Visame krepšinio pasaulyje žinomas ESPN apžvalgininkas Adrianas Wojnarowski savo tinklalaidėje „Woj Pod“ pakalbino Denverio „Nuggets“ klubo generalinį vadybininką iš Lietuvos Artūrą Karnišovą.
Įdomiame daugiau nei 42 minučių pokalbyje A. Karnišovas ne tik papasakojo apie „Nuggets“ sudėties ypatumus bei ateities viziją, tačiau kartu pasidalino prisiminimais apie Nepriklausomybę atgavusią Lietuvos valstybę bei rungtyniavimą kartu su Arvydu Saboniu ir Šarūnu Marčiulioniu Barselonos olimpinėse žaidynėse.
Portalas LRT.lt pateikia įdomiaus pokalbio ištraukas A. Wojnarwskio tinklalaidės „Woj Pod“ pokalbyje su A. Karniškovu.
Apie sustipėjusius „Nuggets“ varžovus NBA Vakarų konferencijoje: Mes stengiamės išlaikyti ilgalaikę komandos sudėties viziją. Daug komandų atliko pokyčius, pasikvietė itin pajėgių krepšininkų.
Mūsų klubo krepšininkai praėjusiame sezone sugebėjo iškovoti 54 pergales ir patyrė 28 pralaimėjimus. Namuose iškovojome 34 pergales ir patyrėme 7 nesėkmes. Turime trečiąją jauniausią komandos sudėtį visoje lygoje. Pasikviesdami naujoką Jarami Grantą, žinome, jog iš jo naudos sulauksime ne tik puolime, bet ir gynyboje.
Įdomu bus palyginti, kaip „Nuggets“ pajėgumas atrodo su žvaigždėmis pasipildžiusiomis „Lakers“ ir „Clippers“.
Apie „Nuggets“ sudėtį: Išlaikydami Nikola Jokičių ir Jamalą Murray, stengiamės išsaugoti komandos branduolį. Įskaitant ir mūsų trenerių štabą ir komandos valdybą. Dėkojame komandos savininkams, kurie prieš trejus metus mumis pasitikėjo ir leidžia dirbti.
Denveryje stengiamės suderinti talentingus jaunus krepšininkus su patyrusiais veteranais. Žiūrime į mūsų algų kepurę, kur bandome suderinti krepšininkų kontraktus su naujokų kontraktais, ieškome jaunų talentingų žaidėjų, kurie būtų nebrangūs. Tai nuolat besitęsiantis darbas.
Mačiau, kad kažkas „Twitter“ pakomentavo, jog mūsų organizacija kitame sezone turės 12 tų pačių žaidėjų – didžiausią skaičių tarp visų komandų. Tuo mes didžiuojamės.
Apie „Nuggets“ lyderio Nikola Jokičiaus žaidimo evoliuciją ir tapimą lyderiu: N. Jokičius tobulėjo palaipsniui. Jis žaidė NBA Vasaros lygoje, kur rinko po 10 taškų ir atkovodavo po 7 kamuolius. Žinoma, po tokio pasirodymo negalėjai numanyti, kad vieną dieną jis bus ketvirtas daugiausiai balsų NBA „Visų žvaigždžių“ rungtynėse sulaukęs krepšininkas, kas nutiko šiemet.
Trečiaisiais metais NBA jis pradėjo demonstruoti kosminius skaičius – fiksavo trigubus ir dvigubus dublius. Tada mes patikėjome, jog jis gali būti NBA žvaigžde.
Prieš naujokų biržą visos komandos galėjo stebėti jo žaidimą. Žiūrėjome daug Marko Gasalio žaidimo vaizdo įrašų, kuomet jis buvo 18-19 metų ir žaidė Ispanijoje. Lyginome jų abiejų žaidimą. Ėmėmės rizikos ir mums pasisekė. Visi laurai – Nikolai, kuris tapo tokio pajėgumo žaidėju.
