Šių metų gegužės pabaigoje visą Lietuvą šokiravo nepilnamečio nusikaltimas Jurbarke: mokyklos vakarėlyje vaikinas pasikėsino išžaginti 17-metę, o tam nepavykus ją žiauriai sumušė. Daugeliui iškart užkliuvo faktas, kad įtariamasis lanko kovos menus, o tai priminė kitų žinomų kovotojų smurto istorijas – jau mirusio Remigijaus Morkevičiaus, olimpinio prizininko Evaldo Petrausko ir kt. Vis dėlto žymiausias ir populiariausias šalies kovotojas Sergejus Maslobojevas piktinasi tokiu kovotojų išskyrimu ir sako, kad dėl smurtinių nusikaltimų visų pirma kaltas yra ne kovos menas, o alkoholis.
Po nusikaltimo Jurbarke viešojoje internetinėje erdvėje itin padaugėjo prieš įvairius kovos menus lankančius žmones nukreiptų komentarų. Su tuo susidūrė ir pats S. Maslobojevas, turintis savo sporto klubą „Champion`s House“. Po viena iš reklaminių nuotraukų, kurioje Sergejus su kolega suspaudę kumščius, pasipylė pykčio pilni komentarai.
Vienas pagrindinių stereotipų, su kuriais susiduria kovos menais užsiimantys žmonės, – „atidaužytos galvos“. Daugeliui atrodo, kad į ringą žengiantis sportininkas vien dėl savo sporto šakos pasirinkimo yra kvailas. Bet tai, anot S. Maslobojevo, tik stereotipas.
„Kažkodėl daugelis pabrėžia kovos menus ir kad visi, kurie tuo užsiima, yra blogi. Aš tikslių skaičių nepasakysiu, karatė kovotojų tikrai yra keli tūkstančiai Lietuvoje. Kikbokse irgi panašus skaičius sportininkų per visą Lietuvą. Yra tų, kurie dalyvauja profesionaliose ar mėgėjiškose kovose, ir tų, kurie nedalyvauja. Keli žmonės papuolė į tokius įvykius ir žiniasklaida būtinai pabrėžia jų sporto šaką, jų veiklą. Ir po to žmonės susieja, kad būtinai „jie visi tokie“.
Tas pats, kad pasakyčiau „visi vyrai vienodi“. Jeigu kas mėnesį parašysite apie ką nors prisidirbusį girtą statybininką, sukursite asociaciją ir visi statybininkai taps blogi. Ne alkoholis blogas, ne tai, kad jis girtas, o pats statybininkas. Čia kaip ir visi stereotipai, pavyzdžiui, kad visi kasininkai yra be išsilavinimo. Nesvarbu, koks tai gyvenimo tarpsnis: gal laikinas darbas, gal tiesiog patogiausia galimybė užsidirbti. Visi barmenai – narkomanai ir alkoholikai, visos bendrabučiuose gyvenančios studentės – kone prostitutės ir t. t. Tai yra stereotipai ir juos, aišku, padeda kurti ir žiniasklaida“, – interviu LRT.lt teigė S. Maslobojevas.
– Bet turbūt pripažįstate, kad kovos menus lankantis žmogus, kai pasidaro agresyvus, yra pavojingesnis nei paprastas agresyvus žmogus? Jis turi daugiau jėgos, žino, kur smogti, kad kitam labiau skaudėtų.
– Manau, kad – atvirkščiai. Jis žino, kur smogti, todėl jam nereikia to daryti labai daug kartų, kad užbaigtų kokį konfliktą. Kovos menuose mokomės, kur yra skausmingi taškai, kur smūgiuoti, kad kuo greičiau užbaigtum kovą. Tai nėra smūgiai, kai tu mali, mali, mali, kol į kotletą žmogų paversi.
