Sportas

2019.06.23 09:55

Negailestinga diagnozė, nenužudžiusi aistros krepšiniui – Isaiah Austino istorija

LRT.lt2019.06.23 09:55

Kuomet 2014-ųjų birželio 21-ąją, penkios dienos iki NBA naujokų biržos, krepšinio specialistų puikiai vertinamas talentas Isaiah Austinas savo namų Dalase kieme išvydo savo trenerių, agento bei tėvų automobilius, jaunuolis pamanė, jog jo laukia sveikinimo vakarėlis. Visgi krepšininkui netrukus teko sužinoti karčią tiesą, rašoma ESPN straipsnyje.

Aukštaūgiui atidarius namų duris, niekas nepuolė sveikinti I. Austino. Visų namuose buvusių asmenų veidai buvo akmeniniai ir rimti, o žaidėjo motinos akyse – susikaupusios ašaros. Pirma krepšininkui į galvą šovusi mintis – kažkas pateko į bėdą.

„Man labai gaila“, – verkdama ištarė krepšinio talento motina.

Jaunuolis iškart suprato, kas yra negerai – jis nežais NBA. Viskas staiga aptemo. Vaikinas atsirėmė į sieną ir nuslydo žemyn.

Nuo tos dienos prabėgo penkeri metai. I. Austinas kartais sau leidžia pasvajoti apie tai, kas anksčiau atrodė tiesiog skirta jam: dominavimas NBA čempionate kaip tik tuo metu, kai I. Austino gabaritų aukštaūgiai, galintys pataikyti iš toli ir blokuoti metimus, pradėjo diktuoti madas.

Viską pakeitė atsitiktinė mutacija 15-oje žaidėjo chromosomoje, kuomet jis dar buvo savo motinos įsčiose. Ši mutacija buvo pastebėta tik po 21-erių metų, kuomet krepšininkas dar tik ruošėsi išgirsti NBA komisarą Adamą Silverį tariantį jo pavardę naujokų biržos renginio metu. Staiga sportas, ant kurio savo ateities pamatus dėjo I. Austinas, tapo faktoriumi, galinčiu atimti žaidėjui gyvybę.

Jau nuo mažens I. Austinas svajojo būti NBA žaidėju. Toks garsiai išsakytas noras septintoje klasėje jam užtarnaudavo paplekšnojimą per petį, atlaidžią šypseną ar patarimą pagalvoti apie kitas profesijas. Visgi I. Austinas nebuvo paprastas septintokas. Jau septintoje klasėje būsimo krepšininko ūgis siekė 193 centimetrus.

Viskas klojosi kaip iš pypkės. Aštuntoje klasėje jaunuolio krepšinio komanda žaidė finalines rungtynes miesto turnyre. Tai buvo dviejų amžinų varžovių dvikova, todėl vietinė krepšinio arena buvo sausakimša dar prieš komandoms atliekant apšilimą. I. Austino mama Lisa Green kartu su vyru Benu Greenu, kurį I. Austinas laiko savo tėčiu, sėdėjo tribūnose kartu su sūnaus treneriu.  

Ašuntoje klasėje I. Austinas jau buvo ištįsęs iki 203 cm ūgio ir galėjo be vargo sugrūsti kamuolį į krepšį. Tiesa, jaunuolis niekada specialiai nesimėgaudavo triuškinamais dėjimais. Nežinia, ar dėl užvedančios publikos, ar dėl dviejų komandų priešpriešos, bet prieš finalines rungtynes žaidėjas savo triuškinamais dėjimais grasino nuplėšti lanką nuo krepšio.

Vieną sekundės dalį visa publika arenoje apmirė ir staiga prasiveržė kurtinantis triukšmas bei plojimai. Visgi jaunuolis jam skirtų publikos ovacijų ir šauksmų negirdėjo. Aplink save jis pradėjo matyti raudoną spalvą.

„Nusileidau ant žemės ir mane apėmė toks jausmas, lyg kas nors būtų užtraukęs raudoną užuolaidą ant mano dešiniosios akies“, – pasakojo I. Austinas.  

