Rožiniai bėgimo bateliai, spalvotos tamprės ir ore maskatuojantys plaukai – tai ne tik bėgiojančių nūdienos moterų išvaizda, bet ir neabejotinas laisvės deglas, kurį nejučia uždega kiekviena bėgančioji. Ilgus dešimtmečius bėgimas buvo suvokiamas kaip vyrų sportas, bėgimo maratonuose dalyvių gretas kasmet sudarydavo tik vyrai. Moterims tai buvo draudžiama, o ledai pralaužti tik septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.
Moterys negalėjusios bėgti dėl pačių keisčiausių mitų: neva krūtinė ims želti plaukais, bus sužaloti reprodukciniai organai ir moteris taps kažkuo, kuo būti jai neskirta. Nors didelė dalis vyrų priešinosi moterų bėgimui ir laikė jas šios sporto šakos nenusipelniusiomis, visgi pirmoji maratone dalyvavusi bėgikė, Kathrine Switzer, privertė pasaulį suklusti – moterys irgi turi teisę bėgti.
Bostonas, 1967-ieji. Kaip ir kasmet rengiamas didysis bėgimo maratonas, prie starto linijos būriuojasi tūkstančiai sportininkų. Visi jie turi savo dalyvio numerį, visi jie nekantrauja aplenkti priešininkus. Tiesa, prie starto linijos neramiai mindžikuoja ir moteris, kuri, registracijos metu pateikusi vardo santrumpą ir pavardę, buvo palaikyta vyru. Kathrine Switzer, gavusi 261 maratono dalyvio numerį, dar ilgai prisimins šį skaičių.
Maratonui nespėjus įpusėti, prie bėgančios Kathrine prisiartina žurnalistų autobusiukas, iš jo iššoka vienas pagrindinių maratono organizatorių Jockas Semple`as ir griebia bėgančiąją, šaukdamas dar ir šiandien bėgikės galvoje aidinčias frazes: „Po velnių, atiduok bėgimo numerį ir nešdinkis iš šio maratono!” Vyras panaudoja prieš Kathrine fizinę jėgą ir bando pats nuplėšti dalyvės numerį. Žurnalistų fotoaparatai pykši it patrakę, o jau kitą dieną išleistų laikraščių antraštės skelbia: „Bėganti moteris suniokojo maratoną“.
Tačiau K. Switzer maratoną įveikė – nors ir buvo diskvalifikuota kaip neteisėta dalyvė, ji atbėgo iki pat finišo tiesiosios, aplenkdama du trečdalius bėgusių vyrų. Dalyvė suvokusi, kad jei neužbaigs pradėto maratono, vyrai ir vėl pasigardžiuodami tikės, kad moterys nėra vertos bėgti. Nuo tos lemtingos 1967-ųjų dienos, kai Bostono maratone bėgo pirmoji registratorių budrumą nurungusi moteris, bėgimo filosofija ėmė keistis.
Iškart po maratono Kathrine buvo pašalinta iš Lengvosios atletikos federacijos, o tai turėjo ją visam laikui ekskomunikuoti iš sporto pasaulio. Tačiau ši atskirtis, regis, tik dar labiau sustiprino Kathrine norą bėgti ir užtikrinti kitų moterų teisę užsiimti šia sporto šaka – jau po 5 metų, 1972, moterys drąsiai bėgo istoriniame Bostono maratone.
Kathrine triumfo liepsna degė vis stipriau: K. Switzer ėmė keliauti po pasaulį, padėdama merginoms ir moterims užtikrinti bėgimo treniruotėms būtinas sąlygas, ėmė rengti bėgimo varžybas skirtingose šalyse. Ilgą bėgimo pionierės Switzer darbą už moterų teisę bėgti žymi 1984-ųjų vasaros olimpinės žaidynės, kuriose pirmąsyk dalyvavo ir maratoną bėgančios moterys. Kiek vėliau, 2015-aisiais, įkurtas pasaulinio masto bėgimo tinklas „Fearless 261” – tai visuose žemynuose bėgančių moterų bendruomenė, kuri šį sportą suvokia kaip priemonę įveikti visas gyvenimo kliūtis ir nugalėti savo baimes.
Bostono maratonas, vykęs prieš 52-ejus metus, šiandien, regis, jau pamirštas, o ir bėgikės K. Switzer indėlis į moterų teisę bėgti – nebeaktualus. Sporto istorija, panašu, kaip ir kiti istoriniai procesai, turi tendenciją vystytis, formuoti visuomenę ir palikti įspaudus, o vėliau – tapti nebeaktualia kasdienybėje. Kadaise uždegtas bėgančių moterų aukuras šiandien liepsnoja pačia stipriausia liepsna, tačiau toji ugnis, regis, nebetraktuojama kaip lyčių lygybės pavyzdys ir yra suvokiama kaip natūralus kasdienybės dedamasis.
Panašią nuomonę išsako ir lengvosios atletikos trenerė Danutė Svitojūtė: „Pirmiausia, bėgiojančių moterų niekuomet nesusieju su lyčių lygybe – juk dažnu atveju moterys atsiskleidžia kaip stipresnioji lytis, kuri geba aprėpti visus keturis namų kampus. Tiesa, Lietuvoje nebuvo tokio laikotarpio, kuomet moterims būtų draudžiama užsiimti sportu, tačiau pačios moterys ženkliai mažiau sportavo. Nors pastebima, kad Lietuvoje moterų bėgimo varžybos prasidėjo kone dvidešimtmečiu vėliau nei vyrų, visgi to nereikėtų sieti su lyčių nelygybe – mat Lietuvos sporto režimą diktavo SSRS, taip pat moterų bėgimas buvo nepopuliarus ir kitose Europos valstybėse.“
Pirmasis moterų bėgimo maratonas Lietuvoje surengtas 1982-aisiais, o pirmąja moterų maratono čempione tituluota Rasa Viršilovaitė, įveikusi maratoną per 3 val. 11:35 min. Tiesa, pirmoji moteris, dar 1920-aisiais įstojusi į Lietuvos sporto sąjungą ir kaipmat su vyru aktyviai įsiliejusi į sporto gyvenimą, – tai Elena Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė. Pastarosios prisijungimas prie Lietuvos sporto sąjungos ir laikomas moterų lengvosios atletikos užuomazga.
Olimpietė maratonininkė Vaida Žūsinaitė-Nekriošienė galimybės bėgimo irgi nelaiko būdu kovoti už savo teises. Bėgti juk gali kiekviena.
„Kiekvienas bėgantysis neša savo žinutę, todėl nemanau, kad šiais laikais labai svarbu išskirti moteris. Tiek vyrai, tiek moterys bėga dėl pačių įvairiausių priežasčių – pradedant nuo svorio metimo ir baigiant noru psichologiškai ir fiziškai sustiprėti. Šiais laikais, manau, moterų bėgimas nėra kova, kuria reikėtų išsikovoti savo teises, kitais žodžiais tariant – jau ne tie laikai, kad sportuojančios moterys sulauktų „kreivų žvilgsnių“ iš vyrų pusės. Asmeniškai man bėgimas reiškia gerą savijautą, sveiką gyvenseną, valios ugdymą ir tikslų siekimą“, – teigė 2016 m. Rio olimpinių žaidynių dalyvė.
Pirmoji jau nepriklausomos Lietuvos olimpinė maratonininkė – Stefanija Statkuvienė. Dalyvavusi 1996-ųjų vasaros olimpinėse žaidynėse Jungtinėse Amerikos Valstijose ir atstovavusi Lietuvai, bėgikė užėmė 40-ąją vietą.
2000-aisiais maratonininkių gretas papildė nauja karta: Živilė Balčiūnaitė, Diana Maciušonytė, Inga Juodeškienė, Aušra Kavaliauskienė.
Įdomu, kad Lietuvoje moterys maratonininkės svarbiausiuose čempionatuose visada bėgo kur kas sėkmingiau už vyrus.
Ž. Balčiūnaitė (2010 m. diskvalifikuota 8 metams už dopingo vartojimą) atstovavo Lietuvai Atėnų bei Pekino olimpinėse žaidynėse ir abu kartus finišavo pirmajame penkioliktuke. Jos 11-oji vieta Pekine 2008-aisiais iki šiol išlieka aukščiausia tiek vyrų, tiek moterų maratonininkų vieta olimpinėse žaidynėse. 2016-asiais Rio į 20-uką (17 vt.) pateko Diana Lobačevskė, kuri 2013-ųjų pasaulio čempionate atbėgo dvylikta.
