Sportas

2019.06.13 07:40

Gudri Serbijos futbolo rinktinės taktika – kaip lietuviai kentėjo nuo varžovų sumanymų Belgrade

Aivaras Dočkus, LRT.lt2019.06.13 07:40

Pirmadienį 2020 m. Europos futbolo čempionato atrankos turnyro rungtynėse Serbijoje skaudų pralaimėjimą (1:4) patyrusi Lietuvos rinktinė šeimininkų futbolininkams tapo lengvai išgliaudytu riešutu. LRT RADIJO žurnalistas Aivardas Dočkus po kaulelį išnarstė taktines serbų rinktinės vingrybes, kuriomis lietuvių varžovai jau pirmajam kėlinyje visiškai dominavo rungtynėse su mūsų šalies futbolininkais.

Kaip sakydavo mano neprilygstamasis literatūros mokytojas – rizikuoju būti nepopuliarus, bet po atidesnės analizės išlindo kiek kitokios liūdnai pagarsėjusio pirmojo Lietuvos futbolo rinktinės kėlinio su Serbija (0:3, bendras rezultatas 1:4) atodangos.

Kodėl mūsiškiai subyrėjo per 15 -os minučių atkarpą?

Kalbėti, jog serbai lietuvius sudaužė vaikščiodami tarp suakmenėjusios arba sumedėjusios mūsų penkių gynėjų linijos, yra totalinis emocinių skiedalų šedevras. Pirmasis įvartis krito po intensyvaus spaudimo ir 11 perdavimų. Antrasis įvartis, išbraukus vieną mūsiškų lietimą bandant perimti kamuolį, buvo sukurtas po 27 perdavimų, o poziciniame puolime, po 13 perdavimų ir mūsų žaidėjo įsiterpimo, sudalyvavo visa Serbijos rinktinė, išskyrus vartininką. Toje atakoje, kaip ir visą pirmąjį kėlinį – serbų pozicinis judėjimas su kamuoliu ir be kamuolio, buvo pavyzdingai fenomenalus.

Klaidingas sulėtinto kino įspūdis galėjo susidaryti ir dėl to, jog beveik visas veiksmas vyko, žvelgiant iš serbų perspektyvos – antrajame ir trečiajame aikštės trečdaliuose. Serbijos futbolininkai manevravo mažoje erdvėje, ieškodami sprendimų, kaip pralaužti mūsų gilią gynybą 5-4-1, kuri, kai kuriose atkarpose transformuodavosi į 5-3-2 arba 5-2-3, o vietomis, į kairįjį kraštą atsitraukus Karoliui Laukžemiui, virsdavo retai šiuolaikiniame futbole aptinkamomis sistemomis 6-2-2 arba 6-3-1.

Akivaizdu, jog daug kritikuotas dėl kūrybiškumo stokos ir neišvaizdaus rinktinės žaidimo braižo, Serbijos komandos strategas Mladenas Krstajičius drąstiškai ėmėsi keisti ekipos veidą ir permainos toli gražu – ne kosmetinės. Anksčiau akcentavęs patikimumą ir rėmęsis saugikliais – „visi savo komfortabiliausiose pozicijose“, serbų vyriausiasis treneris ryžosi lanksčios taktikos eksperimentams, kurių pirmąjį – Ukraina ne tik aplamdė, bet ir triuškinamai sulankstė 5:0. Tą skaudų pralaimėjimą M. Krstajičius „sugėrė“ kaip neišvengiamą evoliucijos turbulenciją. 
Vaikščiodamas plonu galimo atleidimo iš pareigų ledu, Lietuvos rinktinei jis surengė pragarišką Valpurgijos futbolo puotą. Arba, jeigu be skambių palyginimų – tiesiog atskleidė savo komandos atakuojantį potencialą.

Įtariu, jog žinodamas apie visas mūsų rinktinės traumas ir geltonas korteles, Serbijos strategas nuspėjo lietuvių sumanymą žaisti penkių gynėjų linija. Jis surezgė ekstremaliai atakuojantį planą, sukėlusį lietuviams aibę pozicinių problemų.