Vienu metu ekspertai netikėjo, jog jis gali būti NBA žaidėjas, kadangi nebuvo toks atletiškas. Taip manėme ir mes, bet Nikola visuomet turėjo puikius krepšinio įgudžius – nuo perdavimo iki metimo. Puikiai dirbančios rankos – geriausios, kokias esu matęs.
Klube sakome, kad jis mūsų įžaidėjas, padedantis diriguoti mūsų atakoms.
Daugelis prašo mane palyginti Nikolą Jokičių su tokiais žaidėjais kaip Arvydas Sabonis. Manau, kad N. Jokičius žaidimą su kamuoliu perkelia į kitą lygį, nes jį gali puikiai varytis kamuolį ir inicijuoti atakas.
Kiek yra komandų, kurių vidurio puolėjai gali organizuoti atakas atsakingu rungtynių momentu?
Apie Arvydą Sabonį: Jis buvo neįtikėtinai talentingas žaidėjas. Kai aš baigiau karjerą, pasakiau Saboniui: „Sabai, užaugau stebėdamas tavo žaidimą, žaidžiau su tavimi kartu, o dabar aš baigiu karjerą, o tu toliau žaidi“. Jis tuomet tęsė karjerą Portlande. A. Sabonis ilgą laiką žaidėme pačiame aukščiausiame lygyje.
Kaip seniau buvo žvelgiama į JAV atvykusius rungtyniauti europiečius: Buvome vadiname „minkštais“. NBA daug įtakos padarė Draženas Petrovičius, Šarūnas Marčiulionis, Vlade Divacas. Kai studijavau koledže, turėjau mažiau fizinės jėgos, todėl į mane buvo žiūrima, kaip į fiziškai silpnesnį žaidėją.
Po Dirko Nowitzkio sužibėjimo visi pradėjo ieškoti naujų tokio kalibro žaidėjų Europoje, padidėjo užsieniečių skaičius. Dabar užsienio žaidėjų NBA yra daugiau nei 200. Kai pradėjau dirbti NBA biure, skaičius buvo žymiai mažesnis.
Apie žaidimą Siton Holo universitete ir išvykimą iš Sovietų Sąjungos: Žaidžiau Sovietų Sąjungos jaunių rinktinėje. Buvau komandos kapitonas. Atvykome į JAV sužaisti 11 draugiškų rungtynių. Žaidėme prieš tokius žaidėjus kaip Kenny Andresonas ar Tracy Murray. Žaidžiau gerai ir mane pastebėjo. Tiesa, iki tol joks žaidėjas iš Sovietų Sąjungos nebuvo rungtyniavęs NCAA, todėl tai neatrodė reali galimybė.
NBA darbuotoja Kim Bohuny man labai atėjo, kad galėčiau atvykti į JAV ir žaisti NCAA. Buvau 18-os, kuomet palikau Lietuvą ir išvykau žaisti į JAV. Tai buvo didelis įvykis mano gyvenime. Dėkoju visiems, kas padėjo atrasti antruosius namus JAV.
Pamenu, jog atvykę su Sovietų Sąjungos rinktine į JAV, nieko nežinojome apie šią šalį. Be to, laimėjome tik dvejas rungtynes. Atsivežėme ilgas kojines, o iš mūsų juokėsi sirgaliai. Be to, buvome su trumpais šortukais, o kai darydavome „eurostepą“, teisėjai fiksuodavo žingsnius. Tai vėliau pasikeitė. Patirtis buvo neįtikėtina. Tai tapo tramplynu man prisijungti prie Siton Holo universiteto.
Apie išvykimą gyventi ir rungtyniauti į JAV: Rudenį keliavau su Sovietų Sąjungos jaunių rinktine, kuri jau antrą kartą keliavo į JAV žaisti draugiškų rungtynių. Komanda buvo informuota, jog po turo JAV liksiu žaisti NCAA.
Tiesa, prieš norėdamas išvykti iš Sovietų Sąjungos, turėjai tai suderinti su Maskva. Praleidau Maskvoje tris dienas ir visas tos kelionės smulkmenas sužinojau jau vėliau, nes tuomet man 18-mečiui tai nerupėjo. KGB tuomet sprendė mano likimą. Ar man leis keliauti su komanda ir vėliau žaisti NCAA, ar ne. Tos visos smulkmenos paaiškėjo vėliau.
