Sportas

2019.06.16 14:28

Michaelas Dunlopas: brolį, tėvą ir dėdę trasoje praradęs, bet sustoti nesirengiantis karys

LRT.lt2019.06.16 14:28

Tyliose kapinėse Šiaurės Airijoje greta vienas kito įrengti trys kapai, juos sieja ta pati pavardė – Dunlopai. Joey`us, Robertas ir Williamas – palaidoti vienas šalia kito, visi ta pačia maniera, visi žuvę ant dviejų ratų vydamiesi karjerą, kuri juos ir iškėlė, ir pražudė, rašo BBC.

Daugiau nei 40 metų dvi brolių kartos dominavo emocingame ir ekstremaliame motociklų sporto pasaulyje.

Pirmiausia buvo Joey`us ir Robertas, paskui du pastarojo sūnūs – Williamas ir Michaelas. Pastarasis vis dar lenktyniauja iki šiol.

Nepraėjus nė metams nuo to, kai vyresnysis jo brolis žuvo lenktynėse, M. Dunlopas vėl grįžo į Šiaurės Airijos kelius, pasikinkęs daugiau nei 70 tūkstančių svarų sterlingų kainavusį žvėrį, ir pasiekė didesnį nei 200 kilometrų per valandą greitį. Gali kilti klausimas – kodėl?

Kodėl M. Dunlopas, dėl motociklų praradęs tėvą, dėdę ir brolį, vis dar nenustoja lenktyniauti?

Tai buvo paskutinės minutės sprendimas.

2018-ųjų gegužę Michaelo brolis Williamas nusprendė pasitraukti iš vienerių lenktynių, nes norėjo daugiau laiko praleisti su savo gyvenimo partnere Janine, kuri laukėsi antrojo poros vaikelio ir turėjo rimtų sunkumų.

Ankstyvas birželis įprastai yra vienas užimčiausių laikotarpių lenktynininkų kalendoriuose, tačiau Williamas dėl savo sprendimo neabejojo – šeima turėjo būti aukščiau už viską.

Wiliamas jau kurį laiką sunkiai susikoncentruodavo sportui. Būtent dėl to, jog lenktyniaudamas 2008-aisiais žuvo jo tėvas Robertas. Žmonės kalbėjo, kad Williamas planavo baigti karjerą.

Tą savaitgalį vyras praleido ilsėdamasis su savo žmona ir dukrele Ella.

„Tai buvo tiesiog puikus savaitgalis, neįtikėtinai atpalaiduojantis, – sakė lenktynininko žmona Janine. – Buvo labai puiku praleisti laiką kartu su savo šeima.

Kai Williamas pasakė, jog kitą savaitgalį grįžta į trasą, aš dėl to per daug nesukau galvos ir nesijaudinau. Dėl mano nėštumo viskas taip pat buvo gerai, o lenktynių rytą jis atrodė pasiruošęs.“

Tačiau tada nutiko tai, kas nutiko.

W. Dunlopas žuvo avarijoje lenktynių „Skerries 100“ metu visai netoli Dublino, būdamas 32-ejų metų amžiaus. Technikos nesklandumai nulėmė tai, kad alyva pradėjo tekėti ant galinio motociklo rato. Lenktynininkas po slydimo buvo nublokštas nuo motociklo ir žuvo vietoje.

Savo tėvo taip ir neišvydo po poros mėnesių gimusi Williamo ir Janine dukra Willa.

„Jis buvo tiesiog puikus ir natūralus lenktynininkas, tačiau, patikėkite manimi, jis buvo ir nerealus tėvas, – kalbėjo vyro netekusi Janine. – Buvimas tėčiu padėjo Williamui susidoroti su savo paties tėvo netektimi.

Lenktynės Williamo gyvenime atsirado anksčiau negu mes. Žmonės sakė, kad jis buvo toks profesionalas, kad atrodė, jog viskas jam pavyksta be jokių pastangų. Tad aš įsivaizduoju, kad mintis baigti karjerą ir viską atiduoti jam būtų buvusi labai sunkus sprendimas. Tačiau tada, kai jis pirmą kartą tapo tėvu, pamačiau jo asmenybės pasikeitimų.“

Asmenybės, kuriai formuotis padėjo ir dėdė Joey`us.

Joey`us Dunlopas, Williamo ir Michaelo dėdė, išlieka sėkmingiausias visų laikų „Isle of Man TT“ lenktynių dalyvis, iškovojęs 26 pergales. Trečias šiame sąraše (su 18 laimėjimų) yra jo sūnėnas Michaelas, kuris tris kartus triumfavo pernai. Dunlopų pavardė niekada nėra toli nuo favoritų statuso tokiose lenktynėse.

