Sportas

2019.07.06 11:29

Nuo 9 metų apie olimpines žaidynes svajojusi trišuolininkė Zagainova: nevažiuosiu ten turistauti

Paulius Cubera, LRT.lt2019.07.06 11:29

Lietuvos rekordininkė – tokį įrašą į savo sportininkės CV nuo šios vasaros gali įsirašyti trišuolininkė Diana Zagainova. Harmoniją tarp gyvenimo ir sporto pastaraisiais metais atradusi mergina šiomis dienomis yra labai laiminga – juk įvykdytas dar devynerių metų mergaitės slaptame dienoraštyje užrašytas tikslas – olimpinių žaidynių kelialapis. Tiesa, įvykdžiusi vieną tikslą, Diana jau kalba apie kitą: „Į olimpiadą tikrai nevažiuosiu turistauti.“

Paskutinė birželio diena D. Zagainovai tapo rekordinė, kai lengvosios atletikos varžybose Šveicarijoje 22 metų atletė nušoko 14,43 metro ir pagerino tik 15 dienų galiojusį Dovilės Dzindzaletaitės rekordą (14,26 m).

Rekordas – gražus žodis, tačiau ne jis vilnietei svarbiausias. Šiuo šuoliu D. Zagainova nusitiesė sau kelią ne tik į rugsėjo pabaigoje Dohoje vyksiantį pasaulio lengvosios atletikos čempionatą, bet ir į Tokijo olimpines žaidynes 2020 metais. Tai iki šiol buvo didžiausias sportininkės gyvenimo tikslas.

„Aš lankyti lengvąją atletiką pradėjau 9 metų. Turėjau tokį slaptą dienoraštį, kuris vis dar saugomas pas mano tėvus, ir ten buvo skiltis „Tavo didžiausia svajonė“. Aš esu užrašiusi dar tokiom kreivom raidėm – dalyvauti olimpinėse žaidynėse.

Kai tau 10 ar 12 metų – tai tiesiog svajonė. Kai pradėjau trišuolį – tai jau tapo tikslu, paskui – didžiausiu gyvenimo tikslu. Manau, kad man dar reikia kelių dienų tai suprasti. Rezultatas yra puikus, tą skaičių suprantu, bet reikia suvokti tą olimpinį kelialapį.

Tačiau žinau vieną – įvykdžius normatyvą, ramu tik dėl kelionės. Aš nesiruošiu ten turistauti, nenoriu važiuoti tiesiog sudalyvauti. Nors man bus tik 23-eji, bet tikslai tikrai bus aukštesni. Visada norėjau važiuoti ten pasirengusi ir geriausios formos“, – portalui LRT.lt sakė D. Zagainova.

Karjeros sprendimas – Ispanija

Atletės kelias iki didmeistriško rezultato ir svajonės išsipildymo nebuvo lengvas. Prieš dvejus metus, 2017-ųjų pradžioje, išsiskyrusi su treneriu mergina nežinojo, ką daryti. Kaip pati sako, buvo likusi viena, tačiau iškart ėmėsi ieškoti, kas jai gali pagelbėti, mat noras sportuoti buvo didžiulis.

„Suradau trenerį Ispanijoje, Valensijoje, kur sportuoja Modesta Morauskaitė, tačiau man buvo pasakyta, kad pagal jų klubo taisykles galiu atvykti tik rugsėjį. Tačiau vasarą manęs laukė labai svarbus startas – U-23 Europos čempionatas – negalėjau tiek laukti.

Tada aš sėdau ir parašiau jam ilgą motyvacinį laišką – kad aš labai noriu dirbti, labai noriu sportuoti ir t. t. Nors mano rezultatas buvo prastas, 13,2 m, jis pakvietė mane atvykti į stovyklą, kad jis pažiūrėtų, ir jeigu jam patiks – priims. Su bet kuo jis nedirba. Gavusi šį laišką turbūt po 20 minučių jau turėjau bilietus į Valensiją. Jis mane stovykloje pratestavo ir po 5 dienų davė pasirašyti kontraktą su klubu ir pasakė, kad padės man pasirengti U-23 čempionatui, bet po jo turiu atvykti gyventi į Valensiją. Taip pat man pažadėjo, jeigu aš dirbsiu su juo – po dvejų metų šoksiu 14 metrų. Ir aš labai juo patikėjau, šimtu procentų“, – apie bene svarbiausią karjeros sprendimą pasakojo Diana.

