Tituluočiausia Lietuvos penkiakovininkė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė po penktadienį finišavusio finalinio pasaulio taurės turnyro etapo Tokijuje galėjo lengviau atsipūsti. Iškovotas čempionės titulas ir, svarbiausia, bilietas į Tokijo olimpines žaidynes leis ramiai pasiruošti ateities startams.
Sekmadienį nuo 11:30 val. LRT PLIUS kanale ir portale LRT.lt kviečiame stebėti finalinio pasaulio taurės etapo mišrios estafetės varžybas, kuriose Lietuvai atstovaus Justinas Kinderis ir G. Venčkauskaitė-Juškienė.
Po įspūdingo pasirodymo pasaulio taurės finaliniame etape 35-erių metų sportininkė visoms savo varžovėms pasiuntė aiškią žinutę – 2012 m. Londono olimpinių žaidynių čempionė, nepaisant praėjusiais metais operuotos Achilo sausgyslės, ne tik gali toliau sėkmingai varžytis aukščiausiame lygyje, bet ir užtikrintai lenkti oponentes.
Fantastiškas vilnietės pasirodymas Japonijos sostinėje prasidėjo nuo fechtavimosi rungties, kurioje lietuvė laimėjo net 27 kovas iš 35 ir iškart šovė į lyderės pozicijas. Kojos, arba tiksliau kalbant kanopos, L. Asadauskaitei-Zadneprovskienei nepakišo ir jojimo rungtis, atėmusi iš atletės viltis iškovoti apdovanojimus 2016 m. Rio olimpinėse.
Stipriausioje savo – kombinuotoje šaudymo-bėgimo rungtyje mūsų šalies penkiakovininkė greitai panaikino prancūzės Elodie Clouvel turėją 9 sekundžių persvarą ir po ketverių metų pertraukos iškovojo pasaulio taurę. Iki nugalėtojų pakilos nedaug truko ir kitai lietuvei – Gintarei Venčkauskaitei-Juškienei, kuri užėmė ketvirtąją vietą.
Prabėgus vos daugiau nei parai po auksinio pasirodymo Tokijuje, L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė šeštadienio pavakarę jau pozavo su nugalėtojos taure ir medaliu Vilniaus oro uoste. Bendraudama su žinisklaida sportininkė papasakojo apie varžybų Tokijuje eigą, iškovotą olimpinį kelialapį ir ateities tikslus.
„Jausmas, aišku, geras. Buvo tikslas nuvykti į varžybas išsikovoti kelialapį į Tokijo olimpines žaidynes, kad jau būtų ramu. Ačiū Dievui, viską pavyko padaryti iš pirmo karto ir tuo labai džiaugiuosi“, – kalbėjo sportininkė.
– Laura, kiek pati tikėjote, jog po traumos galite taip galingai sugrįžti į didįjį sportą?
– Visą laiką yra skeptiktų. Man pačiai buvo nežinomybė. Nežinojau, ar galėsiu sugrįžti į sportą, ar mano koja leis varžytis su kitomis sportininkėmis. Pasirodo, koja dalyvauti varžybose leidžia, nors traumos padarinių dar nepamirštu ir juos jaučiu. Svarbiausia, kad galiu atlaikyti krūvius ir pasiruošti.
– Kiek pasitikėjimo savo jėgomis prieš olimpinius metus pridėjo šis laimėjimas?
– Tai buvo vienas iš tikslų varžybose – dabar padaryti viską ir išsikovoti kelialapį. Yra traumos, yra ir amžius bei kiti faktoriai, kurie neleidžia startuoti visose varžybose. Turiu išsikelti prioritetus, ramiai susidėlioti krūvius ir toliau ruoštis.
– Kas lėmė tokią gerą pradžią varžybose fechtavimosi sektoriuje?
– Tiesiog buvau labai gerai nusiteikusi kiekvienai kovai. Mačiau, kad buvo mano diena. Jaučiausi gerai. Gal kiek varžybų pabaigoje buvau pavargusi ir jausmas dingo. Kaip bebūtų, forma buvo gera ir atitaikiau formą šiam startui. Surinkau didelius taškus fechtavimosi rungtyje, kas man yra kiek nebūdinga. Aišku, čia buvo tik pradžia. Kitą dieną reikėjo dalyvauti kitose rungtyse. Jojime niekada negali žinoti, kaip viskas susiklostys. Tai laimės dalykas. Viskas susiklostė gerai ir tada patikėjau, jog galiu laimėti. Prieš paskutinę rungtynių supratau, kad šalia nebuvo stiprių bėgikių, kurios galėtų man pasipriešinti, todėl tikėjausi, jog būsiu pirma.
– Išbandėte Tokijo sporto bazes. Kokį įspūdį palieka sporto bazės, likus metams iki olimpinių žaidynių?
– Iš tikrųjų, fechtavomės olimpinėje sporto bazėje ir arena yra labai gera. Yra kondicionieriai ir viskas aplink įspūdinga. Tiesa, plauksime, josime ir bėgsime kitoje vietoje, kuri buvo šalia. Tą vietą tik matėme. Visgi stadionas gražus ir didelis. Matosi, jog visa infrastruktūra yra nauja. Bėda, jog nėra, kuo kvėpuoti. Jaučiamas didžiulis oro tvankumas. Skridome į Japoniją be adaptacijos. Kitų valstybių sportininkės jau ruošėsi tris savaites varžyboms Pietų Korėjoje. Aš tiesiog atskridau ir kitą dieną startavau. Jaučiau, kad kiekvieną dieną darosi sunkiau. Gerai, kad baigėsi varžybos ir skridau namo. Ten varžytis pakankamai sunku. Buvo įdomu pasižiūrėti, koks bus jausmas nuskridus į Tokiją. Varžybų metu apie tai negalvojau.
– Puikiai varžybose pasirodė ir Gintarė Venčkauskaitė-Juškienė. Ar nenustebino jos užimta 4-oje vieta, startavus iš 18-os pozicijos?
– Žinau, kad Gintarė yra labai pajėgi bėgimo rungtyje bei moka gerai šaudyti. Nieko nuostabaus, kad ji pasiekė tokį rezultatą. Taip ir turėjo būti.
– Kokie dabar jūsų planai? Laukia Europos čempionatas?
Taip, lauks Europos čempionatas, bus šiek tiek ramiau. Paskui – pasaulio čempionatas. Šiose varžybose bus dalinami kelialapiai į Tokijo olimpines žaidynes, tad man dėl jų kovoti nereikės, nebent dėl medalių. Tokie artimiausi startai.
– Kaip jūsų rezultatai šaudymo sektoriuje?
– Šiame vienintelis dalykas, kuris man nesiklosto – šaudymas. Bėgimo trasoje galvojau, jog labai stipriai bėgti nereikės, o bėgti stipriai labai ir nereikėjo. Galvojau, dabar stipriai nebėgu, tad galbūt gerai pasirodysiu šaudydama. Kaip bebūtų, šaudymas nesiklostė. Kai pradėjome šaudyti, buvo išlindusi saulė, o ties paskutine serija kiek sutemo. Mano šūviai pradėjo eiti žemyn. To nesupratau, kol neišgirdau savo vyro šaukiančio apie tai. Tada pradėjau taikytis aukščiau. Pagaliau pradėjau pataikyti. Buvau truputį išsigandusi. Kadangi toje trasoje neišsikroviau, sugebėjau pirma atbėgti į finišą.
– Kuriai rungčiai kojos skausmas trukdo labiausiai ir kiek to skausmo dar jaučiate?
– Koja galbūt labiausiai jaučiasi fechtavimosi rungtyje. Visgi po to buvo laisva diena ir pasidariau reikiamas procedūras. Aišku, neturėjome masažuotojo, kuriuo pabuvo mano vyras. Kitą dieną koja man netrukdė visiškai.