Jis laukė iki pat rungtynių pabaigos, kad nemalonus raudonis iš regos lauko pasišalintų. Žaidėjo komanda laimėjo ir, kai jis su tėvais grįžo namo, vaikinas papasakojo apie savo problemą. Nieko nelaukę I. Austino tėvai nugabeno savo atžalą pas gydytojus, kurie iškart pastebėjo, jog beveik visa jaunuolio tinklainė buvo plyšusi. Reikėjo nedelsiant atlikti operaciją.

Krepšininko šeima ėmė svarstyti, jog dešinioji akis galėjo būti pažeista prieš keletą metų, kuomet 11-metis I. Austinas susižeidė žaisdamas beisbolą. Tuomet berniukas nespėjo laiku užsidengti veido, kai į jį pataikė atskriejęs kamuoliukas.

Po gydytojų diagnozės I. Austinas nė kiek nebijojo operacijos. Priešingai, jaunuolis tikėjosi, jog po pasibaigusio krepšinio sezono atlikta būtina procedūra neleis praleisti nė vienerių rungtynių jau artėjančio sezono metu. Visgi pirmą, tačiau tikrai ne paskutinį kartą, viskas susiklostė tikrai ne taip, kaip tikėjosi pats I. Austinas.

Po dvejų metų ir dviejų iškęstų operacijų vaikinas nebematė dešiniąja akimi. Beveik vienerius metus jaunuolis praleido gulėdamas veidu žemyn ant specialaus įtaiso, taip leisdamas savo akiai užgyti. Prieš jį būdavo pritaisytas veidrodėlis, per kurį buvo matomas televizorius ar žaidėjo šeima. Iki šių dienų I. Austinas negali pakęsti gulėjimo ant pilvo.

„Praktikuodavome vandens pylimą į stiklinę virtuvėje, nes jis nepataikydavo įpilti vandens į stiklinę. Jis visuomet susitrenkdavo savo dešinįjį petį eidamas pro duris. Jis negalėjo tiksliai nustatyti, kur yra centras“, – prisiminė L. Green.

Kaip bebūtų, bandymas išmokti naviguoti nebuvo sunkiausia dalis. I. Austinas ilgėjosi krepšinio. Jis buvo tiesiog įsiutęs. Jis nesuprato, kodėl Dievas galėjo leisti priartėti prie svajonės vieną dieną žaisti NBA ir tada ją sudaužyti į šipulius.

Vaikinas žinojo, jog ateityje laukia daug sunkių užduočių: neprarasti tikėjimo, iš naujo išmokti visus kasdieninius darbus ir, svarbiausia, atlikti neįsivaizduojamą skaičių metimų, kad tik vėl galėtų pajausti, kur yra krepšys. Be jokios abejonės, jis galėjo mesti krepšinį. Visi būtų supratę. Arba jis tiesiog galėjo dirbti taip, kaip dar nėra niekada dirbęs savo gyvenime.

„Isaiah, – vieną dieną į savo sūnų kreipėsi mama, – tu gali savo bėdą paversti pasiteisinimu arba naujos istorijos pradžia.“

Į krepšinio aikštelę vaikinas sugrįžo dešimtoje klasėje. Jis nenorėjo, jog kas nors pradėtų jam taikyti nuolaidas, todėl apie savo nematančią dešiniąją akį beveik niekam nepasakojo. Niekas, išskyrus kelis artimus komandos draugus ir trenerius, nežinojo apie tai, jog vaikinas žaidė tik su viena sveika akimi. I. Austinas nešiojo specialų protezą, kuris atrodė kaip pastorintas kontaktinis lęšis, uždėtas ant pažeistos akies. Niekam tai nerūpėjo, todėl greitai vėl išaugo susidomėjimas I. Austino talentu.

„Man buvo labai sunku atlikti metimus. Po to, kai praradau galimybę matyti dešiniąją akimi, negaliu tiksliai nustatyti nuotolio tarp objektų. Pavyzdžiui, negaliu pasakyti, kaip toli nuo manęs yra žmonės ar kaip toli nuo manęs yra krepšys. Visus metimus atlieku remdamasis raumenų atmintimi“, – tvirtino žaidėjas.