Žmonės, kurie sportuoja, čia išlieja negatyvias emocijas, agresiją. Jei mane po sporto salės kas nors bandytų įvelti į kokį konfliktą – eikit jūs... Man nekyla jokio noro. Faktas, jauni žmonės turi daugiau energijos, ypač, kur yra alkoholis. Bet mums reikėtų kalbėti ne apie kovos menus, o apie alkoholio žalą.
Ar buvo nors vienas kovos menų atstovas, kuris nesąmonių prisidarė blaivus? Įsijunkite „Farus“ ir pamatysite, kiek daug žmonių girti daro tokių pačių nesąmonių. Bet mes jų profesijos neliečiame. Girti žmonės daro labai daug blogų dalykų, bet mes apie alkoholį nekalbame. Jis čia niekuo dėtas, „tik biškį“ juk išgėrė.
– Ar galime sakyti, kad į kovos menus ateina daug agresyvokų vaikų?
– Ir taip – ir ne. Būna ir tokių, bet jų būna visur. Kiek yra krepšininkų, nuteistų už prievartavimą, narkotikus, muštynes. Futbolininkų, kitų sportininkų. Niekas apie juos tiek nekalba. Pagaus kokį girtą krepšininką prie vairo, žmonės nesakys, kad jie visi vienodi. Bet mus akcentuos, nes žmonės bijo, galvoja, kad mes visi labai agresyvūs. Bet taip nėra – mes neskatiname agresyvumo.
Mes neskatiname agresijos. Mokome susipažinti su savo kūnu ir išmokti jį valdyti. Kodėl mes skatiname žmones dalyvauti varžybose? Kad jie suprastų, jog yra kur nukreipti visas blogas emocijas. Tu pasirenk varžyboms, pamatyk, kiek reikės pastangų save nugalėti. Kai tris naktis prieš kovą tu naktį negali užmigti, tave krato lyg Parkinsonas, prakaitas muša. Eini prie ringo, su tavimi kalba, o tu nesuvoki, kur esi. Pirmos kovos tokios ir būna dažniausiai. Po kovos: „O tai jau viskas baigėsi?“ Kokios būna emocijos, azartas... Tu išeini į kovą parodyti, ką esi geriausiai išmokęs, o ne sužaloti, sulaužyti ar užmušti. Mes mokome ne muštis – o kovoti.
– Kaip paprastam žmogui paaiškintumėte skirtumą tarp „muštis“ ir „kovoti“? Juk tikslas, kad varžovui skaudėtų?
– Po kiekvienos kovos aš apkabinu savo varžovą ir jam padėkoju. Aš jam nelinkiu skausmo, traumų ir nenoriu jam blogo. Išeinu į kovą be neapykantos varžovui. Jeigu išeinu su neapykanta – jau esu pralaimėjęs, nes reiškia, kad esu ne šalto proto. Tai yra žaidimas, suaugusiųjų žaidimas – kaip strateguoti, pagauti, apžaisti, pelnyti kuo daugiau taškų arba baigti kovą greičiau. Bet jokiu būdu nenori sužaloti žmogaus.
Pasiunti į nokautą, laimėjai, įspūdinga, žiūrovams patiko, bet supergerai nesijauti. Tu nelinki kitam traumų, nori, kad jis ir toliau tęstų karjerą. Juk šiandien tu davei nokautą – rytoj pats gali būti ten nusiųstas.
Žmonės, kurie nesportuoja, neturi, kur išlieti savo pykčio, negatyvių emocijų. Visi mes vaikštome su kaukėmis, tada išgeriame alkoholio ir bandome save išreikšti. Kiti tingi sportuoti, nes irgi yra valdomi stereotipų: „Visi kočiokai – impotentai, nes ant steroidų sėdi. Aš geriau alaus įkalsiu ir būsiu tikras vyras.“
Bet aš manau, kad stereotipus dažniausiai kuria silpni žmonės, kurie bijo nugalėti save, savo baimes, tingi. Yra labai lengva papasakoti, kodėl tu nesportuoji, kodėl jie tokie ir anokie. Bet tu pabandyk padaryti, ką jie daro. Tai tu prisivalgyk tų steroidų, jei jau taip galvoji, ir padaryk, ką jie daro. Ne tabletės kuria sportininkus – kiekvienos dienos sunkus darbas kuria. Taip, tos tabletės gali padėti, bet be sunkaus darbo tu niekur nenueisi. Mano sūnui greitai bus penkeri metai ir jis dažnai sako, kad kažko nemoka. Aš jam sakau: „Tu nemoki kol kas.“ Niekas negimė mokėdamas. Bet ką norėdamas daryti gerai, turi nuolat treniruotis.
