Sportas

2019.06.20 12:12

Donatas Motiejūnas – apie savo automobilius, vairavimą JAV ir Kinijoje, policijos pamokas bei Klaipėdos muitininkus

LRT.lt2019.06.20 12:12

Feisbuko puslapis „Deals On Wheels LTU“ dalijasi interviu su Lietuvos krepšininku Donatu Motiejūnu, kuris žinomas kaip išskirtinių automobilių vairuotojas ir mėgėjas. D-Mo pravardę turintis puolėjas pasakoja apie savo vairavimo pradžią, įdomiausius turėtus automobilius, policininkų pamokas ir neperkalbamus Klaipėdos muitininkus.

„Deals On Wheels LTU“ puslapis feisbuke.

– Donatai, papasakok, kaip prasidėjo tavo vairavimo istorija: išsilaikei teises ir tada jau pradėjai vairuoti, ar maždaug nuo 16-os, kaip nemaža dalis krepšininkų, kurių stotas ir ūgis jau buvo labai patogus vairuoti?

– Buvau jau teisių laikymo procese. Jau buvau išsilaikęs teoriją, o vairavimo egzaminas turėjo būti netrukus...

– Čia jau iš anksto bandai save pateisinti?

– Ne, ne, tikrai ne, bet... Tuo metu draugas kartais duodavo savo automobilį ir... Na, pavairuodavau.

– Tai nebijojai, nes nebuvo ką prarasti?

– Tame ir esmė, vieną kartelį yra ir sustabdę, ir buvo labai nejauku, tačiau, dėkui Dievui, pasitaikė labai supratingi pareigūnai, gerai prigrasino ir paleido.

– Tai labai geri pareigūnai pasitaikė?

– Na, sutinku, kad, visų pirma, tikrai pats nepasielgiau labai gudriai. Bet Kaune tikrai dauguma pareigūnų labai supratingi ir geri žmonės, ir kartais labai nuolaidūs, ir aš iki šiol jiems jaučiuosi dėkingas už tą pamoką.

– Kada gavai savo pirmą atlyginimą, bent 100 litų?

– Man buvo 15 metų.

– Tai, vadinasi, kai gavai teises, jau buvai kažką užsidirbęs ir tereikėjo išsirinkti mašiną?

– Tikrai taip, bet tuo metu mane pasikvietė žaisti Kauno „Aisčiai“. Tos komandos savininkas ir pagrindinis rėmėjas buvo Tautvydas Barštys (AB „Kauno grūdai“). Jis ilgai mane gundė, nes tuo metu buvo trys Kauno komandos LKL. Ir viską sudėliojęs ir pasirašęs sutartį su „Aisčiais“, gavau „Volkswagen Golf 4“.

– Tikrai žinau, žmonės klaus: už tavęs galima automobilyje atsisėsti?

– Be šansų, nei tada, nei dabar. Kad ir ką bevairuočiau. Už manęs vietos nėra. Net ir dabar, jei kur nors važiuojam su draugais į Palangą ir panašiai, aš sėdžiu keleivio sėdynėje, ir taip mūsų kartais net penki tilpdavo automobilyje.

– O tau yra tekę skristi pigių skrydžių avialinijomis?

– Deja, taip. Patogu nebuvo.

– Po to tu keliavai į Italiją? Ten nuostabūs vairavimo įpročiai, kaip ten?

– Ten vairavimo įpročiai tikrai kitokie. Ten gavau „Fiat“, neatsimenu kokį, kažkokį ilgesnį, bet kadangi tuo metu kontraktai nebūdavo tokie kaip dabar, tai labai gerai atsimenu, kad daug benzino rydavo. Tačiau buvo labai smagu, kad italai vasaromis leisdavo su juo grįžti į Lietuvą. Kelionė trukdavo 16–17 valandų, būdavo krachas, nuovargis milžiniškas, bet grįžus į Lietuvą realiai jausdavaisi kažką nuveikęs. Tada atsiranda euforija pamačius draugus, giminaičius ir nuovargis kažkur pranykdavo.

