2014-aisiais prie Italijos futbolo giganto „Napoli“ prisijungęs Prancūzijoje gimęs senegalietis Kalidou Koulibaly gali pasigirti išskirtine gyvenimo istorija. Augęs paprastoje šeimoje, jis savo futbolininko karjerą pradėjo žaisdamas basomis, tačiau šiuo metu yra laikomas vienu geriausių pasaulio gynėjų. Apie savo kelią ir kuriozus karjeroje žaidėjas papasakojo platformai „The Players’ Tribune“, jos publikacija pateikiama žemiau.
Manau, jog vaikai pasaulį supranta geriau nei suaugę žmonės. Ypatingai tada, kai kalbame apie elgesį su kitais.
Kartais žmonės man užduoda vieną klausimą ir aš nežinau, kaip į jį atsakyti. Jie klausia „Kouli, kaip jautiesi, kai aikštėje sirgaliai tave rasistiškai užgaulioja? Ar tau tai trukdo? Kas turėtų būti daroma?“
Manau, kad, kol pats to nepatiri, suprasti tai yra sunku. Tai yra labai bjaurus dalykas, apie kurį kalbėti yra labai sunku. Tačiau pabandysiu tai paaiškinti, nes noriu perduoti svarbią žinutę kiekvienam tai skaitančiam jaunam žmogui.
Tačiau pirmiausia turime pakalbėti apie neapykantą.
Pirmas kartas, kai rimtai patyriau rasizmą savo kailiu, nutiko prieš kelerius metus, kai rungtyniavome prieš „Lazio“ komandą. Vos tik gavęs kamuolį girdėdavau, kaip sirgaliai leidžia kažkokius garsus. Bet aš nebuvau dėl to tikras ir maniau, kad man tik vaidenasi. Kamuoliui išriedėjus į užribį vis klausdavau savo komandos draugų, ar jie taip daro tik man?
Rungtynės tęsėsi toliau ir greitai suvokiau, jog kai kurie „Lazio“ fanai, man prisilietus prie kamuolio, pradėdavo leisti beždžionių garsus. Neįmanoma žinoti, kaip reikia elgtis tokiomis akimirkomis. Buvo momentų, kai, norėdamas kažką įrodyti, tiesiog planavau išeiti iš aikštės, tačiau tada suvokdavau, jog jie nori būtent to. Atsimenu, pats savęs klausdavau, kodėl jie taip elgiasi. Dėl to, kad esu juodaodis? Ar šiuolaikiniame pasaulyje nėra normalu būti juodaodžiu?
Aš tiesiog žaidžiu žaidimą, kurį myliu. Žaidžiu taip pat, kaip žaidžiau tūkstantį kartų prieš tai. Jaučiuosi įskaudintas, įžeistas. Kartais žmogus gali pasiekti net tokią ribą, kai pradeda savęs gėdytis.
Po kurio laiko teisėjas Massimiliano Irrati sustabdė rungtynes. Jis pribėgo prie manęs ir pasakė: „Kalidou, aš su tavimi, gali būti ramus. Sustabdykime tuos šūksnius. Jei nenori užbaigti rungtynių, pranešk man.“
Manau, jog jis pasielgė labai drąsiai, tačiau informavau jį, jog mačą noriu pabaigti. Jie paskelbė pranešimą stadione susirinkusiems sirgaliams ir po trijų minučių rungtynės buvo atnaujintos. Tačiau šūksniai nesiliovė.
Po rungtynių eidamas į žaidėjų tunelį buvau neįtikėtinai piktas, tačiau tada atsiminiau kai ką svarbaus.
Prieš rungtynes į aikštę mane palydėjo mažas berniukas, kurį laikiau už rankos. Jis manęs pasiteiravo, ar po rungtynių galės gauti mano marškinėlius, aš sutikau.
Apsisukau ir ėjau jo ieškoti. Netrukus jį radau tribūnoje ir atidaviau savo rungtynių marškinėlius. Spėkite, kokie buvo jo pirmieji žodžiai?
„Labai atsiprašau dėl to, kas nutiko“, – pasakė jis.
