Marijampolės „Sūduva“ antradienį žais atsakomąsias UEFA Čempionų lygos atrankos etapo rungtynes su Belgrado „Crvena Zvezda“ klubu. LRT žurnalistas Aivaras Dočkus pateikia išsamią pirmojo mačo analizę ir savo pastebėjimus prieš antrąją dvikovą Belgrade.
Tiesioginė „Crvena Zvezda“ ir „Sūduvos“ mačo transliacija antradienį nuo 21:30 per LRT PLIUS ir portale LRT.lt.
Gerai įvaldyta kompaktiško žaidimo gynyboje sistema su svarbiomis taktinėmis mikrodetalių korekcijomis ir iššifruotas daugiasluoksnis varžovų pozicinio puolimo modelis Vladimiro Čeburino auklėtiniams leido pasinaudoti didžiausia Vladano Milojevičiaus kariaunos silpnybe – tik savaitgalį prasidėsiančiu Serbijos futbolo sezonu.
Į legendinį „Rajko Mitičiaus“ stadioną, kurį, keldami svečiams šiurpulius, vietiniai aukština „Marakana“ pavadinimu, „Sūduva“ įžengs su intriga alsuojančiomis lygiosiomis – 0:0. Kaip ir kodėl tą magišką UEFĄ Čempionų lygos vakarą Marijampolės klubui pavyko atsilaikyti prieš komandą, praėjusį sezoną namuose parklupdžiusią „Liverpool“?
Skirtingų stilių ir sistemų mūšis
Dar prieš pirmąją dvikovą su nykštukiniu avansu buvo galima deklaruoti, jog išvysime „Catenaccio“ ir „Juego de Posicion“ šiuolaikinių versijų susidūrimą. Abiejų klubų strategai propaguoja griežtą žaidimo struktūrą su nuo jos netoli nuslystančiomis improvizacijomis pagal turimų futbolininkų savybes, priešininkų braižą, pasirinktą mačo planą ir jį keičiančias situacijas aikštėje.
Įžvalgiai pasirinkta, didelių tektoninių lūžių specialiai UEFA turnyrų sezonui nereikalaujanti, treniruotėse iki smulkmenų nušlifuota Marijampolės „Sūduvos“ sistema 5-3-2, kurią V. Čeburinas Lietuvos futbolo A lygoje apsuka atakuojančia schema 3-5-2.
Ji buvo pastatyta prieš lankstų „Crvena Zvezda“ žaidimo modelį 4-2-3-1, rungtynių metu chameleoniškai persirenginėjantį iš karto keliomis formomis, o pernai UEFA Čempionų lygos grupių etape apsivilkusį išsidėstymus 4-4-2 ir 4-3-3.
Abi komandos su priešininkų braižu išsamiai susipažino dar praėjusį sezoną. Abiejų struktūra išliko ta pati, pasikeitė tik kai kurie žaidėjai ir niuansai.
Startinių sudėčių pasirinkime – korekcijos pagal varžovus
Nesitikėdamas jokių nuolaidų Marijampolėje, Belgrado „Crvena Zvezda“ vairininkas startinėje sudėtyje išrikiavo devynis žaidėjus iš praėjusio sezono uždarymo mūšio – Serbijos taurės finalo, kurį 0:1 pralaimėjo amžinajam priešui „Partizan“.
Numatydamas, jog teks pralaužinėti penkių gynėjų liniją su pačiame jos viduryje įsitaisiusiu „valytoju“ Algiu Jankausku ir ją sutvirtinantį papildomą antrąjį skydą su kintamuoju skaičiumi sargybinių, V. Milojevičius puolėjo pozicijoje pasirinko ne „Liverpool“ praėjusį rudenį dubliu nubaudusį Milaną Pavkovą, o daug mobilesnį Richmondą Boakye, galintį žaisti ne tik viduryje, bet ir abiejuose kraštuose. Viena jo užduočių buvo – nusileisti žemiau, priimti kamuolį ir ištraukti iš pozicijos kurį nors iš trijų vidurio gynėjų. Visiška sėkmė, jei gudrybių auka taps A. Jankauskas, kuriam vietomis R. Boakye teks prižiūrėti asmeniškai.