M. Krstajičius grįžo prie keturių gynėjų linijos, tačiau iki pirmojo įvarčio sau įprastą sistemą 4-2-3-1 interpretavo kaip į puolimą agresyviai orientuotą schemą 4-1-3-2: atraminę zoną prižiūrėjo vienintelis Nemanja Maksimovičius, o Walterio Mazzario treniruojamame „Torino“ klube vis daugiau atakuojančio saugo savybių įgyjantis Saša Lukičius žaidė labiau dešinėje, į 10-ojo numerio poziciją išvesdamas Dušaną Tadičių. Kairįjį viršutino saugų trejeto kraštą užėmė Filipas Kostičius, kartais pacentruodavęs į puserdvę, tačiau į baudos aikštelę beveik neįsiveržinėjęs.

Puolėjų poroje Aleksandaras Mitrovičius turėjo būti pagrindiniu, o truputėlį dešiniau judėjęs Luka Jovičius – antruoju, tačiau dažnai jie intuityviai apsikeisdavo pareigomis, taip trikdydami mūsų gynėjus.

Sistema 4-1-3-2 išsiskiria tuo, jog atakos ir gynybos fazėse tolygiai veikia po 5 žaidėjus. Jei šiame išsidėstyme žaidėjai sutartinai gerai juda, jis efektyviai padeda užvaldyti aikštės vidurį, progresyviai kontroliuoti kamuolį, o taip pat labai labai tinka vidutiniam bei aukštam spaudimui.

Susidūrus su gilia gynyba ir pakėlus į viršų krašto gynėjus, atakuojančioje kompanijoje jau yra 7 figūros. Penkių gynėjų barikada nebetenka kiekybinio pranašumo, jei kamuolys atsiduria tarp linijų. Be to, ši sistema labai lengvai transformuojasi į tą pačią 4-2-3-1 (S. Lukičiui sudarius dviejų gynybinių saugų ašį su N. Maksimovičiumi, o L. Jovičiui arba A. Mitrovičiui nusileidus į tarpinę antrojo puolėjo ir atakuojančio saugo poziciją), 4-4-1-1 (S. Lukičiui tapus standartiniu krašto saugu), ar net 4-4-2 deimantą 4-1-2-1-2 (susiaurinant išsidėstymą, labai aiškiai pasiskirsčius užduotimis ir siekiant visiškai dominuoti aikštės viduryje). Kai reikia labiau pasiginti, galima pereiti ir prie saugesnės schemos 4-3-1-2, su vieninteliu D. Tadičiumi po puolėjais. 

Serbai epizodiškai jau per pirmąsias 20 minučių išbandė visas šias rokiruotes. O po pirmojo įvarčio savo žaidimą ėmė modeliuoti arčiau išsidėstymo 4-2-3-1, bet vis tiek – su didžiulėmis improvizacijomis schemos 4-1-3-2 tematika. Visą šį lankstumą nulėmė fantastiškas Serbijos rinktinės žaidėjų universalumas.

Nominaliai – serbai žaidė dviem puolėjais (L. Jovičius ir A. Mitrovičius). Schematiškai – vienu (L. Jovičius arba A. Mitrovičius arba D. Tadičius). Realiai – visai trimis. 

S. Lukičiaus ir D. Tadičiaus judėjimo žemėlapis nurauna žandikaulį. Pirmasis uždengė 6, 8, 7, 11 pozicijas, protarpiais įsibraudamas ir į 10–ąją. Antrasis – 8, 9, 10, 11 ir kažkiek 7–osios. 
A. Mitrovičius ir L. Jovičius periodiškai atsitraukdavo į saugų grandį, kad ištrauktų iš baudos aikštelės mūsų gynėjus, priimtų kamuolį ir atvertų laisvą koridorių įbėgantiems komandos draugams. 