– Po to sekė Lenkija? Kaip ten sekėsi?

– Buvo didelis SUV, ji vis gedo, tai man davė „Smart“, bet kaip tik tuo metu pasirašiau sutartį su NIKE ir gavęs pirmą pavedimą nusipirkau savo pirmąjį automobilį – „Camaro“.

– Tai čia nuo vaikystės transformerių įtaka?

– Neee... Grįžau į Lietuvą, ir man mieste žmonės pradėjo mėtyti visokius „namiokus“: „O, transformeris, o „Bumbleee“. O aš žiūriu ir nesuprantu, ką jie man sako, nesu didelis autofanas ir nežinau tokių detalių, po kurio laiko „pasigooglinau“, kas tas „Bamble Bee“, ir žiūriu, kad transformerį vairuoju.

– Tai buvo tavo svajonių mašina?

– Taip, aš ilgai svajojau, norėjau, ji buvo graži, galinga, bet nors jau ir uždirbdavau, kažkaip rankos nekilo leisti pinigų automobiliui, kol jį duodavo klubas. O Lenkijoje liepė vairuoti „Smart“, tai tikrai nebuvo patogu, nes dėl kojų ilgio ne visada pavykdavo iš pirmo karto užsidaryti duris. Tuomet nusprendžiau nusipirkti savo automobilį.

– O kiek Lenkijoje dėmesio gavo Donatas Motiejūnas ir kiek jo mašina?

– Hm... Kaip čia pasakius, Lenkijoje mane dažnai stabdydavo pareigūnai. Stabdydavo ir stabdydavo, ir visada tas pats: dokumentai, išlipk iš mašinos – apieškodavo, liepdavo atidaryti bagažinę. Vieną kartą jau neapsikentęs paklausiau: ko jūs mane vis stabdot?? Tada man ir paaiškino, kad Lenkijoje „Camaro“ yra būtent tas automobilis, kurį labai mėgsta tos šalies nusikalstamo pasaulio atstovai.

– Tai nelabai patiko ta procedūra?

– Na, nelabai, bet su laiku pripranti.

– Čia kaip Kaune 90-taisiais BMW būdavo atitinkamo sluoksnio automobiliai.

– Būtent taip.

– O kaip dėl dėmesio Lietuvoje?

– Tuo metu tikrai mašina sulaukdavo nemažai dėmesio, tačiau praėjo keli metai, lietuviai irgi atrado Ameriką ir dabar jau mano „Bumblebee“ nieko nebestebina.

– Bet niekam ne paslaptis, kad ne visos tos JAV mašinos gerai traukia, nors varikliai jų dideli?

– Kadangi dar buvau jaunas, tai buvo gaila leisti pinigus degalams, tad ir nesirinkau 6 litrų variklio, o pirkau šitą – 3.2 l.

– Tai traukia ji ar ne?

– Na, aš truputėlį ją pakeičiau ir dabar jau traukia.

– Tikrai dauguma žino legendinę Tomo Pačėso frazę, skirtą tau per minutės pertraukėlę: „Žvaigždė, b**t jo**na“ – tai treneris kaip vairuotoją irgi taip apibūdintų?

– Ne, šiaip aš tikrai labai stengiuosi vairuoti labai mandagiai, tačiau, jei kažkas labai „naglai“ elgiasi, na, reikia pripažinti, aš nenusileidžiu.

– Gerai, keliaukim į labiausiai intriguojantį tavo gyvenimo etapą: esi jaunas „bachūras“, patenki į NBA, sutartys milijoninės, gali pirkti ką nori ir kiek nori. Tai susisuko galva ar ne?