Vasarą Europos U-23 čempionate D. Zagainova jau nušoko 13,44 metro, tai leido jai užimti septintąją vietą. Tačiau didžiausi išbandymai laukė vėliau, nes – pagal trenerio Rafaelio Blanquero Alcantudo sąlygą – reikėjo persikraustyti gyventi į Valensiją.

Su širdies draugu kartu jau gyvenusi Diana buvo apsisprendusi važiuoti, nors nemokėjo ispaniškai nė žodžio, o treneris nekalbėjo angliškai. Tiesa, ji jau buvo suradusi specialistą ir Lietuvoje, trenerį Kęstutį Šapką, su kuriuo, kaip ir su ispanu, dirba iki šiol. Vis dėlto sulaukusi K. Šapkos palaiminimo ir paraginimo ji nusprendė vykti į Ispaniją, „Valencia Esports“ klubą.

„Treniruotės buvo be galo sunkios. Kai aš atvykau ir man parodė planus, pagal kuriuos dirbsiu, aš išsižiojau. Be to, mano technika buvo labai bloga, kai treneris pamatė, kaip aš šoku, – jis man liepė užmiršti viską, ką iki tol žinojau ir mokėjau.

Skambinau Kęstui ir sakiau, kad tai yra neįmanoma. Jis mane nuramino, kad viskas bus gerai. Mes dirbome po 10–11 treniruočių per savaitę, kas man jau dabar atrodo įprasta. Bet iki tol Lietuvoje buvo 5, o sistemos ir intensyvumo net nepalyginčiau.

Pirma treniruotė trukdavo nuo 11 iki 14 valandos, grįždavau ir 14:30 pietaudavau, po to iškart eidavau miegoti. Keldavausi 18 val. ir į kitą treniruotę, 21 val. – vakarienė ir tada miegoti. Normalu, kad man pradėjo važiuoti stogas. Krūviai buvo labai dideli. Tuo metu, palyginus su dabartine manimi, aš nežinojau nieko apie maistą, mano organizmas gavo šoką, aš pradėjau labai daug valgyti ir nuo to alkio nežinojau, ko griebtis. Per pusantro mėnesio priaugau 5 kg, mane tai dar labiau paveikė, O Dieve, aš stora“, – apie sunkią padėtį elitiniame lengvosios atletikos klube Valensijoje pasakojo D. Zagainova.

Mergina teigia, kad iš trenerio R. B. Alcantudo nesulaukė jokių priekaištų dėl per didelio svorio, nors negalėjo normaliai šokti ir demonstruoti to, ką sugeba. Vis dėlto po maždaug dviejų mėnesių viskas pradėjo gerėti. Dianai labai patiko ispanų kalba, todėl sąžiningai jos mokėsi. Padėjo ir ten pat sportuojanti lietuvė M. Morauskaitė, trenerio Lietuvoje palaikymas bei širdies draugo Tomo supratingumas.

„Pradžioje jis labiau išgyveno, o aš išvykau atsipalaidavusi, bet greitai viskas pasikeitė. Jo dėka sulaukiau labai daug palaikymo. Jis visapusiškai mane palaikė, nors ir žinojo, kad liks Lietuvoje. Atskrisdavo pas mane kas mėnesį. Lietuvoje jis yra visose mano varžybose, užsienyje – beveik visose, jei tik gali. Tai mano palaikymas „numeris vienas“. Aš neįsivaizduoju ir treniruočių rutinos be jo, atsistatymo, jis į viską žiūri supratingai, nors nėra sportininkas“, – apie partnerį pasakoja D. Zagainova.

Antraisiais bendro darbo metais Diana jau galėjo grįžti gyventi į Lietuvą, tiesa, į Ispaniją skraido nuolatos – dalyvauja stovyklose, treniruotėse.

Kaip pati sako, puikiai išmoko save stipriai spausti ir sportuodama viena Lietuvoje, ir su būriu sportininkų Ispanijoje. Gimtinėje ją prižiūri ir planus koreguoja K. Šapka, Ispanijoje – Rafaelis: „Ir vienas, ir kitas treneris tuo sunkiu momentu, kai likau viena, manimi absoliučiai tikėjo, turbūt dešimt kartų daugiau nei aš pati.“

Proveržio metai

2019-ieji D. Zagainovai tapo tikrais proveržio metais. Vasario mėnesį ji Lietuvos čempionate įveikė D. Dzindzaletaitę ir tuo pačiu metu pateko į Europos uždarų patalpų čempionatą Glazge.

Nors jame sužibėti nepavyko (13,36 m., 15 vieta), tačiau gegužę studentų žaidynėse Alytuje ji peršoko virš 14 metrų ribos (14,11 m), o birželį LLAF varžybose Utenoje tai padarė dar sykį (14,04 m). Na, o paskutinę birželio dieną pagaliau buvo pasiekti ir abu svarbiausi normatyvai, ir Lietuvos rekordas.

„Nesiorientuoju labai į rezultatą. Numeris vienas – aš įvykdžiau olimpinį normatyvą, jis pagaliau atėjo. Man svarbūs techniniai momentai, net ir po sėkmingų varžybų žinau, kad man dar yra labai daug kur tobulėti ir dirbti. Rezultatas – džiugu, bet dar reikia daug. Tikiuosi, kad viskas augs – mano meistriškumas, technika, o kartu ir rezultatas“, – sako sportininkė.

Jau liepos 11–12 dienomis jos laukia iki šiol svarbiausiu laikytas metų startas – Europos U-23 čempionatas Švedijoje. Tiesa, po įvykdyto pasaulio čempionato normatyvo planus teks šiek tiek koreguoti: „Mano svarbiausios vasaros varžybos yra Europos U-23 čempionatas. Antrą piką planavome pasaulio čempionate, bet neturėjau dar normatyvo, negalėjome akcentuoti būtent to starto. Tiek U-23, tiek Dohoje mano tikslai tokie patys – aš stengsiuosi parodyti savo geriausią formą. Aš tikrai sieksiu maksimumo.“

Svarbiausia gyvenime – harmonija

Apie savo treniruotes, sportinius pasiekimus ir už nugaros paliktus sunkumus D. Zagainova pasakoja dažnai šypsodamasi ir linksma. Matyti, kad tai laimingas ir viskuo patenkintas žmogus. Su šiuo įspūdžiu sutinka ir ji pati.

„Balansas, laimė – viskas atėjo su permainomis nuo 2017 metų. Nuo tada viskas labai pasikeitė ir aš pradėjau mėgautis sportu ir bendrai gyvenimu. Pradėjau jausti tokią harmoniją, kad viskas suderinama – ir draugai, ir asmeninis gyvenimas.

Kas gerai dirba – turi ir gerai ilsėtis. Man reikia pabendrauti su žmonėmis, kur nors išvykti. Mano gyvenimas tikrai nėra nuobodus, bet viskam yra savas laikas. Yra savaičių ar mėnesių, kai tikrai nieko negaliu, bet po to reikia ir atsipalaiduoti. Aš labai mėgstu šokti, išeiti į klubą su merginomis. Alkoholio man nereikia, aš puikiai moku ir be to linksmintis – jau faktas, kad einu į klubą, man daug ką duoda“, – juokiasi ne vienerius metus profesionalios sportininkės duoną kremtanti mergina.

Tėvams paauglės niekada nereikėjo versti sportuoti, tik 14 metų, paauglystėje, teko „truputį paspausti“. Tačiau Diana pasakoja, kad jau 16-metė suprato – arba sportuoji rimtai, profesionaliai, arba net neverta to daryti.

„Taip pasirinkau. Pradžioje buvo daug aukojimosi ir sunkumų, paskui viskas tapo įprasta rutina, o dabar tai yra tiesiog mano gyvenimas. Kai man reikia ryte treniruotis, ilsėtis einu anksti, iki 23 val. jau miegu. Draugai dažnai klausia, kaip man neatsibosta. Kaip kiti eina į darbą – taip aš einu į treniruotes. Aš treniruojuosi kasdien, bet aš kasdien tuo ir mėgaujuosi.

Manau, kad tai, ką darai sektoriuje, yra tik maža dalis. Visas laikas tarp treniruočių irgi yra treniruotės – miegas, mityba, poilsis. Viskas lemia galutinį rezultatą. Nėra taip, kad kažko negali, tačiau turi suprasti, kad reikia vengti nereikalingų rizikų. Galbūt nesimaudyti, kad nesusirgtum, prieš varžybas likus kelioms dienoms nebandyti naujo maisto ir pan. Dalyvaujant tokio lygio varžybose būtų labai apmaudu nesudalyvauti dėl kokios nors nesąmonės. Ką jau išmokau – niekam neįdomu, kodėl tu blogai pasirodei. Tai yra tavo problemos ir, jei gali jų išvengti, pabandyk tai padaryti“, – savo požiūrį apibūdina D. Zagainova.