Atakuojančių saugų trijulės viduryje rungtynes pradėjo abiem kojomis vienodai gerai kamuolį valdantis Mirko Ivaničius, kairėje startavo dešiniakojis Marko Marinas, o dešinėje – El Fardou Benas, kurio stiprioji koja yra kairioji. Pradinė jų padėtis schemoje logiškai atspindi sumanymą smogti per silpniausią trijų vidurio gynėjų sistemų vietą – pusiau kraštus, kuriuos „wing-backų“ judėjimas tranzicijose gali palikti nepridengtus ir kuriuos savo įsiveržimais stipriąja koja turi terorizuoti „apverstieji“ krašto saugai (natūraliųjų krašto saugų misija kitokia – varytis kamuolį kraštu ir skersuoti į baudos aikštelę).
„Crvena Zvezda“ strategas beveik visada pasikliauja ta pačia vidurio saugų pora – grynuoju atraminiu Branko Jovičičiumi, padedančiu gynėjams įžaidinėti kamuolį ir aukščiau – „8 -ojo numerio“ pozicijoje rungtyniaujančiu Dušanu Jovančičiumi, galinčiu pakilti net iki „10 – ojo numerio“ (kuris net šioje schemoje jau yra po truputį nykstantis dėl „box to box“ tipo saugų universalėjimo) operacijų zonos. Žaidimo tėkmei reikalaujant jie be problemų susikeičia vaidmenimis. Tad teisingesnis būtų apibūdinimas, jog savo dviašyje abu jie gali žaisti tiek gynybiniais, tiek vidurio saugais, tik D. Jovančičius labiau orientuotas į atakų krypčių nustatinėjimą.
Abu Belgrado klubo krašto gynėjai – Marko Gobeljičius ir Milanas Rodičius yra modernūs nuotykių ieškotojai puolime, pozicinių atakų nuo savųjų vartų kūrimo fazėje kartais virstantys „apverstaisiais full-backais“, trumpam papildančiais vidurio saugų grandį.
Dar nenuaidėjus teisėjo švilpukui buvo aišku, jog „Crvena Zvezda“ sušvirkš „Sūduvai“ dramblišką pozicinių pranašumų paieškų dozę su netikruoju „9-netu“ ir melagingu „10-uku“ bei visais kitais staigaus pareigų persiskirstymo atributais. Iš esmės – V. Milojevičiaus sistemoje reliatyvios ir apgaulingos visos keturios priekinės pozicijos.
V. Čeburinas šiam rokenroliškam fejerverkui pasiruošė nepriekaištingai. Jis atsisakė aiškiai išreikštos kūrybinio atakuojančio saugo pozicijos, į aikštę išleisdamas tris vidurio saugus, kurių svarbiausias tikslas buvo griauti.
Giliausiai, savotišku vidurio linijos „valytoju“ žaidė Jovanas Čadženovičius, truputėlį aukščiau, tarpinėje gynybinio „6-ojo numerio“ ir laisvesnio „8-ojo numerio“ pozicijoje rungtyniavo Giedrius Matulevičius, o Ovidijui Verbickui buvo suteikti „box to box“ žaidėjo įgaliojimai, leidžiantys atsidurti varžovų baudos aikštelėje. Didžiąją mačo dalį visiems jiems teko būti antruoju gilios gynybos skydu.
Vytauto Andriuškevičiaus išvykimas atpalaidavo Marijampolės strategą nuo galimo galvos skausmo dėl kairiojo krašto gynėjo pasirinkimo – poziciją užėmė Vaidas Slavickas, kuris ir taip konkurencinėje kovoje buvo stipresnis visą šį sezoną. Visa kita – tipiška „Sūduva“: dešinysis vidurio gynėjas – Semiras Kerla, kairysis – Aleksandaras Živanovičius, o dešiniajame gynybos krašte – Andro Švrljuga.