Tai mane palietė labai asmeniškai – mažas berniukas manęs atsiprašė daugybės suaugusių ir subrendusių vyrų vardu. Tai buvo pirmasis dalykas, kuris jam rūpėjo.
Tai yra vaiko dvasia, būtent to mums pasaulyje trūksta labiausiai. Suprantu, kad tokie incidentai nutinka ne tik dėl odos spalvos, – girdžiu, kaip sirgaliai užgaulioja ir kitus mano komandos draugus. Serbų žaidėjus jie vadindavo čigonais, italą Lorenzo Insigne pravardžiuodavo Neapolietišku Š**u.
Mes galime geriau. Po panašių incidentų klubai išleidžia gražių pranešimų, tačiau po kurio laiko tai nutinka iš naujo. Matome, kaip viskas keičiasi Anglijoje: kai asmuo yra atpažįstamas, jis visą gyvenimą nebegali lankytis visuose šalies stadionuose. Tikiuosi, jog vieną dieną tai pasieksime ir Italijoje. Tačiau drauge galvoju ir apie taip besielgiančius žmones – kaip galima juos pakeisti? Kaip reikia prisibelsti į jų širdis?
Atsakymų į šiuos klausimus aš neturiu, galiu tik papasakoti savo istoriją.
Galbūt kai kurie, žiūrėdami į mane, mato tik futbolininką, juodaodį futbolininką, tačiau aš esu daug daugiau nei vien tik tai. Savo draugams visada kartoju – jei manyje matote tik futbolininką, o ne Mažąjį Kouli, ne jūsų draugą, reiškia, kažką gyvenime darau neteisingai.
Užaugau Sen Djė miestelyje Prancūzijoje. Jame buvo gausu imigrantų iš įvairiausių šalių – Senegalo, Maroko, Turkijos ir kitų. Mano abu tėvai atvyko ten iš Senegalo, tiesa, tėvas atvyko pirmas. Jis buvo medkirtys. Taip, pats tikriausias prancūzų medkirtys. Taip, tokie tikrai egzistuoja.
Bet prieš gaudamas šį darbą, jis atvyko į Paryžių be dokumentų ir penkerius metus dirbo tekstilės gamykloje. Dirbo septynias dienas per savaitę, net ir savaitgaliais, kad galėtų sutaupyti pakankamai pinigų ir į šalį atsivežti mano mamą. Netrukus gimė ir mažasis Kalidou (tėvai man vardą parinko iš Korano).
Mano motina labai mėgsta pasakoti istoriją apie tai, kaip mes pirmą kartą visi kartu grįžome į Senegalą. Man buvo šešeri ir buvau šiek tiek išsigandęs, mat tai buvo pirmas kartas, kai turėjau sutikti visus savo giminaičius, senelius, pusbrolius, tad patyriau tam tikrą šoką matydamas, kaip žmonės gyvena kituose pasaulio kraštuose. Mačiau, kaip visi vaikai ten lakstė be batų ir mane tai šiek tiek nuliūdino.
Mama pasakoja, kad aš jos tiesiog maldavau, jog ji nueitų į parduotuvę ir visiems tiems vaikams nupirktų batus, kad galėčiau kartu su jais žaisti futbolą. Tačiau ji man pasiūlė kitą idėją – nusiauti savo batus ir žaisti basomis kojomis, kaip tai darė ir jie.
Galų gale aš jos paklausiau – nusispyriau batus ir bėgau žaisti su savo pusbroliais. Čia ir prasidėjo mano, kaip futbolininko, istorija. Kai grįžome į Prancūziją, kasdien žaisdavau su savo draugais greta namų buvusiame parke. Mūsų rajone buvo tiek daug imigrantų, jog galėjome žaisti šalimis: Senegalas prieš Maroką, Turkija prieš Prancūziją, Turkija prieš Senegalą.
Tai buvo tarsi kiekvieną dieną vykstantis pasaulio čempionatas.
Mūsų kaimynystė buvo tokia, kad net sunku nupasakoti. Jei šeimai reikėdavo kokio nors produkto, pirma buvo einama ne į parduotuvę, o pas kaimynus. Visos durys būdavo atviros.
Nuėjęs aplankyti savo draugo vis klausdavau, ar jis yra namie. Duris atidariusi jo motina pranešdavo, jog jis išvykęs, tačiau paklausdavo, ar nenoriu užeiti pažaisti kompiuteriu.
Namie kompiuterio neturėdavau, tad nusiaudavau batus ir ramiai leidau laiką jų namuose tarsi savuose, čia buvau visada laukiamas.
Jei draugo mama užsimindavo, kad ko nors reikia iš parduotuvės, – besąlygiškai jos klausydavau, tarsi ji būtų mano motina.
Kai užaugi tokioje aplinkoje, visus regi kaip savo brolius. Mes esame baltaodžiai, juodaodžiai, afrikiečiai, musulmonai, krikščionys, tačiau visi mes esame prancūzai. Esame alkani? Susitikime pas bičiulį turkiškos vakarienės arba atvykite pas mane ir paruošime jums senegalietiško maisto. Taip, mes turime skirtumų, tačiau esame ir labai panašūs.
Atsimenu, per 2002-ųjų pasaulio čempionato rungtynes tarp Prancūzijos ir Senegalo mes turėjome būti mokykloje. Turnyras vyko Japonijoje, tad buvo nemažas laiko skirtumas. Per pertraukas eidavome į lauką ir imituodavome pasaulio čempionato finalą, o baigę rungtynes grįždavome į klasę ir toliau mokydavomės.
Mes buvome labai liūdni. Rungtynės prasidėjo 14 valandą, o likus vos vienai minutei iki jų pradžios mokytojas visus paragino atsiversti savo vadovėlius.
Taip ir darėme, tačiau mūsų mintys buvo kitur. Niekas negalėjo koncentruotis į skaitymą – visi galvojo apie Thierry Henry, Zinedine`ą Zidane`ą ar El Hadji Dioufą.
Prabėgo dvi, trys minutės, mokytojas nejučia pažiūrėjo į savo laikrodį. Staiga iš niekur nieko jis liepė mums pasidėti knygas į šoną. Mes nesupratome, kas čia vyksta.
Tada jis pasakė: „Dabar žiūrėsime mokomąjį filmą, kuris, esu tikras, jums pasirodys labai nuobodus.“
Jis įjungė mažą klasėje esantį televizorių, šis rodė mūsų taip laukiamas rungtynes.
„Tai juk bus mūsų maža paslaptis, taip?“ – paklausė jis.
Tai buvo viena gražiausių akimirkų mano gyvenime. Mūsų klasėje buvo 25 žmonės – iš Turkijos, Maroko, Senegalo, Prancūzijos, – bet mes visi buvome kartu. Pamenu, tas rungtynes Senegalas laimėjo, o eidamas namo gatvėse mačiau labai daug savo draugų iš Senegalo tėvų, tiesiog šokančių gatvėse.
Pamatę, kokie jie laimingi, prie jų prisijungė ir turkai su prancūzais.
Šis atsiminimas man įstrigęs labai giliai, nes jis parodo, ką iš tikrųjų reiškia futbolas. Gyvenime gali turėti viską – daug pinigų, gražių mašinų, tačiau draugystės, šeimos ir ramybės nenusipirksi niekur.
Tai yra didžiausios pamokos, kurių galime išmokyti savo vaikus. Mano tėvai mane to mokė, bet, tiesą sakant, jiems futbolas nerūpėjo visai.
Jie niekada nesilankydavo mano rungtynėse. Tėvas buvo gal vieną kartą, mama – niekada. Kartais svarbias rungtynes kartu žiūrėdavome per televizorių, o tada supratau: jeigu jie nenori ateiti į stadioną, turiu stadioną jiems atnešti į namus.
Turėjau patekti į televiziją, kad jie galėtų mane matyti.
Niekada nepamiršiu tos akimirkos, kai, atstovaudamas „Metz“ komandai, pirmą kartą buvau pakviestas į pagrindinę sudėtį. Į aikštę žengiau mačo pabaigoje po keitimo ir žinojau, jog tos rungtynės buvo transliuojamos. Iškart po mačo paskambinau mamai ir pradėjau klausti: „Ar žiūrėjai? Ar esi laiminga?“
Ji atsakė paprastai: „Laiminga? Tu visada žaidi futbolą, tai yra normalu. Juk tu tai mėgsti, tiesa? Dabar tave tiesiog rodo per televiziją. Smagu.“
Ji nieko blogo pasakyti nenorėjo – tiesiog tokia yra. Jai tai yra tas pats žaidimas, kurį žaidžiau dar būdamas vaikas. Galbūt daugiau žmonių turėtų turėti tokį požiūrį. Juk futbolas yra žaidimas, kuris turėtų suartinti žmones, tiesa? Būtent šis sportas man leido pamatyti pasaulį, žaidžiau „Genk“ komandoje Belgijoje, vėliau – „Napoli“ ekipoje Italijoje, išmokau naujų kalbų, susipažinau su daugybe skirtingų žmonių.
Tiesa, negaliu meluoti – taip pat, kaip ir kiti, ne kartą apie žmones esu turėjęs išankstinių nusistatymų ir idėjų. Prieš man atvykstant į Italiją jaučiausi tikrai nervingai, buvau ne kartą girdėjęs kalbų apie šalyje veikiančią mafiją, kriminalinį pasaulį ir kitus panašius dalykus. Niekada ten nesilankiau, tad nežinojau, ar tai yra tiesa.
Iš tiesų, mano patekimo į „Napoli“ komandą istorija yra kiek komiška.
Tuo metu dar rungtyniavau Belgijoje, o aplankyti manęs turėjo atvykti draugas Ahmedas. Laukiau jo traukinių stotyje, kai staiga suskambo mano telefonas. Nežinomas numeris.
Atsiliepęs angliškai paklausiau, kas čia. Kitame gale pasigirdo frazė: „Sveiki, čia Rafaelis Benitezas.“
Pamanęs, jog su manimi tiesiog juokauja laukiamas draugas, pasakiau, kad nekrėstų šunybių, greičiau atvyktų, ir numečiau ragelį.
Po kelių minučių – vėl skambutis. Tada aš jau buvau suirzęs. Scenarijus tas pats – aš manau, kad ten mano draugas, žmogus kitame gale prisistato treneriu, o aš vėl numetu ragelį.
Netrukus skambina mano agentas ir sako: „Kouli, kaip tu laikaisi? Nieko negirdėjai iš „Napoli“ trenerio Rafaelio Benitezo? Jis turėjo tau paskambinti.“
Kiek sutrikęs atsakiau, jog jis ką tik skambino, tačiau aš specialiai numečiau ragelį.
Agentas susisiekė su Benitezu, šis man netrukus paskambino vėl, o aš elgiausi, tarsi nieko nebūtų nutikę.
„Sveiki, Rafa. Hello! Bonjour! Hola!“ – kalbėjau visomis žinomomis kalbomis.
Nusprendėme kalbėti prancūziškai, o jis manęs iškart pradėjo klausinėti daugybės įvairių klausimų: ar turiu merginą, ar mėgstu šėlti vakarėliuose, ar žinau Neapolio miestą, klubo žaidėjus.
Aš jam atsakiau: „Na, žinau Mareką Hamšiką...“
Realybė tokia, jog nei apie miestą, nei apie žaidėjus nežinojau nieko, tačiau, savaime aišku, žinojau patį Rafaelį Benitezą ir man labai didelį įspūdį padarė žodžiai, kuriuos jis man sakė.
Nieko nelaukdamas po susitikimo paskambinau savo agentui ir tariau: „Daryk, ką turi daryti. Mes vykstame į Neapolį.“
Tiesa, tada perėjimų lange buvo likusios tik 48 valandos, tad susitvarkyti dokumentų ir išvykti iškart nespėjome. Tačiau Benitezas liko ištikimas savo žodžiui ir klubas mane įsigijo žiemą.
