Sportas

2019.07.23 12:08

JAV palikęs Simonas Bilis dirba su elitiniu treneriu ir pasaulinėmis žvaigždėmis: neslėpsiu, dažnai pralaimiu

Paulius Cubera, LRT.lt iš Pietų Korėjos2019.07.23 12:08

Vienas Lietuvos plaukimo lyderių Simonas Bilis pasaulio čempionate Gvangdžou klausosi brito trenerio Jameso Gibsono patarimų. Jau daugiau nei pusmetį Turkijoje besitreniruojantis lietuvis viename baseine dirba su aukščiausio lygio žvaigždėmis ir neslepia – net treniruotėse nėra lengva. LRT.lt plaukikas papasakojo, kaip atsidūrė Turkijoje, kaip vyksta treniruotės šalia žvaigždžių ir pasidalijo viltimis Pietų Korėjoje.

Šalia Gvangdžou baseino vaikštantis britas Jamesas Gibsonas viena po kito dalija patarimus ne tik Simonui Biliui. Kažką pakalbėjęs su lietuviu, netrukus britas jau kalbasi su olimpiniu čempionu Chadu le Closu, po akimirkos – jo dėmesys jau skirtas pasaulio čempionui Benjaminui Proudui.

Su tokia kompanija treniruotėse Turkijoje lietuvis S. Bilis susiduria kasdien. Nuo šių metų pradžios jis treniruojasi „Energy Standard“ klube, kuriame be išvardytų plaukikų triūsia ir viena didžiausių Švedijos sporto žvaigždžių – Sarah Sjostrom.

„Tikrai neprasti plaukikai, pasaulio čempionai ir rekordininkai, tikrai yra su kuo treniruotis ir varžytis, nemeluosiu, dažnai jiems pralaimiu. Bet tas labai smagu, kad visada yra su kuo varžytis“, – džiaugiasi ir pats pasaulio čempionu titulu, tiesa, trumpame vandenyje, galintis pasigirti S. Bilis.

– Kaip jaučiatės Pietų Korėjoje, ar patenkintas pasiruošimu čempionatui?

– Iš pradžių po skrydžio buvo truputį sunku, vis tiek tas laiko skirtumas nemažas. Bet antrą dieną jau buvo geriau, stipresnę treniruotę padariau ir jau viskas buvo geriau. Spėju, kad dar ryt (su S. Biliu kalbėjomės liepos 20 d. – aut. past.) dar bus sunkoka, bet man plaukti vėliau, tik trečiadienį, tai labai apie tai negalvojame. Kuo labiau pradedi galvoti – tuo būna prasčiau.

Pasiruošęs esu kitaip, negu visada, nes su nauju treneriu dirbau. Žiūrėsime, kaip bus, negaliu prognozuoti, nes jausmas visai kitoks. Jaučiuosi dar truputį pavargęs, bet plaukti išeina greitai. Naujas treneris, nauja programa – dar neaišku, kaip pavyks.

– Iki šiol sportavote JAV, kur ir studijavote. Kaip atsitiko, kad atsidūrėte Turkijoje pas britą trenerį?

– Bandžiau likti JAV, bet dėl jų naujo prezidento labai ilgai trunka žalios kortos gavimas ir t.t. Viskas prasidėjo nuo praėjusių metų Europos čempionato Glazge, kuriam ruošiausi pas Paulių Andrijauską. Po to, prieš pasaulio čempionatą (trumpo vandens) Kinijoje treniravausi su Rasa Duškiniene ir po čempionato mūsų prezidentas Emilis Vaitkaitis pradėjo kalbėti su Jamesu apie „Energy Standard“ klubą, apie galimybes ten sportuoti. Man pasiūlė atvykti ir tris savaites pabandyti treniruotis. Viskas buvo labai gerai, man viskas patiko ir priėmė.

– Treneris turi nemažai garsių auklėtinių. Kaip pasiskirsto laikas visiems jums?

– Tikrai neprasti plaukikai kartu treniruojasi, pasaulio čempionai ir rekordininkai, tikrai yra su kuo treniruotis ir varžytis, nemeluosiu, dažnai jiems pralaimiu. Bet tas labai smagu, kad visada yra su kuo varžytis.