Džiaugiuosi, kad man leido išvykti žaisti. JAV apsistojau pas lietuvių kilmės amerikiečių šeimą Naujajame Džersyje. Tais pačiais metais pradėjau lankyti Siton Holo universitetą.
Pamenu, kai JAV studijau pirmaisiais metais, niekas mums neleisdavo kalbėtis telefonu su gimtine. Vyravo bendravimas laiškais. Kai pagaliau man buvo leista pasikalbėti su vienu iš geriausių mano draugų, jis man pasakė, jog telefonu nebegalėsime kalbėtis, nes mūsų pokalbio gali klausytis.
Apie anglų kalbos žinias vos atvykus į JAV: Išmokau šiek tiek anglų kalbos iš tokių televizijos laidų kaip „Price is right“ ar „Family Fued“.
Lietuvoje labai gerai mokiausi tiksliuosius mokslus. Visgi atvykau į Siton Holo universitetą, o ten pirmoji paskaita, į kurią patekau – JAV istorija. Žmonės aplink mane užsirašinėjo informaciją, o man tai daryti dar buvo per sunku. Susirinkau knygas ir palikau paskaitą. Nenorėjau taip daugiau jaustis.
Užsirašiau į papildomus anglų kalbos kursus. Antraisiais metais jau mokiausi pilnu pajėgumu paskaitas anglų kalba. Man reikėjo metų, kad galėčiau puikiai kalbėti angliškai.
Trečiaisiais ir ketvirtais studijų metais buvau didžiausią stipendiją gaunatis Siton Holo komandos krepšininkas.
Apie žaidimą Lietuvos rinktinėje 1992 metais: Buvo 1992-eiji – tik keleri metai po to, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Prie rinktinės prisijungiau po antrųjų metų Siton Holo universitete. Lietuvoje nebuvau buvęs kelis metus ir per tą laiką mano tėvai sulaukė daug perspėjimų dėl to, jog vengiau privalomos karo tarnybos. Mano tėvams buvo grasinama, jog metams sėsiu į kalėjimą.
Skridau į Lietuvą po trejų metų JAV ir viskas man buvo nauja Lietuvoje. Laisvės jausmas. Pamačiau savo ilgai nematytus tėvus ir draugus. Man tai buvo neįtikėtina patirtis. Kartu ir bijojau grįžti. Po pirmos ar dviejų savaičių, supratau, kad viskas gerai – Lietuva laisva.
Viskas sekėsi puikiai – mėnesius treniravomės prieš olimpinį atrankos turnyrą. Buvome nauja valstybė, todėl turėjome dar patekti į Olimpiadą. Laimėjome visas 11 atrankos turnyro rungtynių. Atvykome į Barseloną.
Tai buvo smagi patirtis. Mano universiteto vyriausiasis treneris P. J. Carlesimo dirbo JAV rinktinės trenerių štabe. Žaidėme ir prieš Svajonių komandą. Prieš žaidėjus, kurių žaidimą žiūrėdavau vaizdajuostėse.
Apie Nepriklausomybę atgavusią Lietuvą: Buvo kiek keista. Iš pradžių viskas buvo įtartina. Mane iš oro uosto paėmė tėvai, bet niekas manęs nesulaikė ir niekas mums negrėsė. Grįžome namo ir pavalgėme. Tada supratau, kad viskas gerai. Man prireikė savaitės ar dviejų, kad suprasčiau, jog Lietuva yra laisva.
Apie iškovotos bronzos medalius Barselonos olimpinėse žaidynėse: Iškovota bronza su naujai susikūrusia Lietuvos valstybės rinktine – geriausia patirtis mano gyvenime. Tiesiog žaidėme savo krepšinį, žaidėme ir prieš „Svajonių komandą“.
Mums trūko pinigų finansuojant mūsų pasiruošimo ciklą olimpinėms. Dainininkas Jerry Garcia su grupė „Gratufel Dead“ mums tikrai padėjo su lėšų rinkimu. Aš pats nesitikėjau, jog pateksiu į rinktinę, juk buvau tik jaunas koledžo žaidėjas tarp patyrusių krepšininkų.
Žaisti su Sabu buvo neįtikėtina – jis nori, kad jam duotum kamuolį vien tam, kad tau jį perduotų atgal.
Per pirmąją treniruotę atidaviau kamuolį jam į baudos aikštelę ir pats veržiausi arčiau krepšio. Net nemačiau, kur kamuolys, o Arvydas Sabonis jį man perdavė ir pataikė tiesiai į vedą. Iš nosies pradėjo bėgti kraujas. Tai buvo paskutinis kartais, kuomet nežiūrėjau, kur yra kamuolys, kuomet veržiausi į baudos aikštelę.
Š. Marčiulionis tikrai nebuvo tas „minkštas europietis“, apie kuriuos kalbėdavo JAV. Jis – vienas stipriausių krepšininkų, su kuriais yra tekę žaisti. Abu šie žaidėjai buvo ypatingi. Jie daug prisidėjo prie mūsų pasiekimo Barselonoje.
Apie jausmą žaidžiant su „Svajonių komanda“: Nepamirškime, jog tuomet talento lygių skirtumas tarp JAV ir likusio pasaulio buvo milžiniškas. Tik vėliau už JAV ribų gimę žaidėjai ėmė vytis amerikiečius.
Žaidėme prieš „Svajonių komandą“ ir tuomet tiesiog džiaugiamės, jog galimi būti su jais vienu metu aikštėje. Pralaimėjome jiems 44 ar 46 taškais (51 – LRT.lt). Skirtumas buvo didelis. Gyniausi prieš Charlesą Barkley. Sugebėjau pelnyti kelis taškus, bet iškritau iš rungtynių dėl pražangų limito.
Toje komandoje žaidė tokie žaidėjai kaip Michaelas Jordanas, Karlas Malone`as, tačiau ši komanda padėjo pabudinti ir visą tarptautinį krepšinį. Jau po ketverių metų Atlantoje pralaimėjome tik 20 taškų skirtumu JAV rinktinei, o Sidnėjaus olimpinių žaidynių pusfinalyje pralaimėjome tik 2 taškais. Jasikevčius metė tritaškį dėl pergalės, bet jam pritrūko.
Apie jausmą žinant, kad buvę Lietuvos krepšininkai beldžiasi dirbti į NBA lygą bei klubus: Sunku būtų buvę tuo patikėti, jeigu atsuktume laiką atgal. Manau, kad lyga tampa labiau tarptautine. Daug žmonių visame pasaulyje išmano krepšinį. Šarūnas Jasikevičius buvo vienas didžiausią krepšinio IQ turinčių žaidėjų, su kuriuo man yra tekę žaisti. Jo perėjimas į trenerio darbą manęs nenustebino. Jis daug tikisi iš savo komandos ir savo žaidėjų, bet tai normalu, nes jis pats iš savęs daug tikėjosi.
Apie karjerą NBA lygoje: 2002 metais baigiau karjerą ir jaučiasi kaip liūtas uždarytas į narvą. Kažką turėjau daryti. Mano pirma svajonė – suktis finansų pasaulyje. Norėjau padėti sportininkams išsaugoti pinigus, norėjau suktis šioje industrijoje. Čia dirbau metus.
Netrukus Kim Bohuny pasiūlė prisijungti prie NBA biuro ir dirbti su tarptautinio krepšinio sekcija. Tuomet vis daugiau žaidėjų iš užsienio praverdavo lygos duris. Manęs prašė jiems padėti. Tuomet tai buvo įdomus laikas lygoje.
Aš vadovavau „Basketball Without Borders“ talentų krepšinio stovykloms, kurios buvo rengiamos Afrikoje, Amerikose, Europoje. Tai buvo ypatinga programa, su kuria man teko dirbti.