– Ar jūs pats esate susimušęs už ringo ribų, įsivėlęs į konfliktines situacijas?
– Sportuoti pradėjau 18 metų, nes tiesiog norėjau išmokti muštis, būti kietas savo kieme. Augau aplinkoje, kur už savo būvį reikėjo pakovoti, reikėjo įrodyti, kad kažko esi vertas. Ir muštynėse yra tekę dalyvauti, man nosį dukart yra sulaužę, bet tai buvo iki to, kai pradėjau lankyti kovos menus.
Paskui pradėjau sportuoti ir supratau, kad mano mintys nuo to kiemo eina tik tolyn. Kad yra, kur man išlieti tą energiją. Supratau, kad kieme niekam nieko įrodinėti nereikia – nei šlovės gausiu, nei pinigų uždirbsiu, didelė tikimybė gauti traumą, o dar ir į kalėjimą pateksiu.
Kai kieme mušiausi su bendraamžiais, jokios minties neturėjau apie profesionalų sportą. Man draugas internete parodė, kaip vyksta profesionalų kova. Tada mano galvoje po truputį atsirado mintis, tikslas: kur aš noriu eiti, kuo būti. Mano agresija tada iš gatvių dingo.
– Tai asmeninių pastangų ar trenerių, tėvų mokymo rezultatas?
– Manau, kad labiau asmeninių. Aš supratau, kuo noriu tapti ir ko man reikės atsisakyti, kad tuo tapčiau. Pradėjau save spausti į rėmus, po to atsirado šeima, gimė vaikas – įspraudžiau save į rėmus. Atsirado atsakomybės daugiau.
Dabar pradėjau daryti įvairius seminarus – įkalinimo įstaigose, reabilitacijos centruose. Pasakoju savo istoriją, dalinuosi ja ir visada užbaigiu su paprastu pasakymu – niekada nepamirškite daryti gera. Nes galima gyvenime daug didelių dalykų pasiekti darant gėrį. Nors mums atrodo, kad viską reikia gauti čia ir dabar, bet žmonės pervertina, ką gali pasiekti per trumpą laiką, ir neįvertina, ką gali pasiekti per dešimtmetį.
Visi kovos menų klubai turi suprasti, kad jie yra atsakingi už visą Lietuvos kovos menų bendruomenę. Kiekvienas jų nusižengimas meta dėmę ant visų. Ir taip nuo tų 90-ųjų metų kovos menai turi tokį pilką debesį. Apsivilkai džemperį su klubo logotipu – privalai elgtis atsakingai.
Atsimenu, kažkoks vaikinas atėjo kelis kartus į „Spartos“ klubą, nusipirko džemperį ir jį girtą per „Farus“ rodė. Nieko ten baisaus jis nepadarė, nepakluso policijai, gavo dujų ir buvo išvestas. Bet pamatė klube ir jis iškart buvo išmestas. Kiekvienas į „Spartos“ sporto klubą atėjęs žmogus prieš pirkdamas abonementą turi pasirašyti, kad nenaudos įgytų žinių ne pagal paskirtį, kitu atveju – į klubą nebebus įleidžiamas.
– Ką galėtumėte patarti jaunam žmogui, kuris gal turi kiek per daug energijos, pradėjo lankyti kovos menų pratybas? Ką reikia daryti, kaip su savimi dirbti, kad neįsipainiotum į skaudžias istorijas?