Žengęs į sau naują aikštelę, I. Austinas atlikdavo šimtus metimų tol, kol sugebėdavo tiksliai įvertinti nuotolį nuo krepšio. Tada atlikdavo dar daugiau metimų, kad žinotų, kur turi būti jo kūnas, atliekant metimus iš atskirų aikštelės vietų. Jis studijuodavo derinius, kad tiksliai žinotų, kur tam tikru momentu bus atskirų pozicijų žaidėjai. Vaikinas netgi išmoko veržtis pro kairę pusę.

Paskutiniais metais mokykloje jaunuolis buvo įvertintas kaip trečias geriausias šalies krepšinio talentas, į priekį praleidęs tik Nerlensą Noelį ir Shabazzą Muhammadą. Žaidėjas vedė savo mokyklos komandą į du iš eilės valstijos čempionų titulus bei pateko į prestižinę geriausių JAV moksleivių „McDonald`s All American“ rinktinę.

Koledžų skautų skaičius I. Austino mokyklos krepšinio komandos rungtynėse pralenkdavo dvikovas stebinčių tėvų skaičių, tačiau skautai nežinojo apie žaidėjo akies būklę. Vienas dalykas išliko nežinomas ir pačiam žaidėjui. Įplyšusi I. Austino tinklainė nebuvo žiauraus incidento pasekmė. Tai kartu ir nebuvo tas dalykas, kuris užkirs kelią krepšinio talentui apsivilkti NBA komandos marškinėlius. Kaip bebūtų, tai buvo tik pirmasis simptomas.

Iš visų universitetų laiškų, kuriuos gavo I. Austinas, vaikinas nusprendė pasirinkti Bayloro universitetą taip iškart tapdamas aukščiausiai įvertintu mokyklos žaidėju universiteto istorijoje. Vyriausiasis Bayloro universiteto krepšinio komandos treneris Scottas Drew apie I. Austino dešiniosios akies situaciją žinojo jau paskutiniais vaikino mokslo metais mokykloje, bet tai nesustabdė specialisto ryžto prisivilioti talentą į savo universitetą.

„Tokioje situacijoje atrodytų, jog žaidėjas turės problemų su distancijos suvokimu ir metimu, o Isaiah mėtė tritaškius ir tai jam nebuvo problema. Nors jis žaidė tik su viena matančia akimi, nebūtum to net supratęs“, – prisiminė S. Drew.

Pirmaisiais metais universitete I. Austinas kiekvienas rungtynes pradėdavo starto penkete ir pirmaisiais bei antraisiais studijų metais pirmavo „Big 12” konferencijoje pagal blokuotus metimus. 2014-ųjų sausį krepšininko komanda pasiekė prestižinį „Kovo beprotybės“ turnyrą, o aukštaūgis demonstravo tokį žaidimą, kuris nebuvo įprastas jo sudėjimo žaidėjams. Vaikinui tapo aišku – po šio sezono ji pateiks paraišką dalyvauti NBA naujokų biržoje. Tiesa, iš pradžių I. Austinas turėjo viešai paskelbti apie savo sveikatos būklę.

Po vienos iš treniruočių S. Drew leido krepšininkui papasakoti komandos draugams apie savo dešiniąją akį. Tik keli komandos draugai žinojo, ką iškentė I. Austinas. Kiti išgirdo tai, ko nežinojo dvejus metus rungtyniaudami su savo komandos draugu: apie operacijas, neviltį ir iškęstą skausmą.

Savo istorija I. Austinas netrukus pasidalino su visais. Tūkstančiai elektroninių laiškų pasiekė krepšininką, kuriuose buvo dėkojama už pasidalintą patirtį. Visa tai įvyko tada, kada aukštaūgis su savo ekipa pasiekė „Sweet 16” etapą NCAA atkrintamosiose.

Prieš NBA naujokų biržą ekspertų nuomonės dėl I. Austino išsiskyrė – vieni tvirtino, jog žaidėjo negalia gali tapti rimtu faktoriumi, kiti tam nesuteikė didesnės reikšmės. Buvo kalbama, jog krepšininkas gali sulaukti šaukimo pirmajame naujokų biržos rate. Buvo ir teigiančių, jog aukštaūgis apskritai neišgirs savo pavardės naujokų biržoje. Į tokias kalbas vaikinas nekreipė dėmesio.

„Maniau, kad netrukus išsipildys mano svajonė. Maniau, kad birželio 26-ąją išgirsiu savo vardą, pašauktą naujokų biržoje, o pats užlipsiu ant scenos ir užsidėsiu mane pašaukusios komandos kepuraitę“, – teigė I. Austinas.

Potencialūs NBA naujokų biržos šaukimai privalo antrosios prestižinės „NBA combine“ stovyklos dienos metu atlikti sveikatos patikrą. Kiekvienos komandos gydytojas atlieka įvairių medicininių testų ir užduoda įvairių klausimų. Pirmasis I. Austiną apžiūrėjęs specialistas atkreipė į dėmesį į tai, jog, nepaisant 216 cm ūgio aukštaūgio sudėjimo, jo rankos, kojos bei pirštai buvo neproporcingai ilgi. Be to, žaidėjo krūtinkaulis buvo išsišovęs, o sąnariai, atrodo, buvo lyg nepritvirtinti ir labai lankstūs. Žinoma, tai galėjo tiesiog būti indikatoriai, kurie skelbė, jog jaunuolis nukrypo nuo įprastinių normų į visiškai kitokį kūno sudėjimą.

„Ar esate kada nors girdėjęs apie Marfano sindromą?“ – gydytojas paklausė I. Austino.

Krepšininkas apie tokį sutrikimą nebuvo girdėjęs. Netrukus jis sužinojo, jog Marfano sindromas – jungiamųjų kūno audinių sutrikimas, labiausiai pažeidžiantis akis ir širdį. Vaikystėje I. Austinui buvo atlikti Marfano sindromo tyrimai, tačiau tuomet šios ligos požymių nebuvo rasta. Apie tokius tyrimus žaidėjas net neprisiminė.

Gydytojas paėmė I. Austino kraujo mėginį, jis buvo nusiųstas į laboratoriją ir ištirtas. Visą šį laiką aukštaūgis dirbo su NBA klubais. Dalis jų krepšininkui patvirtino norintys jį pašaukti pirmajame naujokų biržos rate.

Tuomet žaidėjui atrodė, jog jis jau yra sumokėjęs savo kančių dalį. I. Austinui teko iškęsti labai daug ir ši patirtis užgrūdino jį bei padarė nuolankiu žmogumi bei sunkiai dirbančiu atletu. Vaikinui atrodė, jog sunkiausi laikai yra praeityje. Visgi tą 2014 m. birželio dieną jis savo namų kieme išvydo automobilius ir greitai suvokė, jog atėjo didžiulio pasirinkimo gyvenime metas: ar toliau žaisti krepšinį ir rizikuoti savo gyvybe, ar visam laikui pasitraukti iš sporto ir sudaužyti savo svajonę.

Gydytojas paskambino I. Austinui su gautais Marfano sindromo testo rezultatais. Krepšininko kraujo mėginys buvo teigiamas. Tą birželio dieną L. Green sukvietė visus sūnaus pažįstamus žmones, nenorėdama, jog Isaiah naujienas išgirstų būdamas vienas.

NBA gydytojų ir Marfano sindromo fondo atstovų rekomendacijos skelbė – I. Austinui daugiau negalima žaisti krepšinio. NBA lyga paskelbė krepšininką netinkamu rungtyniauti. Rizika buvo per didelė: žaidėjo aorta, bandydama atlaikyti aukščiausio lygio krepšinio rungtynes, galėjo plyšti. Blogiausias įmanomas scenarijus skelbė, jog I. Austinas gali mirti tiesiog rungtynių metu.

Marfano sindromas nustatomas vienam iš 5000 žmonių. Dažniausiai tai paveldimas sutrikimas, tačiau 20 procentų atvejų, tarp jų ir I. Austino, šis sutrikimas išsivysto po atsitiktinės genų mutacijos. Svarbu, jog šio sindromo paveikti žmonės išlaikytų žemą kraujospūdį ir tolygų širdies ritmą bei vengtų didelio intensyvumo reikalaujančių veiklų. Šis sindromas dažniausiai paveikia akis – padidėja tinklainės pažeidimų rizika – ir turi įtakos kraujagyslėms ir širdies darbui.

