos vedlys. Jo žaidimas du prieš du su JV jau ne vieną vasarą yra ryškus rinktinės akcentas. Akivaizdžiai matosi, jog varžovai bando prisitaikyti prie mūsų žaidimo, kuomet atakoms vadovauja Mantas.

Žinoma, turėdami M. Kalnietį aikštėje, žinome, jog varžovų gynyba koncentruojasi į jį, todėl tokiu atveju galime išnaudoti kitus perimetro krepšininkus. Du prieš du gali sužaisti ir Renaldas Seibutis ar Marius Grigonis. Galime žaisti ir su metikais, pavyzdžiui, Roku Giedraičiu.

Čia įsiterpia ir du mūsų bokštai, kurie ne tik žaidžia po krepšiu, bet ir stato kitiems krepšininkams užtvaras. Varžovai turi nuolat į tai atsižvelgti.

Taigi, jeigu yra koncentracija ties M. Kalniečiu, mes galime žaisti su kitais krepšininkais. Jeigu Mantas yra pamirštamas, vėl grįžtame prie jo. Turime įvairių parinkčių, bet, aišku, be Manto aikštėje yra sunkiau. Visgi jis sugeba prie savęs pritraukti daugiau varžovų gynybos pajėgų. Jis yra pavojus su kamuoliu arba be jo.

– Treneris D. Adomaitis yra sakęs, jog mato Roko Giedraičio asmenyje žaidėją, kuris gali tapti rinktinės snaiperiu. Kokį įspūdį R. Giedraitis paliko pirmose treniruotėse rinktinėje po sėkmingo sezono su Berlyno ALBA?

– Dar negaliu užtikrintai sakyti, kad Rokas jau yra dvyliktuke, bet jis iš esmės pademonstravo, jog po sezono Berlyno ALBA komandoje į rinktinę atvyko su didesniu pasitikėjimu savo jėgomis. Mes ir taip žinojome, jog Rokas yra greitas ir atletiškas žaidėjas.

Tuo galėjome įsitikinti ir dvikovos su serbais Kaune trečiojo kėlinio metu, kuomet jis, nors ir nepelnęs taškų, gerai bėgo į greitą puolimą bei pritraukdavo prie savęs varžovų gynybą. Jis su savo ūgiu ir greičiu mums gali daug duoti. Tokiu atveju pritraukiama gynyba ir atveriamos erdvės kitiems.

Nuo pirmos dienos atvykęs į treniruočių stovyklą Rokas įrodė, jog atvyko ne tik konkuruoti su kitais, bet ir patekti į galutinį komandos dvyliktuką. Žiūrėsime, kaip jam seksis per paskutines pasiruošimo savaites su rinktine.

– Po pirmųjų ketverių draugiškų rungtynių M. Grigonis išryškėjo kaip vienas puolimo lyderių. Ar toks vaidmuo jam ir yra numatytas?

– Nėra taip, jog jis staiga tapo rinktinės puolimo lyderiu. Atsiveria erdvės, kuriose stengiamės jį išnaudoti, o Marius pataiko metimus. Žaidžiame per jį, nes žinome, jog jis gali pataikyti tuos metimus. Marius visuomet rungtyniauja su didžiuliu pasitikėjimu savo jėgomis.

Aišku, reikia, kad tam tikrais momentais jis pademonstruotų didesnę drausmę, svarbu parodyti, jog jis gali priimti teisingus sprendimus perdavimais komandos draugams, ką Marius ir stengiasi daryti. Aikštę jis mato labai gerai.

Be to, matome, jog po sezono su „Žalgiriu“ Marius labiau pasitiki savo jėgomis. Matome, kad tai auganti stipri asmenybė. Viskas priklausys nuo jo drausmės laikymosi puolime ir gynyboje.

– Artėjant čempionatui, girdima vis daugiau pranešimų apie būsimų Lietuvos rinktinės varžovų H grupėje netektis. Kiek šiuo metu domitės būsimais oponentais? Ar šiuo metu stengiatės koncentruotis tik į savo žaidimą?

– Aišku, nepraleidžiame naujienų bei sekame savo būsimus varžovus. Domimės, kokie yra rinktinių nuostoliai, kokie yra dvyliktukai, kaip sekasi draugiškose rungtynėse. Jau šiek tiek labiau dairomės į varžovų žaidimą. Pavyzdžiui, žaisime draugiškas rungtynes su Angolos rinktine. Galbūt atrasime paralelių pasiruošime ir būsimai dvikovai su kita Afrikos rinktine – varžovais mūsų grupėje Senegalu.

Žinoma, dabar mūsų užduotis – surasti savo žaidimą. Kaip ir sakiau, mes bandysime priversti varžovus taikytis prie mūsų. Tai ir yra mūsų stiprybė – galime priversti kitus prisitaikyti prie mūsų.

– Šiuo metu rinktinėje nesate tik treneris skautas. Jūsų pareigos kiek pasikeitė. Koks dabar yra šių metų Lietuvos rinktinės trenerių štabo darbo pasidalijimas?

– Su Mindaugu Braziu esame pasiskirstę darbus rinktinėje. Abu atliekame trenerio ir skauto darbų pareigybes. Analizuojame savo ir varžovų žaidimą. Anksčiau daugiau dirbau kaip skautas. Dabar kartu pasiskirstome varžovus.

Jeigu aš analizavau oponentą, su kuriuo žaidėme dvikovą, po rungtynių aš parengiu ir susitikimo analizę. Tai logiška. Kitas treneris tuomet ruošiasi jau kitam varžovui. Tokiu atveju galima geriau suderinti darbą ir poilsį.

Pamenu, jog savo pirmajame čempionate su rinktine, 2013-aisiais, miegodavau po valandėlę kitą per naktį. Tekdavo karpyti vaizdo medžiagą, spausdinti popierius ir dar aikštelėje treniruotės metu parodyti krepšininkams, kaip žaidžia varžovai. Tada tekdavo grįžti į krepšinio areną ir stebėti, kaip žaidžia varžovų komandos krepšininkai.

Vienam žmogui tai buvo daug iššūkių keliantis darbas, tačiau nori nenori užsigrūdini ir jauti, jog tobulėji. Jau kitame čempionate darbo procesas buvo lengvesnis, žinant, kokie yra treneriai ir varžovai.

Šiuo metu yra laikotarpis, skirtas darbui, ir jauti, jog laikas tave spaudžia mažiau nei ankstesniuose turnyruose. Stengiamės dirbti labai sistemiškai. Geras darbo balansas.

– Ar jaučiate papildomą spaudimą su trenerių štabu liekant vis mažiau dienų iki pirmųjų rungtynių Kinijoje?

– Spaudimą visuomet darai sau. Žinai, kad, atstovaujant Lietuvos rinktinei, visuomet yra atsakomybės jausmas. Aš stengiuosi atsiriboti nuo komentarų ir straipsnių. Tai man nieko neduos. Juk mes viską matome iš arti, tad pašalinių nuomonės tais klausimais nereikia.

Daug diskutuojame trenerių štabe, keičiamės nuomonėmis. Spaudimą jaučiame ant savo pečių ir tiesiog bandome pasiekti aukščiausių tikslų. Norime tyliai dirbdami savo darbą, neišsišokdami pasiekti savo rezultatą.

Norime išeiti galėdami ramiai pasakyti, jog padarėme viską, kas priklauso nuo mūsų.