Kai turėjo būti atlikta medicininė patikra, labai jaudinausi, nes nekalbėjau itališkai, tačiau mane nuramino koridoriuje sutiktas klubo prezidentas Aurelio di Laurentiis.
Jis į mane pažiūrėjo kiek šmaikščiai ir paklausė: „O, tu esi Koulibaly?“
Gavęs teigiamą atsakymą jis kiek nustebo: „Bet tu nesi aukštas? Ar tavo ūgis ne 192 centimetrai?“
Patikslinau, jog mano ūgis iš tiesų yra 186 centimetrai, jis į tai vėl atsakė su šypsena: „Velnias! Visur buvo rašyta, kad tavo ūgis yra 192 cm! Kreipsimės į „Genk“, kad jie mums grąžintų dalį sumokėtų pinigų!“
Aš jį nuraminau – niekam nieko grąžinti nereikės, kiekvieną centimetrą atidirbsiu aikštėje.
Jam tai patiko – prezidentas juokėsi ir sveikino mane su atvykimu į komandą.
Atlikus medicininę patikrą, Benitezas nusivedė mane papietauti. Pirmas dalykas, kurį jis padarė vos mums atvykus į restoraną, – nuo visų gretimų stalų nurinko vyno taures ir jas sudėjo ant mūsiškio bei įvairiai jas stumdė. Aš nesupratau, ką jis daro.
„Na, dabar tau parodysiu mūsų taktiką“, – pradėjo aiškinti strategas.
Prie mūsų priėjo padavėjas, o jis vis dar stumdė visas taures ir aiškino įvairiausius niuansus: „Tu turi būti čia, tada keliauti ten. Supranti? Beje, pirmi dalykai, kuriuos turi padaryt, – tai įsisavinti šias taktikas ir išmokti italų kalbą.“
Vėliau turėjau trumpas atostogas, po jų treneris mane iškart pasikvietė į videoanalizių kambarį ir pradėjo rodyti geriausių mano epizodų rinkinius – perdavimus, varymusis, gynybinius veiksmus.
„Matai visa tai? Niekada gyvenime nebedaryk tokių nesąmonių“, – staiga pareiškė jis.
Aš likau sutrikęs – juk tose situacijose sėkmingai laimėjau kamuolį!
„Tai yra nesąmonė. Tu laimėjai kamuolį tik dėl savo fizinės jėgos. Jei tavo varžovas būtų kiek protingesnis – turėtum rimtų nemalonumų“, – pareiškė jis.
Tada jis pradėjo rodyti kitus epizodus – visiškai paprastus, net nuobodžius – ir šypsojosi: „Taip, tai yra labai gerai, tiesiog puiku.“
Vėl sutrikau – juk tai patys paprasčiausi žaidimo niuansai.
Jis atsakė paprastai: „Taip, Kouli, būtent.“
Tai puikiai nupasakoja visą mano patirtį čia. Atvykau į Italiją dar būdamas berniuku, o geresniu žaidėju tapau, nes sugebėjau tinkamai įsisavinti visas reikiamas sudėtingas taktikas. Čia jie taktikas renkasi labai kruopščiai. Tačiau svarbiausia yra tai, jog čia tapau šeimos vyru ir tikru neapoliečiu.
Net kai dabar vykstu atgal namo į Prancūziją, ten draugai manęs nebevadina nei senegaliečiu, nei prancūzu. Jie tiesiog sako: „O, atvyksta tikras neapolietis.“
Neapolis yra miestas, kuris myli žmones. Dėl savo šilumos jis man net primena Afriką. Žmonės čia nepraeina pro šalį – jie nori tave paliesti, su tavimi pabendrauti. Žmonės čia tave ne toleruoja – jie tave tiesiog myli. Mano kaimynai mane laiko tarsi savo sūnumi. Neapolyje jaučiuosi ramus.
Smagiausia mano laiko čia dalis yra tai, jog čia gimė mano sūnus. Niekada tos dienos nepamiršiu, mat ji buvo tikrai neįtikėtina ir puikiai apibūdina visą klubą.
Ryte mano nėščia žmona atsigulė į ligoninę ir ruošėsi gimdyti, o mums tą vakarą turėjo būti rungtynės ir tuo metu buvome vaizdo peržiūros kambaryje. Jaučiau, kaip mano telefonas nuolat vibravo. Įprastai jį išvis išjungdavau, tačiau šį kartą jaudinausi dėl žmonos. Ji man skambino gal penkis ar šešis kartus.
Mūsų treneris tada buvo Maurizio Sarri, jis buvo tikrai griežtas vyrukas, tad telefono kelti nenorėjau. Galų gale išdrįsau tai padaryti, išbėgau į lauką ir atsiliepiau. Žmona pranešė – sūnus jau pakeliui.
Grįžau pas trenerį prašyti, kad jis išleistų mane į gimdymą, tačiau jis kategoriškai nesutiko – jam manęs reikėjo vakaro rungtynėse.
Man tas nerūpėjo. Sakiau jam, kad gali skirti man baudą, suspenduoti mane, daryti, ką nori, tačiau aš vis tiek vyksiu.
Sarri atrodė susimąstęs, rūkė cigaretę ir ilgai galvojo. Galų gale mane išleido, tačiau perspėjo – privalau grįžti į rungtynes.
Visu greičiu nulėkiau į ligoninę. Jeigu dar nesate susilaukęs pirmagimio, nesuprasite, koks tai jausmas, – privalu dalyvauti savo vaiko gimime. Ligoninėje buvau apie dvyliktą, o po pusantros valandos gimė mūsų sūnus, jį pavadinome Seni. Tai buvo laimingiausia diena mano gyvenime.
Apie ketvirtą valandą popiet man skambino treneris M. Sarri. Tas vyrukas… Jūs turite suprasti... Jis buvo kiek pakvaišęs. Sakau tai iš gerosios pusės, bet jis tikrai truputį pakvaišęs!
„Kouli! Kouli! Ar tu grįžti? Mums tavęs reikia!“ – telefonu šaukė jis.
Mano žmona vis dar ilsėjosi ir jai, turbūt, manęs vis dar reikėjo, tačiau nenorėjau nuvilti savo komandos draugų, nes tikrai juos myliu.
Gavau žmonos palaiminimą ir išdūmiau į rungtynes. Persirengiu, ruošiuosi mačui, tada į rūbinę ateina treneris ir pakabina sąrašą žaidėjų, įtrauktų į startinę sudėtį.
Mano numerio ten nebuvo.
Treneris į mano nuostabą sureagavo paprastai: „Ką? Toks mano sprendimas.“
Jis mane paliko ant atsarginių žaidėjų suolelio. Tiek skubėjimo, tiek dramos, o manęs net neįtraukė į startinę sudėtį!
Prisiminus tai dabar – ima juokas, tačiau tada tikrai norėjosi verkti. Galbūt kam nors tai atrodys kaip neigiama istorija, tačiau man ji atspindi viską, ką aš myliu Neapolyje. Tai paaiškinti sunku. Tiesiog reikia atvykti į miestą ir tai pajausti pačiam.
Galbūt dabar jau pažįstate mane truputį geriau. Aš esu futbolininkas. Juodaodis futbolininkas. Tačiau esu ne tik tai.
Aš esu musulmonas, esu senegalietis, esu prancūzas, neapolietis.
Ir taip pat esu tėvas.
Daug keliavau po pasaulį, išmokau daug kalbų ir atvėriau daug durų. Taip pat man pasisekė ir uždirbti nemažai pinigų. Tačiau leiskite priminti svarbiausią pamoką, kurią išmokau.
Pasaulyje yra trys dalykai, kurių nenusipirksi, – draugystė, šeima ir ramybė.
Aš tai supratau dar augdamas Sen Djė miestelyje, sieksiu, kad tai suprastų ir mano sūnus.
Tikiuosi, kad vieną dieną tai supras ir tie žmonės, kurie leidžia stadionuose įvairius garsus. Galbūt esame skirtingi, tačiau visi mes esame broliai.