„Krepšinis mane išmokė, kaip bendrauti su žmonėmis. Krepšinis mane išmokė, kaip būti geru draugu komandoje ir už jos ribų. Išmokau per daug neliūdėti po pralaimėjimų ir išmokau per daug neužriesti nosies po pergalių. Atrodė, jog prarandu artimą šeimos narį, lyg staiga nebegalėčiau visko kontroliuoti“, – sunkias akimirkas prisiminė I. Austinas.  

NBA komisaras Adamas Silveris atsiuntė kvietimą I. Austinui ir jo šeimai dalyvauti naujokų biržos renginyje Brukline. Lyga norėjo simboliniu gestu pagerbti žaidėją. Vaikinas nežinojo, ko galima tikėtis, bet vis tiek susipakavo geriausią savo kostiumą ir išvyko į Niujorką lyg įvykių, kurie nutiko per penkias pastarąsias dienas, nė nebūtų buvę.

„Žaliajame“ kambaryje, vos tik Atlantos „Hawks“ komandai penkioliktuoju šaukimu pasirinkus Adrianą Payne`ą, nuotaika apniuro, kuomet A. Silveris paaiškino, kodėl šių metų naujokų biržoje nebus pašauktas I. Austinas. Kuomet lygos komisaras baigė savo kalbą, aukštaūgis buvo pakviestas ant scenos kaip ypatingas biržos šaukimas.

„Kitu šaukimu NBA naujokų biržoje NBA lyga pasirenka Isaiah Austiną“, – paskelbė A. Silveris.

Tą vakarą kiekvienas biržoje pašauktas žaidėjas sulaukė klausimų iš žiniasklaidos apie naujuosius klubus, miestus, kokį indėlį įneš kitame sezone. Biržos krepšininkai buvo apipilti maloniu dėmesiu ir pozityvia energija. I. Austino atveju klausimai buvo susiję su žaidėjo būkle: kas toliau laukia aukštaūgio gyvenime? Kaip jis žada atsistoti ant kojų? Klausimai buvo užduodami subtiliai su kiek iš užuojautos pritilusiais balsais – to, ko vaikinas niekada neprašė ir nenorėjo.

„Mane iškart pasiglemžė depresija. Iš visų jėgų stengiausi ištrūkti iš jos nagų. Bandžiau apsimesti šypsodamasis ir sakiau žmonėms, jog man viskas gerai, bet, kai tik kameros išsijungė, viduje buvau miręs. Tai buvo tamsiausios mano dienos. Negaliu jums atsakyti, kodėl nenusižudžiau, bet vienerius metus apie tai galvodavau kiekvieną vakarą“, – tvirtino I. Austinas.

Aukštaūgis grįžo atgal į namus Dalase ir toliau tęsė studijas Bayloro universiteto, prisijungė prie savo Alma Mater komandos trenerių štabo ir bandė pradėti savo gyvenimą be krepšinio.

„Kartais jis užsiimdavo tokiais dalykais, kurie jam buvo pavojingi, – apie sunkiausią savo kliento laikotarpį kalbėjo krepšinio agentas Dwonas Cliftonas. – Atrodė, jog jis atlieka eksperimentą – bando pasižiūrėti, kiek greitai gali važiuoti nepatirdamas avarijos. Jis pradėjo lankytis prastos reputacijos vietose ir bendrauti su įtartinais žmonėmis. Jis priėmė daug sprendimų, kurių nerekomendavau nei aš, nei jo mama.“

Krepšininkas nežaidė krepšinio pusantrų metų. Kiekvienas sutiktas gydytojas sutiko su NBA pozicija: krepšinio žaisti negalima, rizika per didelė. Tu gali numirti.

2014-ųjų vasarą I. Austinas apsilankė Marfano sindromo fondo konferencijoje. Jis ieškojo būdų sugrįžti į krepšinį, todėl nusprendė daugiau sužinoti apie savo ligą bei mezgė pažintis su konferencijoje sutiktais žmonėmis. Jis sutiko Stanforde dirbantį gydytoją Davidą Liangą, kuris sutiko ištirti žaidėją Kalifornijoje bei nustatyti galimas rizikas.

D. Liangas nusprendė, svarstydamas apie žaidėjo sveikatą, įtraukti ir gyvenimo kokybės faktorių. Kiek laimingas galėjo būti I. Austinas negalėdamas užsiimti vienu dalyku, kurį jis mėgo labiausiai? Ar depresija buvo didesnis pavojus nei Marfano sindromas? Atlikęs tyrimus, D. Liangas leido aukštaūgiui žaisti nedidelio intensyvumo krepšinio rungtynes. Vaikinas turėjo pažadėti, jog kartą į pusmetį turės atlikti echokardiogramą. Be to, žaidėjui buvo uždrausta kilnoti svarmenis, tai galėjo smarkiai padidinti kraujospūdį.

Nors gydytojas neleido I. Austinui aikštelėje grumtis iš visų jėgų, žaidėjas tiesiog negalėjo savęs stabdyti. Jis jautėsi gerai, nepritrūkdavo kvapo ir nejausdavo skausmų. Dabar jis vėl turėjo tikslą prieš save, Dievą ir NBA.

2016 m. lapkritį, po gilių apmąstymų, D. Liangas leido I. Austinui žaisti krepšinį profesionaliai.

„Manau, kad rizikos yra, negali nuo jos pabėgti, – savo sprendimą komentavo D. Liangas. – Kokio dydžio rizika? Nemanau, kad ji itin didelė. Ar galiu pasakyti, kad rizikos nėra išvis? Ne. Ar galiu pasakyti, kad rizika racionaliai pamatuota? Atsakymas – taip.“

Kartu su gydytoju krepšininkas parengė kreipimąsi į NBA, kuriame teigiama, kad, įvertinus visas rizikas, aukštaūgis gali žaisti krepšinį aukščiausiu lygiu. Jie susitiko su NBA kardiologu Niujorke, bet specialistas nebuvo įtikintas tokiais argumentais. JAV ir užsienio komandos pradėjo skambinti I. Austinui, pasklidus naujienoms apie tai, jog žaidėjas vėl gali rungtyniauti. Visgi NBA lygai rizikos buvo per daug. Draudimas žaisti lygoje krepšininkui liko galioti. Tai buvo dar vienas smūgis, bet viena komanda nenusisuko nuo I. Austino.

Pirmąjį savo profesionalo kontraktą amerikietis pasirašė su serbų FMP klubu. Kartu jis pasirašė dokumentą, kuriame teigiama, jog už žaidėjo traumas ar net galimą mirtį nebus atsakingas nei FMP klubas, nei Adrijos lyga.

Aukštaūgis dar niekada negyveno vienas, nieko nepažinojo Serbijoje, nesuprato kelio ženklų, o ir uždarbis toli gražu nepriminė tų pinigų, kuriuos gauna NBA žaidėjai. Tai jam nerūpėjo. Svarbiausia, jog jis vėl jautėsi savimi, o depresija žingsnis po žingsnio pradėjo sklaidytis.

„Susidarė įspūdis, lyg matytum, kaip žmogus pats sau išgelbėja gyvybę. Dabar galiu pasakyti, kad I. Austinas sėkmingai išgyveno tą sunkųjį laikotarpį. Tiesa, negaliu pasakyti, ar jam būtų pavykę išsiropšti iš tos duobės, jeigu jis nebūtų galėjęs žaisti krepšinio“, – teigė D. Cliftonas.

Krepšininkas buvo motyvuotas pagauti sėkmę. I. Austino mergina Alexa laukėsi. Ji atvyko pas savo mylimąjį į Serbiją, ten 2017 m. gegužę gimė jų sūnus Zeke`as. Tiesa, netrukus mergina ir pirmagimis sūnus grįžo į JAV, tad porai vėl teko gyventi atskirai.

„Žinojau, kad jeigu nesijausiu gerai, tada, tikriausiai, nežaisiu krepšinio. Net jeigu ir nebūsiu laimingas. Paskutinis dalykas, kurio noriu, mirti aikštėje stebint mano šeimos nariams“, – kalbėjo aukštaūgis.

Krepšininkas tiki, jog jis visiškai nerizikuoja žaisdamas krepšinį. Su tuo sutinka ir jo mergina bei mama su patėviu. Jiems tai lygiai tokia pat rizika, kaip ir mums visiems, išgyvenantiems kiekvieną dieną. Žinoma, tai nereiškia, jog D. Liangas nesijaudina dėl žaidėjo sveikatos.

„Jaudinuosi, jog jo aorta gali plyšti ir jis mirs. Jaudinuosi, jog kas nors gali trenkti jam į sveikąją akį, jos tinklainė plyšt, ir jis liks aklas. Galvoju apie šiuos dalykus. Kartais pasiteirauju jo, kaip jam sekasi. Liepiu atvykti pas mane pasidaryti echokardiogramos“, – tvirtino gydytojas D. Liangas.

Pirmuosius du profesionalo sezonus Europoje praleidęs I. Austinas rinkdavo po kiek mažiau nei 10 taškų, o jo žaidimo laikas buvo apribotas dėl to, jog buvo užsienietis. 2018 m. birželį aukštaūgis pasirašė sutartį su Guangsi „Rhino“ ekipa, kuri žaidžia Kinijos nacionalinėje krepšinio lygoje. Jau spalį jis pakilo į aukštesnį lygį – prisijungė prie Nankino „Monkey Kings“ ekipos, žaidžiančios aukščiausioje Kinijos krepšinio lygoje – CBA, ir tapo lietuvio Gintaro Krapiko auklėtiniu.

Kinijoje jis dalyvaudavo komandos „pikenrolo“ deriniuose, pirmavo ekipoje pagal blokuotus metimus bei taikliai atakavo iš distancijos. Negana to, I. Austinas turėjo galimybę žaisti su NBA lygio talentais – Stephonu Marbury, Jimmeriu Fredette`u ir Michaelu Beasley.

Po rungtynių aukštaūgį apimdavo liūdesys. Jo mergina ir sūnus buvo už beveik 13 tūkstančių kilometrų. Jis gyveno šalyje, kurioje nedaugelis kalbėjo angliškai. Jis pasiilgo savo šeimos, bet galiausiai nusprendė, jog reikia aukotis, norint toliau profesionaliai žaisti krepšinį. Net jeigu tai ir nebus žaidimas NBA lygoje.

Kinijoje I. Austinas rinkdavo po 35 taškus ir atkovodavo po 10 kamuolių. Kaip bebūtų, kas nutinka, kai paaukoji savo gyvenimą veiklai, kuriai negali atsiduoti taip, kaip norėtum? Kas nutinka, kai tai, ką taip mėgsti daryti, tampa didžiausia tavo gyvenimo grėsme? Ar įmanoma užpildyti tą tuštumą, kuomet po kiekvienų rungtynių treneriai ir žaidėjai iš varžovų komandos klausia, kodėl dar tu nežaidi NBA?

25-erių metų I. Austinas jau baigė savo sezoną Kinijoje ir yra laimingas, galėdamas vėl būti namuose su savo šeima ir pirmagimiu sūnumi Zeke`u. Mažyliui netrukus bus atliktas Marfano sindromo testas, tačiau Isaiah ir Alexa tiki, jog jų sūnus sindromo nepaveldėjo.

Krepšininkas mąsto apie ateitį ir galvoja toliau rungtyniauti Azijoje. Galbūt Japonijoje arba Pietų Korėjoje, kur, jis tikisi, su juo bus ir jo šeima. Aukštaūgis toliau reguliariai tikrins savo širdies darbą.

Žaidėjo namuose pasigirdus NBA reklamos garsams, I. Austinas net neatkreipia į tai dėmesio. Kai vėliau paliečiama NBA tema, jis apie tai kalba su pozityvumu.

„Man vis dar sunku paleisti NBA svajonę, bet žinau, kad man tai tik į gera. Tai geriau mano sveikatai, mano psichinei sveikatai. Negaliu stresuoti dėl to, ko negaliu kontroliuoti. Turiu būti susikaupęs ties dabartimi. Turiu būti dėkingas, kad apskritai galiu žaisti krepšinį“, – tvirtino I. Austinas.