Jei dėl puolėjo Mihreto Topčagičiaus pasirodymo nekilo jokių abejonių, tai visai neseniai į Marijampolę sugrįžusio Josipo Tadičiaus žaidimas nuo pirmųjų minučių tapo šiokia tokia staigmena. Galima numanyti, jog vieta startinėje sudėtyje jam atiteko dėl didelės darbo amplitudės, gebėjimo intensyviai spausti oponentų gynėjus ir lanksčiai pasislinkti į antrojo puolėjo vaidmenį bei kovingumas dvikovose dėl aukštų ir antrųjų kamuolių. Kroatas taip pat turėjo praversti standartinėse situacijose.
M. Gobeljičiaus aktyvumas pozicinio pragaro klampynėje
Jau nuo pirmųjų sekundžių pagrindiniu atakų krypčių projektuotoju savo įspūdingu driblingu prisistatė D. Jovančičius, o keturi atakuojantys žaidėjai pradėjo keistis pozicijomis ir ieškoti tarpų įkirtimų spurtams bei rėžiantiems perdavimams.
M. Marinas pasistūmė į vidurį, M. Ivaničius perėjo į dešinę, o E. F. Benas tapo antruoju puolėju – su R. Bokaye jie įsitaisė skirtinguose pusiau kraštuose, taip ištąsydami gynybą ir praplėsdami atakos opcijas. Tokių klaidinančių marijampoliečius pozicinių rokiruočių įvairiomis trajektorijomis visų rungtynių metu buvo begalė. E. F. Benas leidosi į „10-ojo“ numerio poziciją, M. Marinas keliavo į dešinę, o M. Ivaničius įkirtinėjo į baudos aikštelę ir t.t. ir panašiai.
V. Milojevičiaus taikoma sistema 4-2-3-1 pasižymi unikalia ypatybe – geometriškai ji beveik niekada neatrodo kaip 4-2-3-1. Žaidėjų slinktys nenutrūkstančiame poziciniame judėjime braižo mutuojančias hibridines dėliones – 4-3-3, 4-1-4-1, 4-4-2 ar net „guardiolišku“ 2-3-3-2 – taip į atakos dešinę pasviręs „Crvena Zvezda“ išsidėstymas buvo prispaudęs „Sūduvą“ vienoje ilgiau užsitęsusių atakų pirmajame kėlinyje.
Belgrado klubas iš karto užrakino Marijampolės komandą aukštu spaudimu – vos praradę kamuolį, serbai jį akimirksniu susigrąžindavo. Atraminis saugas B. Jovičičius persikvalifikavo į antrąjį „8-netą“. Kai reikėjo malšinti šykščius marijampoliečių kontratakų židinius, jie su D. Jovančičiumi dangstė vienas kito užnugarį, žaisdami kaip tamprus spyruokliuojantis dviašis, kurio nariai buvo išsidėstę toli vienas nuo kito, bet tranzicijose prevenciškai spėdavo grįžti problemines zonas.
Ryškiausia pirmojo kėlinio figūra – dešiniojo krašto gynėjas M. Gobeljičius, prisidėjęs prie penkių pavojingų situacijų dešiniajame atakos pusiau krašte sukūrimo. Kai kurie jo sprendimai nuo gynybinių veiksmų atkirsdavo net šešis „Sūduvos“ žaidėjus. Galbūt M. Marinas judėjo efektingiausiai, bet daugiausiai žalos Marijampolės klubo gynybos struktūrai savo reidais ir perdavimais pridarė svečių „full-backas“, nevengiantis ir aštriai pacentruoti.
Kitas „Crvena Zvezda“ krašto gynėjas – kairėje žaidęs M. Rodičius buvo gerokai atsargesnis – jis stengėsi nepražiopsoti galimų A. Švrljugos pakilimų palei šoninę liniją.
„Sūduvos“ problemos kairiajame gynybos pusiau krašte
Kodėl varžovai rungtynių pradžioje taip užgulė būtent kairįjį šeimininkų gynybos sparną? Planas gimė spontaniškai – jau antrąją minutę Serbijos klubo žaidėjai pastebėjo, jog gindamiesi A. Živanovičius ir V. Slavickas oponentus pasitiko per aukštai ir per asmeniškai, palikdami tuščią zoną savo pusiau krašte, kurią užkamšyti vėlavo G. Matulevičius. „Sūduvą“ gelbėjo vartininkas Ivanas Kardumas.
Nepasitikinėti „Crvena Zvezda“ žaidėjų su kamuoliu ir nereaguoti į jų veiksmus mūsiškiai tiesiog negalėjo. Viskas būtų pasibaigę kaip Lietuvos rinktinės rungtynėse su Serbija – trumpų vieno lietimo perdavimų kombinacijomis su žaibišku išvedimu užbaigimui. „Sūduva“ rizikavo, bet aktyviai reagavo. Paeiliui poziciškai klydo nespėję perskaityti varžovų idėjų A. Jankauskas ir S. Kerla, bet bendras drausmingas gynybos kompaktiškumas serbams neleido išspausti įvarčio.
Šalies čempionai greitai rado priešnuodžių – abi linijos pasislinko į kairę pusę, O. Verbickas ėmė žaisti ties šonine linija, J. Čadženovičius užlopė pusiau krašto plyšį, G. Matulevičius atsidūrė ties baudos aikštelės apskritimu, o D. Tadičius tykojo perdavimų atgal ir trukdė serbams lengvai nugabenti kamuolį į vadinamąją silpnąją pusę – kitą atakos kraštą.
Gynyba fragmentiškai buvo konvertuojama į 5-4-1 ir net 4-5-1. Spaudimo stadijoje „Sūduva“ rikiavosi 5-2-3: kartu su puolėjais M. Topčagičiumi ir D. Tadičiumi svečių gynėjus presingavo O. Verbickas. Aikštės viduryje – J. Čadjenovičius spaudė B. Jovičičių, o G. Matulevičius – M. Ivaničių.
Pirmojo pusvalandžio išgyvenimo drama
Vis dėlto, pirmosios 15 minučių V. Čeburino komandai buvo kritinės, o pusvalandis, ko gero, tapo pačiu svarbiausiu visame mače. „Sūduva“ patyrė ekstremalią išgyvenimo dramą. Televizijos transliacija užfiksavo trenerio žandikaulį, nervingai traiškiusį kramtomąją gumą – marijampoliečiai balansavo ant subyrėjimo ribos. Per šią atkarpą Belgrado klubas išmėgino beveik visą pozicinio puolimo arsenalą.
Tuo tarpu „Sūduva“ nesugebėjo saugiai įžaisti kamuolio nuo savųjų vartų. Net pats elementariausias spaudimas, kai R. Boakye vaikėsi kamuolį varantį A. Švrljugą, M. Marinas su D. Jovančičiumi prilėkdavo prie potencialių perdavimo gavėjų – S. Kerlos ir G. Matulevičiaus, o M. Ivaničius uždarydavo erdvės duris J. Čadženovičiui, baigdavosi praradimu ir staigiu priešininkų išpuoliu. Keliais trumpais perdavimais Marijampolės klubo žaidėjai susikurdavo sau grėsmę lygioje vietoje. Vieninteliu patikimu būdu išvengti problemų buvo tiesmukas tolimas kamuolio išmušimas į priekį.
Tai, jog „Sūduva“ struktūriškai pasiruošusi pavojingai kontratakuoti, buvo galima įžvelgti net tuose pragariškai sunkiuose dviejuose pirmojo kėlinio trečdaliuose – dešiniąja puse pasileisdavo A. Švrljuga, o į baudos aikštelę nerdavo O. Verbickas. Tačiau kiekvienas toks mėginimas atitempdavo naują bėdą prie marijampoliečių vartų. „Crvena Zvezda“ žaibiškai juos prigaudavo perėjime ir „Sūduvos“ bandymas atakuoti išprovokuodavo svečių kontrišpuolį, kuris užklupdavo smarkiai prairusias šeimininkų gynybos linijas.
Lygiai tas pats – su Marijampolės komandos pozicinio puolimo bandymais, kai kamuolys pasiekdavo bent jau aikštės vidurį. Atėmimas buvo lygus chaotiškam stuburo netekusios gynybos panikos priepuoliui. Kelis kartus Belgrado klubui pavyko sėkmingai pritaikyti ir pavienius kontrspaudimo elementus. „Sūduva“ atrodė labai pažeidžiama daugelyje aikštės ir sistemos vietų.
Lemtingas prisitaikymo veiksnys
Bet Lietuvos čempionė nepraleido. Tą, kas nutiko per tą pusvalandį, galima apipinti pasakomis apie sėkmę ir nepalaužiamą charakterį, bet iš tiesų įvyko daug įdomesnis dalykas, įrodantis, jog prieš mus – solidžiai parengta komanda. „Sūduva“ adaptavosi. Kolektyviai ir individualiai prisitaikė prie nuolatinio „Crvena Zvezda“ judėjimo pozicijose.
Serbai ir toliau gaudė šeimininkus perėjimuose iš atakos į gynybą, bet V. Čeburino auklėtiniai kompaktiškomis reakcijomis ir profesionaliomis pražangomis neleisdavo kilti dvikovoms 1 prieš 1 ir net 2 prieš 2. Daugiausia, o tiksliau, mažiausia, ką pavyko sukurti V. Milojevičiaus ekipai – situacijos 3 prieš 3 ir 4 prieš 4.
Supratę, jog pradinis škvalas neišdegė, „Crvena Zvezda“ žaidėjai suteikė „Sūduvai“ atokvėpio periodą, sumažino tempą ir net klastingai pasiūlė mūsiškiams atakuoti, laukdami atsivėrimų kontratakoms. Marijampoliečiai surezgė pirmąsias ilgesnes pozicines atakas, į kurias Belgrado klubo žaidėjai atsakė schema 4-4-2. Aukštesnio „Sūduvos“ spaudimo momentas, kuriame J. Čadženovičius neleido priimti kamuolio B. Jovičičiui, įžiebė ant atsarginių suolo sėdėjusio P. Golubicko nuoširdžią šypseną.
Dar daugiau – eilinį kartą kraštais su M. Topčagičiumi susikeitęs D. Tadičius kontratakoje su O. Verbicku atsidūrė 2 prieš 2 su B.Jovičičiumi ir N. Milunovičiumi, bet kroato perdavimas buvo nevykęs.
Kėlinio pabaigoje įtampas prie „Sūduvos“ vartų kėlė į kraštinių saugų pozicijas pakilę „Crvena Zvezdos“ vidurio saugai, iš kairės centravęs M. Marinas, baudos aikštelės prieigose medžiojęs „sieneles“ su R. Boakye, variacijos su trimis plačiai išsidėsčiusiais puolėjais ir E.F. Beno perbėgimas į kairįjį atakos kraštą. Dar vienas individualus M. Gobeljičiaus blykstelėjimas dešinėje paskatino V. Čeburiną imtis radikalių permainų.
Krašto užvėrimas ir perėjimas į 5-4-1
Po pertraukos vietoj D. Tadičiaus į aikštę žengė Sandro Gotalas ir daug kam susidarė klaidingas įspūdis, jog „Sūduvos“ strategas siekė pagyvinti ir paįvairinti puolimą. Ne. Atvirkščiai – kazachas pakeitė sistemą į uždaresnę 5-4-1. Marijampolės klubas užsisklendė dar gilesnėje gynyboje dviem beveik lygiomis linijomis. Didysis keitimo ir persirikiavimo tikslas – pristabdyti dešiniajame atakos krašte siautėjusį M. Gobeljičių.
S. Gotalas buvo dislokuotas kairiajame gynybos sparne – tiesiai priešais aktyvųjį „Crvena Zvezda“ krašto gynėją. Kai kuriose situacijose prie savo tiesioginio oponento jis prilipo asmeniškai. Modernaus futbolo ironija – puolėjas išleidžiamas gintis prieš gynėją. Sumanymas suveikė palaipsniui – M. Gobeljičiaus manevrų žala proporcingai mažėjo.