Jamesas yra pagrindinis treneris ir yra dar du – kanadietis ir brazilas. Jie pasiskristo į grupes, vienas dirba su trumpesniais nuotoliais, kitas – su ilgesniais. Be to, nors plaukikų greitis ir skiriasi, bet tai nereiškia, kad treniruočių lygis skiriasi. Jau tokioje stadijoje esame, kad režimai negali labai skirtis. Jų greitis gal ir geresnis tos pačios užduoties, bet užduotis, treniruotė vis tiek tokia pati.

Laiko tikrai visiems skiria, bet tai jau profesionalus sportas: pats turi dirbti individualiai ir save stebėti, treneris už rankos jau nebelaiko. Prieš treniruotę pasikalbame, jis išklauso mane, mano idėjas, turi būti ir tavo iniciatyva. Jau nebe vaikai mes, neateisi į treniruotę, niekas ant tavęs nepyks – bet bus pačiam prasčiau.

– Koks jausmas nuolat būti šalia tokių žvaigždžių?

– Labai geras jausmas, nes visada nori siekti daugiau, net per treniruotes nori siekti daugiau. Sprinte nori kartu praplaukti su B. Proudu, ilgesniame nuotolyje laikyti tempą kartu su Ch. le Closu – tai motyvacijos prideda tikrai labai daug

Jeigu jie taip dirba – reiškia tai veikia. Norisi ir treniruotėse plaukti jų lygiu, aplenkti, o jei pavyksta treniruotėse – kada nors gal pavyks ir varžybose.

– Kaip atrodo jūsų gyvenimas tarp Turkijos ir Lietuvos?

– Dabar taip išeina, kad maždaug tris savaites būnu Turkijoje, o tada savaitę – Lietuvoje. Plaukiu ir čia toliau, tai nėra atostogos, bet būnu Lietuvoje. Kartais, kai daugiau varžybų, rečiau būnu Lietuvoje. Kartą buvau grįžęs tik trims dienoms per šešias savaites. Truputį įgrįsta viskas tas pats – sąlygos labai puikios, bet kai viskas visada toje pačioje vietoje, norisi ir į namus sugrįžti.

– Kurioje rungtyje dabar jaučiatės geriau?

– Dabar kažkaip geriau jaučiuosi 100 metrų. Pirmo 50-ies greitis neprastas. Be to, kadangi 100 metrų rungtis man čia bus pirma, labiau dėmesys krypsta į tą rungtį. Bus matyti, labai nemėgstu prognozuoti.

– Pagrindinis noras – olimpinis normatyvas?

– Taip, labai norėčiau pasiekti abu normatyvus, tada būtų ramiau kitais metais.

– Prieš trejus metus pats tapote pasaulio čempionu trumpame baseine. Ko reikia, kad ir ilgesniame baseine pasiektumėte kažką panašaus?

– Nežinau. Šiemet visi labai pagreitėjo, ypač 100 metrų rungtyje. Kartais reikia ir sėkmės, kartais tiesiog pataikai gerai savo pasiruošime. Žinoma, nuo darbo priklauso – reikia visus metus labai gerai atidirbti. Aš dabar tik pusę metų dirbu su nauju treneriu. Trys skirtingi treneriai per metus irgi, aišku, nepadeda. Reikėjo laiko prisitaikyti. Žiūrėsime, kaip bus.

– Anot federacijos prezidento E. Vaitkaičio, vienas pagrindinių tikslų čempionate – iškovoti kelialapį į Tokijo žaidynes 4 po 100 m kombinuotoje estafetėje. Ko reikia, jums pavyktų?

– Reikia gerų startų su reakcijomis. Jau praėjusiais metais Europoje pastebėjome, kad nesvarbu, kaip suplaukiame individualiai, galima gerą rezultatą pasiekti vien dėl emocijos. Pernai visi suplaukėme tikrai greitai, Danas nugara buvo turbūt visus metus neplaukęs, man irgi pavyko individualiai gerai, apie sekundę numečiau.

Estafetėje labai daug kas priklauso nuo emocijos – reikia būti gerai nusiteikus, geros nuotaikos – tai tikrai labai daug reiškia. Kai ne vienas plauki, į startą eini visiškai kitaip. Kai visi šypsomės, juokaujame, o plaukiant irgi ne tiesiog sėdime ir žiūrime, o palaikome vienas kitą – labai smagu. Aš plaukiu paskutinis, tai matant kitus, kaip jie arti prie kitų, juos palaikant, adrenalinas labai sukyla ir šokus į startą jėgų tikrai atsiranda daugiau.