– Visų pirma reikia nevartoti alkoholio. Aš pats ne vienerius metus jau nevartoju alkoholio, nors ir vartodamas niekada nebūdavau agresyvus. Kuo daugiau išgerdavau – tuo mano šypsena būdavo platesnė, žmona net sakydavo, kad jai patinka, kai išgeriu. Su manimi tada galima visomis temomis pakalbėti.
Bet aš pastebėjau, kad šis dalykas skirtas silpniems. Padariau išvadą, kad geria žmonės ne dėl atsipalaidavimo, o norėdami pabėgti. Visi vaikšto su kaukėmis ir pamiršta, kas jie yra iš tiesų. Esu matęs ne vieną žmogų, turintį statusą visuomenėje, nemažai pasiekusį, finansiškai saugų, bet tik išgeria – pavirsta į kažkokią kiaulę. Žmonės nori pabėgti, nes bijo būti savimi. Mano patarimas – stengtis būti savimi.
Gyvenimas yra kaip bumerangas, viskas grįžta atgal. Nusiunti bloga – anksčiau ar vėliau viskas grįš. Nusiuntus gera – gėris irgi visada grįžta. Gal ne iš karto, bet pamažu grįžta.
Ir reikia turėti tikslą gyvenime. Jei pradėjai užsiiminėti kažkuo – užsiimk rimtai. Žinoma, gerai ir dėl sportinės formos, bet kodėl gi neišbandžius savęs aukštesniame lygyje? Kad ir mėgėjų varžybose. Suprasi, kam kovos menas reikalingas. Kad galėtum gatvėje kažką sužaloti, kovos menų nereikia. Pradėjęs tuo užsiimti turi suvokti, kad esi Lietuvos kovų menų bendruomenės dalis. Mes visi kuriame kovos meno įvaizdį. Turi suprasti, kad viena klaida gali kainuoti labai brangiai.
– Jei nepaisytume nusikaltimo Jurbarke, kaip manote, ar kovos menų įvaizdis Lietuvoje yra geresnis nei anksčiau?
– Faktas, kad taip. Aš ir savo pavyzdžiu stengiuosi sklaidyti tą debesį. Žinau, ką man davė kovos menai. Kuo man jie patinka – jie kaip gyvenimas. Už kiekvieną klaidą turi skaudžiai sumokėti. Kaip aš sakau: „Instant karma.“ Labai gerai moko gyventi, turi visada galvoti, greitai, ryžtingai veikti. Jeigu tik užsistovėsi – vėl „instant karma“. Yra posakis toks apie verslą: „Kol tu galvoji – kažkas daro.“ Čia tinka viskam – ir gyvenimui, ir mūsų sportui. Turi nuolat judėti, niekada negali sustoti.
Kiek esu pastebėjęs Lietuvoje: kuo mažesnė organizacija – tuo daugiau priešiškumo. Jeigu mes „Spartoje“ darome seminarą, kiti iš principo neatvyksta, nes seminaras vyksta „Spartoje“. Visa energija nukreipiama tik į savo bendruomenę.
Aš pradėjau kilti tik tada, kai atsivėriau. Pakeičiau vieną, kitą, trečią klubą. Atsivėriau ir pradėjau semtis patirties iš visų. Juk mes labai maža šalis, sportininkų, trenerių, žinių yra nedaug. Patirties irgi nedaug. Reikia semtis patirties iš visų, o jie užsidarę savyje. Būtent todėl ir esu dabar pasauliniame lygyje.
Galiu patarti ir treneriams: reikia skatinti kitiems padėti, neužsidaryti savo rate, skatinti pagalbą vienas kitam. Padėdami vieni kitiems savo kelią eiti galime daug lengviau, lengviau pasiekti savo tikslus. Pagalba vienas kitam gali būti didžiausia dovana ir paskatinimas būti geru žmogumi.