Žinoma, dėl S. Gotalo gebėjimų specifikos, čia atsirado ir paradoksalus atakos pagyvinimo aspektas. Sutankinusi gynybą – „Sūduva“ dar ir disponavo dviem savo produktyviausiais rezultatyvių perdavimų skirstytojais (S. Gotalas – 6, o A. Švrljuga – 5 rez. perd.).
Keitimų paradoksai ir sistemos privalumai
Su antruoju keitimu – panaši istorija. P. Golubickas pakeitė daug jėgų atidavusį G. Matulevičių ir tiesiog perkrovė saugų linijos energetiką, didžiausią dėmesį skirdamas drausmingam darbui gynyboje ir tik labai retais atvejais pakildamas iš lygios linijos. Jis žaidė arčiau kairiojo krašto, šalia S. Gotalo.
Ir vėlgi – individualios žaidėjo savybės nulėmė santykinį „Sūduvos“ žaidimo pagyvėjimą, nors tai labiau – optinė apgaulė. Kita vertus, V. Čeburino reforma iš tiesų aikštės viduryje leido turėti tiksinčią trijų atakuojančio plano žaidėjų (O. Verbickas, P. Golubickas ir S. Gotalas) bombą ir patikimiausią saugiklį centre – J. Čadženovičių. Jis sužaidė beveik tobulas rungtynes. J. Čadženovičių net galima praminti „apverstuoju box to box“ saugu, kurio judėjimo zigzagų kvadratai horizontaliai švartavosi prie šoninių linijų.
Kartu su nuo M. Rodičiaus atitrūkusiu A. Švrljuga ir į varžovų baudos aikštelę ne pirmą kartą spurtavusiu O. Verbicku jis dar ir sukūrė pavojingiausią progą, pasibaigusią pastarojo smūgiu galva iš maždaug 7 metrų.
Dar vieną puikų šansą įmušti marijampoliečiai gavo prie kontratakos gudriai prisijungusiam S. Kerlai genialiai išnirus prieš „Crvena Zvezda“ vartus – priešininkų gynėjai buvo absoliučiai šokiruoti – tai puiki informacija atsakomajai dvikovai.
Schemos pokytis leido „Sūduvai“ dvigubinti gynybą kraštuose, uždaryti pusiau kraštus ir išvengti didesnių pozicinių klaidų, o serbams sėkmingai išpildžius kombinacijas mažoje erdvėje, Marijampolės klubą gelbėjo net trys „valytojai“: baudos aikštelėje – A. Jankauskas ir A. Živanovičius, o jos prieigose – J. Čadženovičius.
Antrajame kėlinyje šeimininkų žaidimas tapo dar primityvesnis. Tikėtina, jog V. Čeburinas paprašė vengti pavojingų įžaidimų nuo savųjų vartų ir pozicinių atakų, kuriose prarastas kamuolys užkluptų „Sūduvos“ gynybos struktūrą nepasiruošusią. Tik saugūs tolimi perdavimai ir kontratakos. Tiesmuka, bet patikima.
Prie sąlyginai ramesnio marijampoliečių gyvenimo prisidėjo ir vietoj chaosą savo universalumu kėlusio R. Bokaye po keitimo pasirodęs žymiai lengviau prognozuojamas M. Pavkovas. „Crvena Zvezda“ beregint atliko seriją nuspėjamų neefektyvių skersavimų.
Savaime suprantama, jog pačioje rungtynių pabaigoje – kartu su kantrybe išseko ir svečių baterijos, šioje sezono stadijoje dar negalinčios įjungti šimtaprocentinio intensyvumo ir aukščiausio tempo. Tačiau komandinėmis pastangomis, kurių kryptingumo pagrindu yra V. Čeburino įdiegta stabili taktinė, techninė ir psichologinė platforma – Marijampolės „Sūduva“ užsidirbo rezultatą, kuris pajėgiems varžovams neleis pradėti atsakomojo mačo komfortabilioje būsenoje.
Abiejų komandų žaidimo modeliai nesikeis, todėl scenarijai ir jų posūkiai bus užkoduoti mikrodetalėse.