– Jaunam žmogui tai didžiulis išbandymas, nes nelabai supranti pinigų vertę, bet man visada svarbiau būdavo geros investicijos, pavyzdžiui, nekilnojamasis turtas. Todėl tikrai nepirkau jokių „super car“, tik vieną automobilį, kuris turėjo daugiau galios, nei aš tuo metu proto. Taip ir atsirado pas mane „Camaro ZL1“.

– Čia jau egzotika.

– Taip, buvo tikrai nesveikai galinga.

– Bet su tokiomis mašinomis labai greitai galima atsirasti teisme už greičio viršijimą?

– Taip. Yra buvę. Keliavau iš Hjustono į Galvestoną ir jau tik žiūriu, kad vienas pareigūnas iš galo, kitas iš šono jau stumia mano automobilį į kelkraštį. Iš pradžių labai jautėsi įtampa, nes ten tikrai kasdien sužeidžiama nemažai pareigūnų, nors jie labai atsargūs. Taigi, jei vairuojate JAV, turite būti labai atsargūs – negalima daryti staigių judesių ir prieš kiekvieną judesį turi atsiklausti pareigūno, ar gali atlikti vieną ar kitą judesį, nes jie turi teisę šauti, jei jam tik sukirbės mintis, kad gresia pavojus.

Baisiausia, kad kai stabdo, tai jie labai agresyviai, vienas automobilis iš šono, vienas iš galo, ir taip stumia į kelkraštį. Buvo tikrai baisoka. Vėliau, kai jau išsiaiškinom, klausiau, kodėl taip stabdot? Tai paaiškino, kad greitas ir galingas mašinas jie turi taip stabdyti, nes kitu atveju, jeigu stabdytų tik iš galo, o automobilis nuspręstų bėgti, jie nepavytų.

– Mes visi žinome istorijų, kai jaunuoliai, patekę į NBA pradeda taškyti pinigus į kairę ir į dešinę, pirkti automobilių draugams, namą mamai, namą tėčiui, namą kitam tėčiui, namą trečiam tėčiui... Neužėjo tau milijonieriaus PMS?

– Ne, kažkaip tėvai mane gerai užaugino ir turiu šiokį tokį supratimą apie pinigus. Taigi, labai sąžiningai kažkiek pinigų atsidedu investicijoms, kažkiek santaupoms, kažkiek į nekilnojamąjį turtą. Nepuoliau rinkti asmeninio autoparko. Ačiū mamai ir tėčiui, kad turėjau tokį supratimą.

– Kai žaidei Hjustone, „Camaro“ buvo vienintelė tavo mašina ar buvo kitų?

– Ne, turėjau vienu metu „Ferrari California“, visada svajojau apie tokią, bet po metų pardaviau, bet ji daugiau laiko, kaip pridera tikram italui, praleido autoservise, o ne su manim. Tai tokia mano pažintis su „Ferrari“.

Beje, su ZL1 irgi turėjau įdomią istoriją. Manęs niekas nepamokė, niekas nepaaiškino, kad tokios mašinos turi minkštas padangas. Na ir po 8000 km man išmeta „error“, kad trūksta oro padangose. Nuvažiavau, prisipūčiau, kitą dieną – ir vėl tas pats, kitą – vėl. Ir taip kas dieną.

Na, galų gale trūko kantrybė, nuvariau į autoservisą, vos spėjau grįžti namo, jau skambina iš autoserviso ir klausia: „Tau viskas su galva gerai?“ Sakau, na taip, lyg ir viskas. Tada man paaiškino, kad tokias padangas reikia keisti kas 3000 km ir tos, esančios ant mano mašinos, jau buvo tokios plikos, kad ėjo siūlėm ir jau leido orą dėl plikumo. Jos bet kada galėjo sprogti – tai teoriškai turėjau puikių galimybių užsimušti.

– Po JAV tu keliavai į Kiniją. Visiškai keista rinka, keisti automobiliai, kvailas eismas, tai kaip atrodo Kinijos autoparkas?