Visas šis organizuotas chaosas jau nuo pirmųjų minučių smarkiai klibino Lietuvos rinktinės gilios gynybos pamatus. Sunkiai sekėsi nuspėti kaip konkrečioje situacijoje cirkuliuos serbų perdavimų grandinė, kuris žaidėjas kur išnirs ir su kuriuo kombinuos, ieškodamas atsidengimo paskutiniame trečdalyje. Tik viena iš variacijų – A. Mitrovičius nusileidžia žemyn, į 9 – ąją poziciją įleisdamas D. Tadičių, šalia jo iš dešinės iššoka S. Jovičius, o į jo paliktą kraštą persikelia S. Lukičius.

Vienintelis atakuojančiojo penketo narys, daugiau – mažiau laikęsis standartinių savo pozicijos žaidėjo funkcijų, buvo kairysis krašto saugas F. Kostičius. Bet jo aktyvūs veiksmai sukūrė dvi pavojingas progas įvarčiui.

Be jokios abejonės, išsidėstymas 4-1-3-2 yra labai pavojingas ir pačiai atakuojančiai komandai. Abejose zonose už vienintelio atraminio saugo N. Maksimovičiaus atsiveria tuščios erdvės varžovų kontratakoms. M. Krstajičius tai išsprendė į šiuos atsivėrusius plotus deleguodamas abu vidurio gynėjus – Urošą Spajičių ir Nikolą Milenkovičių. Visi jų pagrindiniai veiksmai pirmajame kėlinyje, buvo laimėtos dvikovos...už savo baudos aikštelės ribų, neleidžiant lietuviams priartėti prie vartų. 

Perpratę mūsiškių kėslus, serbai palaipsniui ėmė žaisti vis aukštesne gynybos linija ir taikyti vis aukštesnį spaudimą.

Kitos prevencinės priemonės, užkirtusios kelią Lietuvos rinktinės kontratakoms – labai tikslus atkarpinis serbų spaudimas, pirmiausia nutaikytas į mūsų krašto gynėjus ir vidurio saugus bei M. Krstajičiaus nurodymai savo krašto gynėjams be reikalo nepalikinėti savo pozicijų ir atakoje apsiriboti skersavimais, nesistengiant tolimais reidais nudygsniuoti šoninę liniją. Spaudimas vertė lietuvius išmušinėti kamuolius į priekį, tikintis ten tykančių krašto saugų – Arvydo Novikovo ir Fedoro Černycho, bet juos akylai prižiūrėjo serbų krašto gynėjai.
Pasitaikė situacijų, kuriose spaudimo išpildyme dalyvavo net penki Serbijos žaidėjai. Du spaudė mūsų futbolininką su kamuoliu, o trys – užvėrinėjo galimas perdavimo linijas. Didžiausiu spaudimo taikiniu tapo mažiausiai patyręs – Domantas Šimkus. 
Pirmuoju įvarčiu pasibaigusi pozicinė ataka prasidėjo nuo serbų spaudimo – N. Maksimovičius išdygo prie akimirką sudvejojusio D. Šimkaus ir atėmė kamuolį.

Tiesą pasakius, Lietuvos rinktinės penkių dėmenų gynyba nebuvo jau tokia gili. Galbūt turėjo, bet pavyko tik pusiau gili. Tarp vidutinės ir gilios. Priešininkai sumaniai neleido jai tapti tokia, kokios tikriausiai siekė Valdas Urbonas. Viskas dėl superišmanaus A. Mitrovičiaus ir L. Jovičiaus pozicijų pasirinkimo. Jie smarkiai paeiliui arba kartu leidosi žemyn, ištraukdami visą mūsų gynybos liniją iš baudos aikštelės. O tada laukė S. Lukičiaus perdavimo tarp linijų ir iš karto poros komandos draugų įkirtimų už lietuvių nugarų. Vos kažkuriam priėmus kamuolį, kiti trys – keturi pradėdavo sinchronišką judėjimą į priekį. Įdomiausia tai, jog Serbijos futbolininkai beveik nedriblingavo ir nesistengė įveikti mūsiškių dvikovose 1 prieš 1. Viskas prasidėdavo ilga trumpų perdavimų serija, laukiant, kol vienas arba du žaidėjai atsidurs tinkamoje pozicijoje, iš kurios vienu – dviem lietimais arba kombinacija „1,2“ (kitaip vadinama – sienele) galima prasibrauti į palankų atakos užbaigimo plotą.

Žinoma, dalį pirmojo įvarčio kaltės lengviausia peradresuoti vidurio gynėjui Algiui Jankauskui, pabandžiusiam perimti A. Mitrovičiui siųstą kamuolį „iš priekio“, bet mano manymu, tai – kolektyvinė klaida. Tokiose situacijose - A. Jankausko išbėgimas iš linijos, reaguojant į kamuolio judėjimą, turėtų būti pasaugotas šalia esančių žaidėjų. Kažkuris automatiškai užima jo paliktą vietą – ir A. Mitrovičiaus įsiveržimo grėsmė likviduojama bent jau kiekybiškai.

Antruoju įvarčiu pasibaigusi tobula Serbijos pozicinė ataka prasidėjo nuo dar vienos puikiai suderintos spaudimo struktūros – dešiniajame krašte spaudžiamas trijų oponentų – N. Milenkovičiaus, N. Maksimovičiaus ir F. Kostičiaus, kamuolį prarado A. Novikovas. Toliau – absoliuti vadovėlinė klasika, kurioje buvo ir atakos krypties pakeitimas, ir D. Tadičius su L. Jovičiumi – vidurio saugų pozicijose, ir pora „1,2“ epizodų, ir gudrus kamuolio praleidimas, ir juvelyrinis rėžiantis perdavimas, ir šaltakraujiškas užbaigimas. Vienu metu – ir susižavėjimas serbų veiksmais, ir apmaudas, jog niekas iš mūsiškių nesuardė šios ilgos veiksmų grandinės. Neįtikėtinai darniais ir greitais priešininkų sprendimais bei išradingu judėjimu pozicijose šeši lietuvių žaidėjai paskutinėje serbų puolimo stadijoje buvo suraikyti į tris padrikas linijas.

Kažkokios vienos grubios klaidos, ginantis nuo šios daugiau negu minutę trukusios atakos, V. Urbono auklėtiniai nepadarė. Serbai labai gerai reagavo į vienas kito atsidengimus, pademonstravo įspūdingus technikos įgūdžius mažame aikštės plote prieš gana kompaktiškai išsirikiavusią gynybą, išblaškydami ją pozicijų keitimu ir nestandartiniais sprendimais. Galbūt kažkur buvo galima agresyviai palikti gynybos struktūrą ir perimti kamuolį, tačiau prisiminimai apie tai, kuo baigėsi toks A. Jankausko epizodas, mūsų žaidėjų galvose dar buvo švieži. Pagaliau – bet koks vientisos gilios gynybos formos suardymas yra potenciali grėsmė.

Kas man paliko dar didesnį įspūdį – Serbijos rinktinė šioje pozicinėje atakoje, kaip ir daugelyje kitų, visada buvo įjungusi budintį spaudimo režimą ir pasirengusi kovai dėl antrojo kamuolio bei antrojo atakos tempo. Daugelis serbų savo klubuose buvo priversti tapti spaudimo mašinomis.

Trečiasis įvartis – grynų gryniausia spaudimo pasekmė savo atviriausia forma. Ir pavykęs varžovų planas priblokšti mus neatsipeikėjusius po antrojo įvarčio. Markus Palionis perduoda kamuolį į kairijį kraštą V. Andriuškevičiui. Prie jo – ties šonine linija pribėga du priešininkai, dar du – užkerta galimas horizontalių perdavimų kryptis ir išprovokuoja Vytą kamuolį pasiųsti F. Černychui. Jis atsiduria keturių serbų „dėžutėje“ ir neatsargiai perduoda kamuolį atgal. O ten – akademiškai tiksliai spurtavo tokį scenarijų nuspėjęs L. Jovičius. Viską, ką galėjo padaryti M. Palionis – pabandyti blokuoti smūgį, rizikingai krisdamas po kojomis. Nepabandė. Žaidimas baigtas.

Grįžtant į šio įvarčio užuomazgas, verta prisiminti tą akimirką, kai kamuolį priėmė V. Andriuškevičius. Jei tarp serbų gynėjų toli priekyje atsidūręs Karolis Laukžemis būtų atsidengęs ir pasisiūlęs perdavimui, pavojaus židinys būtų likviduotas.

Trečiojo įvarčio situacija verčia pasvarstyti apie bėdų duetą, išsiritusį iš to paties futbolo elemento – spaudimo. Mūsiškiai Serbijos rinktinės žaidėjams pirmajame kėlinyje netaikė jokio spaudimo. Tik kelias imitacijų imitacijas. Įžaidinėkit kamuolį – kaip norit ir kiek norit, jokių kliūčių. Varžovai, nešvaistydami energijos, ramiai galėjo ruoštis pozicinei atakai, tarsi tai būtų rankinio, o ne futbolo rungtynės. Kaip parodė antrasis kėlinys, nedidele išeitimi gali būti ir vidutinis spaudimas. 

Pirmojo kėlinio viduryje, dar iki antrojo įvarčio, supratus, kaip spyruokliuoja Serbijos pozicinis puolimas, buvo galima išmėginti kad ir asmeninį spaudimą aktyviausiai atakos arterijomis kamuolio kryptis varinėjusiam S. Lukičiui.

Antroji šio bėdų dueto pusė – išėjimas arba išsilaisvinimas iš spaudimo. Čia taip pat būtini savalaikio atsidengimo paruoštukai treniruotėse. Kitaip – nulis žaidimo tranzicijose, kaip ir nutiko tame nelemtame pirmajame kėlinyje. 
Jokio išėjimo į atakas išsidėstymu 3-4-3, kuriuo staigiame perėjime į puolimą gali virsti sistema 4-5-1.
V. Slivka ir D. Šimkus – spaudimu ir taktinės sistemos 5-4-1 ypatumais atkirsti nuo F. Černycho ir A. Novikovo, o pastarieji – nuo K. Laukžemio.

Šoktelėsiu į Lietuvos jaunimo rinktinės kontrolinį mačą su latviais, kurį mūsų jaunieji talentai Klaipėdoje pralaimėjo 0:2. Visas skirtumas tarp komandų – lietuvių nesugebėjimais išsilaisvinti nuo spaudimo. Tik tiek. Ir kartu – labai daug. Praraja, virstanti nebūtinais įvarčiais.

Savaime suprantama, jog subyrėjimo Serbijoje per 35–ias minutes priežasčių galima surašyti visą kompleksinį komplektą. Tam pačiam spaudimui taktinė sistema 5-4-1 yra neparanki, nes ji dviem linijomis užrakina devynis žaidėjus kompaktiškoje gilioje gynyboje, kolektyviškai judančioje pagal kamuolio trajektoriją. Po vieno impulsyvaus veiksmo iš karto atsiveria pavojingi tarpai.

Traumų ir kortelių išretintoje rinktinėje – vidurio saugų pora – D. Šimkus ir V. Slivka – priverstinė adaptacija, į kurią kritikos strėlių tikrai nenukreipsiu. Bet nepraleisiu progos pasikartoti, jog antruose dvigubų rungtynių mačuose Lietuvos rinktinė tradiciškai atrodo fiziškai ir psichologiškai išsekusi.

Tačiau lygiai taip pat pasikartosiu, jog Serbijos rinktinė mūsiškius nugalėjo ne vaikščiodama. Spaudimo sprintams, įkirtimo spurtams, pozicijų keitimui ir judėjimui be kamuolio serbai eikvojo labai daug jėgų. Kitas dalykas – svarbu ne nubėgtų kilometrų skaičius, o jų efektyvumas progresyvaus kamuolio judėjimo ir intensyvaus kryptingo darbo tranzicijose - grandinėje. Aukščiausios klasės komanda vienam kėliniui įjungė aukščiausią pavarą, kuriai nepriekaištingai veikti padėjo taikliai pasirinktas M. Krstajičiaus taktinis planas ir jo ryškūs išpildytojai, žaidžiantys aukščiausio kalibro klubuose.

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius