Liepos pabaigoje Pietų Korėjoje vykstančiame pasaulio plaukimo čempionate vienos iš Lietuvos atstovių Ugnės Mažutaitytės emocionalus interviu su LRT.lt žurnalistu Pauliumi sukėlė audrą mūsų šalies sporto padangėje. Imta kalbėti ne tik apie problemą, kurią iškėlė sportininkė, tačiau ir apie sporto psichologiją ir šios srities specialistų naudą.
Kiek vėliau Lietuvos plaukimo federacija paskelbė, jog plaukikė apsiriko ir jog trenerės žodžiai buvo neteisingai suprasti. Vis dėlto oficialiame pranešime buvo jų pačių žodžiams prieštaraujanti eilutė „negalima laukiant starto vien gulėti lovoje ir valgyti“.
Portalo LRT.lt paklausta apie būtent šį federacijos pareiškimą Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentė Daina Gudzinevičiūtė prieš atsakydama giliai atsiduso.
„Iš tikrųjų, ką turėtų daryti sportininkė yra jos, trenerės ir, galbūt, gydytojo susitarimas. Toks komentaras iš federacijos, nežinau, ar yra teisingas. Nežinau, koks tiksliai buvo kontekstas. Gaila, kad taip elgdamiesi su jaunesniais savo sportininkais ir treneriai, ir federacijos atstovai pamiršta, kad jie turi būti pavyzdžiu. Jie turi būti pedagogai ir mokytojai, o ne tik prievaizdai ir treneriai.“
Vis dėlto D. Gudzinevičiūtė tikino, jog nėra įsigilinusi į šią situaciją, nes apie ją žino tik tai, ką skaitė spaudoje. Anot jos, į LTOK nei federacija, nei plaukikė nesikreipė.
Pasibaigus pokalbiui telefonu LTOK prezidentė netrukus pati paskambino portalui LRT.lt ir pasakė, jog nori pridėti dar porą sakinių.
„Iš savo praktikos žinau, kad gera atmosfera ir geras vienas kito suvokimas komandoje yra ne mažiau svarbus siekiant rezultatų nei fizinis pasirengimas ir visa kita. Plaukimo federacijos poelgis tikrai neprisideda prie gerų rezultatų siekio“, – kritikos pažėrė Sidnėjaus olimpinių žaidynių čempionė.
Mažutaitytė: tokie komentarai labai žeidžia ir kenkia pasirodymui
U. Mažutaitytė plačiau apie situaciją kalbėti nepanoro, tačiau leido suprasti, jog neišsižada savo žodžių. Vis dėlto sportininkė portalui LRT.lt sutiko atskleisti, kaip panašūs komentarai verčia ją jaustis ir kaip sporto psichologai padeda išspręsti šias bėdas.
„Ne pirmą kartą tokių komentarų susilaukiu. Ir kai jaunesnė buvau ir kūnas pradėjo kisti, tai visko būdavo: ir išvemdavau maistą, ir vengiau žmonių ir į varžybas važiuoti. Reikėjo eiti pas psichologus ir tvarkytis su tais blogais įpročiais. Tiesa, dar ir dabar, kai grįžtu į Lietuvą, nelabai noriu pasirodyti varžybose ir išsirengti ten pusnuogė, kad kai kurie treneriai turėtų ką pakomentuoti.
Tokie komentarai labai žeidžia ir kenkia pasirodymui. Bent jau man prieš startą pasitikėti savimi ir, kaip sakant, „fainai“ jaustis yra būtinybė. Kai išgirstu tokius komentarus, jaučiuosi, lyg būčiau kažkokia storulė, kuri mat užsimanė plaukti. Na ir, žinoma, pradedu jaustis, kad esu nepakankama ir visas tas darbas – treniruotės, tie kilometrai – realiai neegzistuoja, nes tiesiog baisiai atrodau ir čia kažko tikėtis yra kvaila.
Būti tokioje psichologinėje stadijoje, manau, yra labai rizikinga, daugelis gali po tokių replikų fanatiškai stebėti savo svorį, išvaizdą ir tikrai gali susijaukti vidinę ramybę bei pasitikėjimą savimi. Aš su tokia informacija stengiuosi tvarkytis. Skaitau knygas, straipsnius apie kūno pozityvumą, klausau kitų žmonių istorijų, tinklalaidžių, kad įkvėptų ir kad jausčiau pasitikėjimą savimi. Stengiuosi savęs nepeikti ir nebijau apsilankyti pas psichologus, kai matau, kad grįžtu prie senų, blogų įpročių“, – jautria tema kalbėjo U. Mažutaitytė.
Paklausta apie sporto psichologų įtaką sugebėjimui tvarkytis su šiomis mintimis, atletė teigė, kad jie padeda ir kad labai svarbu yra kalbėti apie savo problemas.
Sporto psichologas: svarbiausia komunikacija
LRT laidoje „Laba diena, Lietuva“ apsilankė sporto psichologas Andrius Liachovičius. Paklaustas apie šią situaciją teigė, jog sportininkė ir trenerė galėjo paprasčiausiai nesusikalbėti.
„Čia dažniausiai ir būna problema: mes nežinom, kokį signalą perduoda signalo perdavėjas ir kokį signalą supranta jo gavėjas. Tai tokios situacijos tikrai yra dažnos, tačiau mums sunku jas vertinti nežinant tikrosios situacijos. Vienas mato vienaip, kitas mano kitaip.
Esmė yra pats signalas ir mokėjimas komunikuoti. Svarbu net ne tai, ką sako treneris, o tai, ką supranta signalo gavėjas. Viskas priklauso nuo to, kaip gerai mes komunikuojame, kaip aiškiai perduodame ir priimame signalą. Paprastas pavyzdys – pasakymas „reikia priaugti arba numesti masės“. Pats teiginys nesako nieko gero, bet svarbu žinoti, kodėl reikia numesti arba priaugti tos masės.
Garsiausias Lietuvos sporto psichologų naudos įrodymas – Airinė Palšytė, pradėjusi dirbti su sporto psichologe ir po to, 2017 metais, Europos čempionate iškovojusi aukso medalį. Pati Airinė sako, kad darbas su psichologe jai ne tik labai padėjo pagerinti santykius su trenere, bet ir palengvino susikaupimą.
Paklaustas apie emocinio pasirengimo svarbą, A. Liachovičius teigė, jog tai viena iš dalių, turinčių įtakos rezultatams.
„Taip pat, kaip svarbus ir fizinis pasirengimas, ir tinkami medikamentai, papildai. Viskas susideda iš daug dalių. Mes kartais pamirštame, kad psichologinis pasirengimas yra toks pat svarbus kaip ir fizinis, todėl dažnai girdime nusivylusius, savo rezultato nepasiekusius sportininkus sakant, kad jiems koją pakišo psichologija. Labai svarbu gilintis į save iš visų pusių“, – teigė specialistas.
Sportininkai turi norėti dirbti su savimi
Portalas LRT.lt susisiekė su A. Liachovičiumi ir paprašė plačiau pakomentuoti jo darbo specifiką. Paklaustas apie pačių sportininkų indėlį į problemos sprendimą, sporto psichologas atskleidė, kad labai svarbūs yra namų darbai.
„Namų darbai turi būti nuolatos, nes mes kabinete tik išsiaiškiname, kur yra problema, o tada imame duoti ne patarimus, o įrankius, su kuriais jie patys turi bandyti išspręsti problemas. Kai kurie sportininkai galvoja, kad jie ateis pas mus ir gaus kažkokį stebuklingą receptą, tačiau taip nėra: pats žmogus turi norėti labai daug dirbti su savimi, įdėti daug pastangų būtent už mūsų kabineto ribų, kad pasiektų norimą rezultatą“, – pasakojo specialistas.
A. Liachovičius teigė, jog darbas su atletais neapsiriboja vienos ar kitos bėdos sprendimu – čia, kaip ir fizinių treniruočių metu, bandoma pasiekti vis daugiau.
„Mes dažnai dirbame ne su viena problema, o vis bandome kapstytis prie įvairių problemų po truputį ir vis kelti savo rezultatą. Mes dirbame ne ištisai, o retkarčiais susitikdami. Yra sportininkų, su kuriais dirbame po 3–4 metus, vis po truputį pridėdami naujų dalykų. Pats darbas nevyksta ištisus 12 mėnesių, nes juk tai yra sportininkai – jie tai išvyksta, tai grįžta“, – aiškino su Lietuvos olimpine rinktine dirbantis vyras.
Sportininkams reiškinys, vadinamas „psichologinėmis problemomis“, gali pasireikšti įvairiai. Kai krepšinyje lemiamomis akimirkomis padaroma kvaila klaida ar iššvaistoma solidi persvara, sakome, jog jie „užspringo“. Futbole dažnas angliškas terminas „to bottle it“, iš esmės reiškiantis tą patį.
Esmė, kad jie nesusitvarko su įtampa. Paklaustas apie tokių bėdų priežastis, psichologas kalbą pakreipė į mintis, ateinančias tada, kai neužsiimama jokia veikla.
„Dažniausiai problemų atsiranda tada, kai yra tas laukimo laikas, kai sportininkai nieko neveikia, mintys jų neužimtos jokia veikla, todėl į galvą plūsta įvairiausios įkyrios mintys. Lygiai taip pat problemų kyla, kai yra labai svarbus, lemiamas momentas varžybose. Vietoj to, kad sportininkas atlikinėtų savo seniai išmoktą pratimą ar veiksmą, jis pradeda priimti mintis. Gaudyti jas ir žaisti su jomis vietoj to, kad atliktų tinkamą tikslų judesį“, – teigė specialistas.
Konfliktai nėra didelė problema
Problemų gali turėti ne tik sportininkai, bet ir su jais kasdien užsiimantys žmonės. U. Mažutaitytės atveju – tai trenerė. Dažnai konsultacijos neapsiriboja tik pokalbiais su klientais – tenka kalbėtis ir su jų treneriais. A. Liachovičius teigia, jog stengiasi per daug nesikišti į jų darbą, tačiau kartais pataria, kaip perteikti informaciją.
„Tokių konfliktų tarp trenerių ir sportininkų tikrai būna, tačiau mes treneriams tikrai nenurodinėjame. Mes išklausome jų pozicijas, bandome padėti įsijausti į sportininko poziciją, kad treneriai patys išgirstų, ką jie sako. Problema yra ta, kad dažniausiai, kai mes kažką sakome kitam, mes nebegirdime savęs ir to, ką norime išties pasakyti. Su treneriais mes kartais pašnekame apie tai, kaip geriau perteikti tą informaciją.
Lygiai taip pat ir su sportininkais: kartais truputį per jautriai sureaguoja ar iš situacijos pasiima tuos žodžius, kuriuos jie nori pasiimti. Taip sėdėdami kartu bandome išsiaiškinti, kur yra problema ir kaip ją spręsti. Patys konfliktai nėra tokia didelė problema.
Konfliktai yra gerai, nes būtent konfliktų metu galima surasti sprendimų tolimesniam bendravimui. Mes dažniausiai konfliktų vengiame ir problemos taip pat išlieka. Yra toks pasakymas: „Svarbu ne tai, ką tu sakai, o tai, ką girdi signalo gavėjas“, – mintis dėstė psichologas.
LRT laidoje „Laba diena, Lietuva“ specialistas teigė, jog mūsų šalyje visu etatu dirbančių sporto psichologų yra apie penkis. Vis dėlto portalui LRT.lt jis sakė, jog pamažu šios srities darbuotojų paklausa auga.
„Turbūt labiausiai mažėja tas „stigmos“ požiūris į psichologus ir jų teikiamą naudą. Yra labai gerai, kad ir mums darbas tampa vis mažiau švietėjiškas, ne apie tai, kas mes tokie, sporto psichologai, bet vis daugiau žmonių tame mato naudą, nes mato iš kitų kolegų, kad jie kreipėsi, padėjo ir čia viskas normalu.
Ir užsienyje yra pastebimas visai kitoks požiūris į psichologiją ir vis daugiau matome straipsnių, būtent sportininkų, apie tai, kaip jiems padėjo psichologo buvimas šalia. Juk gali ruoštis ir būti fiziškai labai stiprus, puikiai dirbti treniruotėse, bet svarbiausia, kad susitvarkytum su savo psichologija ir puikiai startuotum varžybose“, – užbaigė A. Liachovičius.