– Žinai, yra toks posakis apie kinus: „Jeigu kažko nori – pagamins, jeigu kažko nori, bet to nėra – jie irgi pagamins.“

– Ar gavai pavairuoti Kinijoje?

– Ne, mums draudžiama vairuoti. Ten turi paskirtą vairuotoją ir jis kiaurą parą yra pasiruošęs tave vežti.

– Kokio velnio?

– Nes Kinijoje yra visiškas jovalas vairavimo atžvilgiu: jiems, vietiniams, ten viskas aišku, o mums buvo kosmosas. Jei būtų davę vairuoti, tai būčiau sukūlęs klubo mašiną per keliolika minučių, todėl vairuotoją jiems samdyti turbūt pigiau, nei leisti mums vairuoti.

Vieninteliai vairuotojai, kurie visam tam jovale gerai jaustųsi, tai mūsų BMW vairuotojai, nes auto kišimas į menkiausią tarpą kitam vairuotojui prieš kapotą ten suteikia pirmumo teisę. Bet tik tas įprotis lįsti į mažiausius tarpus turbūt ir leidžia jiems gan greitai nuvažiuoti iš taško A į tašką B, kitaip ten sėdėtum tam kamštyje parą laiko.

– O kaip atsirado tavo „Mercedes Benz S63“?

– Na, tuo metu aš jau buvau beveik apsisprendęs pirkti „Porsche“. Na, nes tai „Porsche“, bet tas milijonas mygtukų man niekaip neleido priimti sprendimo ir draugas tuo metu davė pavairuoti šitą „Mersą“. Ir man iškart tapo aišku, kad „Porsche“ aš nebenoriu. Ir dabar galėčiau pasakyti didelį AČIŪ, kad vairuoju MB, o ne „Porsche“. Tai va, S65 AMG ir jau kelerius metus visur keliauju su juo tiek Hjustone, tiek Lietuvoje.

– Kaip atsirado tavo automobilis Lietuvoje?

– Čia buvo įdomi istorija. Aš tuo metu buvau Kinijoje, siunčiausi tą auto iš JAV į Lietuvą, tėvai tvarkė visus reikalus. Atvykus automobiliui, muitininkai labai agresyviai reikalavo susimokėti papildomus mokesčius, nors pagal taisykles jų mokėti nereikia, kadangi automobilis buvo pirktas ir naudotas JAV daugiau nei trejus metus, ir siunčiausi jį iš savęs – sau.

Klaipėdoje taip ir nesutiko jos išmuitinti, palydėjo su fraze: „Antanas (Kavaliauskas) mokėjo, ir tu mokėsi.“ Tėvai suorganizavo tralą, atsivežė ją iki Kauno. Kauno muitininkai peržiūrėję visus dokumentus patvirtino, kad nieko mokėti nereikia ir man ją išmuitino. Tai linkėjimai Klaipėdos uostui.

– O prisiminus tokį „lietutį“ Hjustone, kai nuskendo pusė miesto... Kiek tų skenduolių dabar Lietuvoje?

– Turbūt, kas antra. Nes kai siunčiausi savo automobilį, mano bičiulis mane informavo, kad eilė uoste – mažiausiai du mėnesius, nes uostas užkištas siuntiniais į Europą.

– Tai jei brolis lietuvis dabar nusprendė pirkti auto iš JAV, ką jam patartum?

– Jei tai ne jūsų asmeninis automobilis, jei tai ne geriausias jūsų draugas ar giminaitis jį jums parduoda – nedarykite to. Nepirkit. Amerikiečiai nėra tokie kvaili ir gerų automobilių jie neparduoda.

– Ok, paskutinis klausimas: tai kada D-Mo žais „Žalgiryje“? Prieš pensiją, kaip Sabas, ar anksčiau?

– Ne, tikrai. Viskam yra savas laikas. „Žalgiris“ – mano mylimiausia komanda, sistema mane užaugino. Aš noriu čia žaisti. Ir tikrai kažkada, manau, žaisiu.

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius