Vienas iš keturių plaukikų, kartu su komanda estafetėje 4 po 100 metrų iškovojęs kelialapį į Tokijo olimpines žaidynes Andrius Šidlauskas dalyvaus jau antrose savo žaidynėse. 22 metų sportininkas tokį tikslą turėjo nuo vaikystės, o už tai, kad tapo plaukiku, labiausiai dėkoja savo mamai. LRT.lt su A. Šidlausku kalbėjosi pasaulio čempionate Gvangdžu.
Šiame pasaulio čempionate A. Šidlauskui nepavyko pasiekti finalų. 200 m kompleksiniu būdu ir 200 m nugara rungtyse panevėžietis baigė varžybas atrankoje, o 100 m krūtine varžybose pasiekė pusfinalį. Tiesa, pastarojoje jis pagerino geriausią savo sezono rezultatą.
„Kiekvienas pralaimėjimas man yra kaip laimėjimas. Pamatau savo klaidas, žinau, ką reikia tobulinti, kad būčiau dar geresnis. Jeigu pralaimėjau, reiškia, kad varžovai buvo stipresni, gal jie atidavė daugiau jėgų šiame sezone, labiau stengėsi. Aš tada pats kaltas, kad kažko neatidaviau, gal kažkur patingėjau. Iš klaidų mokausi“, – ryžtą tobulėti rodo A. Šidlauskas.
– Kiek prieš kitus metus ramina tai, kad 100 m krūtine rungtyje jau turite olimpinį kelialapį (su A. Šidlausku kalbėta dar prieš estafetės rungtyje laimint komandinį kelialapį – LRT.lt)?
– Žinojau, kad šiemet tikrai jį padarysiu, per daug galvos sau dėl to nekvaršinau. Dabar apie tai negalvoju. Svarbiausia yra pagerinti savo rezultatus, norėjau šiemet „išplaukti“ iš 59 sek., bet nepavyko, tikiuosi, kad olimpiadoje viskas susidėlios dar geriau. Ištaisysiu klaidas, labiau klausysiu savo trenerės, girdėsiu jos pastabas – kad pro vieną ausį įėjus, neišeitų pro kitą. Buvau padaręs ir 200 m normatyvą, bet tai buvo 2018 m., kai dar jie nebuvo vykdomi. Dabar reikia dar kartą jį pakartoti.
– 2018 m. forma buvo geresnė?
– Kaip sako trenerė – kuo labiau sensti – tuo daugiau darbo reikia įdėti. Tiek su protu, tiek su kūnu. Gal kažko pritrūko, gal kažko nepadariau iki galo. Mano didžiausia problema yra startas ir posūkiai, išnėrimas iš vandens, vien tai, trenerė sakė, mano rezultatą pablogina maždaug sekunde. Jei išmokčiau, kaip visa tai atlikti teisingai – tikrai galėčiau plaukti finaluose.
– Gal galėtum plačiau papasakoti, kokios yra tos plaukimo klaidos ir trūkumai?
– Starto metu man trūksta iššokimo jėgos. Neišsitiesiu pilnai – nuo rankų iki kojų pirštų. Išnėrimas iš vandens – didžiausias mano minusas. Aš visada išnėrus būnu kitiems prie kojų arba ties kūno viduriu.
Pats plaukimas mano labai geras, aš visada išnėręs kitus pasiveju, bet po posūkio atsilieku ir vėl tenka vytis. Išmokus visus dalykus – būčiau prie lyderių. Reikia dirbti kasdien, stengtis, o aš kartais pasimuliuoju, pasidaro sunku, nebedarau. Paskui pats kaltinu save, kad neklausiau trenerės, nesistengiau. Juk viską darau dėl savęs, o ne dėl trenerės. Aš dar per save nesugebu perlipti – atrodo, nepadarysi vieną dieną, padarysi kitą. Tai neteisingas mąstymas.
– Ar po varžybų daug galvojate apie klaidas?
– Po starto turbūt labiausiai galvoju, kodėl aš padariau taip, o ne kitaip. Kitą dieną supranti, kad į praeitį žiūrėti nereikia, o dirbti toliau ir stengtis. Stengiuosi dėl klaidų neapkrauti savęs, kad netrukdytų kitiems startams.
– Turbūt dabar taip kalbėti yra lengviau, o kiek laiko užtruko, kol išmokote negalvoti?
– Jaunimui su tuo sunku kovoti, reikia ties tuo dirbti nuo pat mažumų. Aš gal tik nuo 20 metų pradėjau dirbti su savo protu. Dabar norėčiau patarti ir jaunimui, pradėti ties tuo dirbti nuo 14 metų, kai prasideda įvairūs jaunimo olimpiniai festivaliai. Jau nuo tada reikia pradėti dirbti su pačiu savimi, su protu, su psichologija. Suprasti, kad viską darai tik dėl savęs.
– Kas plaukime jus labiausiai „veža“?
– Man patinka laimėti. Nuo pat mažumės norėjau laimėti prieš visus kitus, stengiausi pasirodyti, kad šeima didžiuotųsi, kad sūnų ne kokį banditėlį užaugino.
Kam galiu padėkoti – tai savo mamai. Labai. Jeigu ne ji – plaukime manęs turbūt nebūtų. Norėjau vaikystėje ir futbolą žaisti, baidares lankyti, o mama vis sakydavo – kam tau, eik į vieną sportą, dirbsi ir tikrai bus rezultatai. Norėjau išbandyti daug ką ar net mesti plaukimą. Mama sakė, kad apie tai negali būti jokių kalbų, negausiu žaisti su kompiuteriu (juokiasi). Dabar dėl to esu labai dėkingas, kad mane stūmė į priekį. Man rytinės treniruotės būdavo šeštą ryto, mama visada keldavosi anksčiau, padarydavo man pusryčius, veždavo į treniruotes, rūpindavosi manimi.
– Kada ir kaip atsidūrėte būtent baseine?
– Antroje klasėje maždaug. Su antros eilės pusbroliu buvome toje pačioje klasėje ir kartu pabandėme plaukimą pas savo pirmą trenerę Jūratę Klimavičienę. Pas ją treniravausi iki 14 ar 15 metų ir ji pasiūlė mums pereiti pas Iną Paipalienę. Pradėjau pas Iną tobulėti ir iki šiol dirbu.
– Kas sunkiausia dirbant su I. Paipaliene?
– Anksčiau aš bijodavau jai žodį pasakyti, dabar pripratau, atsirado ryšys ir laisvesnis bendravimas. Anksčiau bijodavau paklausti, ar galiu neateiti į kurią treniruotę. Dabar jau atrandame kompromisų, kalbamės, yra ryšys. Bet griežtumas yra gerai – negali būti „balalaika“, čia tikrai reikia griežtumo, kad mokėtų įspirti į užpakalį. Bet dabar to nėra, ji sako, kad esame suaugę vyrai ir viską darome dėl savęs, o ne dėl trenerės.
– Bet jaunus vaikinus griežtumu nesunku atbaidyti nuo treniruočių. Kaip trenerei tai pavyksta?
– Nežinau, ji turi kažkokį specialų talentą, nežinau, kaip paaiškinti trenerės galias iki dabar.
– Važiuosite jau į antras savo olimpines žaidynes. Kiek tai buvo svarbu augant?
– Kai pradėjau lankyti baseiną, mano tikslas buvo nors kada nors tapti olimpiečiu. Tikslas yra pasiektas, dabar jau atsirado kiti tikslai – tapti dar geresniu. Aišku, tikslas buvo didelis – ne kiekvienas žmogus gali juo tapti. Tikrai tuo didžiuojuosi. Pirmą kartą buvau 19 metų, jaunas labai – nelabai supratau, ką čia veikiu.
Bet atsimenu, kad kitais metais buvo pasaulio čempionatas, kuriame pasiekiau savo asmeninį laiką. Tada atsidariau olimpinius laikus ir matau, kad su tuo pasaulio čempionato rezultatu būčiau buvęs ketvirtas. Iškart pajaučiau stimulą, kad galiu gal būti net prizininku. Tada supratau, kad tikrai galiu daugiau, nei tiesiog patekti.
– Ar daug noro ir motyvacijos treniruotis prideda tai, kad nuolat keliaujate po pasaulį, pamatote daug šalių?
– Pagal mūsų grafiką mes matome autobusą ir tai, ką važiuodami pamatome pro langą. Ryte būna treniruotės kelių valandų, grįžus į viešbutį valgai pietus ir eini ilsėtis, pamiegoti, o vakare – vėl treniruotė. Grįžęs, be vakarienės nieko nebenori. Šalių mes neapžiūrime, kiti tikrai galvoja, kad mes daug keliaujame – bet taip nėra, nieko mes daug nematome.