Nenuginčijama lenktynių žvaigždė J. Dunlopas garsėjo ne tik savo pasiekimais trasoje, bet ir kita veikla – jis mėgdavo prisikrauti savo autobusiuką maisto, antklodžių atsargų ir vykti į našlaičių namus tokiuose kraštuose, kaip Rumunija ar Bosnija ir Hercegovina, už tai jis susilaukė ir ne vieno apdovanojimo, nepaisant to, kad viską darė tyliai ir be didelių fanfarų.

Tačiau viskas baigėsi 2000-ųjų liepos pradžioje Estijoje, kai lenktynių metu jo vairuojamas motociklas rėžėsi į medžius pilant stipriam lietui. Lenktynininkas, tuo metu buvęs 48-erių, žuvo vietoje.

Nepaisant to, kad už kai kuriuos savo varžovus buvo dvigubai vyresnis, J. Dunlopas neretai nušluostydavo jiems nosį. Negana to, jis taip pat buvo neįtikėtinai paprastas žmogus – naktį prieš paskutines gyvenimo lenktynes jis praleido savo autobusiuke susirangęs ant priekinių sėdynių, o ne prabangiuose viešbučio apartamentuose.

Į lenktynių legendos laidotuves susirinko daugiau nei 50 tūkstančių žmonių iš Šiaurės Airijos, Australijos, Japonijos ir net Pietų Afrikos. Žmonių buvo tiek daug, jog karsto nešėjai užtruko ilgiau nei valandą, kol įveikė kiek didesnį nei pusantro kilometro atstumą.

J. Dunlopą palaidojo kunigas Johnas Kirkpatrickas. Tuo metu jis dar nežinojo, jog po kelerių metų laidos ir jo brolį Robertą, o dar vėliau – ir Roberto sūnų Williamą. Trejos laidotuvės tose pačiose kapinėse, visos trejos – prižiūrimos to paties žmogaus.

Pats J. Kirkpatrickas yra ilgametis motociklų sporto fanas, augęs ir palaikęs Joey`ų lenktynėse, kol 1987-aisiais nusprendė tapti vietinės bažnyčios pastoriumi.

„Kai esi motociklų sporte, gyvenimo ir mirties santykis labai persipina, jis yra labai realus. Kiekvienas tame sporte turi ten žuvusių draugų. Vien mes esame palaidoję 30 avarijose žuvusių lenktynininkų.

Tiesiog pagalvokite apie tai. Jauni vaikinai, staigios mirtys, daugybė klausimų, – sakė J. Kirkpatrickas. – Visą gyvenimą tikėjausi, kad niekada neturėsiu būti atsakingas už J. Dunlopo laidotuves, tačiau dabar jau esu palaidojęs tris tos pačios šeimos lenktynininkus. Tiesiog esu susitaikęs su tuo, jog nutinka tai, kas turi nutikti.“

Robertas Dunlopas, jaunesnysis Joey brolis, buvo daug charizmatiškesnė asmenybė, sugebėjusi pritraukti visus aplinkinius.

Būdamas pačiame jėgų žydėjime, 1994-aisiais lenktynėse jis patyrė žiaurių sužalojimų, padariusių įtaką tolimesnei jo karjerai, kai, skriejant didžiuliu greičiu, sprogo galinė jo motociklo padanga.

Jam buvo sužalota dešinė ranka ir koja, o gydytojai lenktynininką informavo, jog jo karjera turėtų būti baigta.

Paneigdamas visas daktarų prognozes jis grįžo, tiesa, lenktyniavo su mažiau galingais motociklais. Net negalėdamas gerai valdyti vienos rankos ir kojos, R. Dunlopas adaptavo savo motociklą taip, kad vėl galėtų grįžti į lenktynes.

Gydydamasis skaudžias traumas, o netrukus ir netekęs vyresniojo brolio, R. Dunlopas savo aistrą motociklams perdavė sūnums Williamui ir Michaelui.

2008-aisiais „North West 2000” lenktynėse prie starto linijos vienoje motociklų klasėje buvo pasirengę stoti visi trys Dunlopai – Robertas ir jo sūnūs Williamas ir Michaelas.

Prieš lenktynes vyko bandomieji važiavimai, o lemiamą iš jų stebėjo ir jau minėtas kunigas J. Kirkpatrickas.

„Robertas prieš važiavimą sėdėjo antroje eilėje, visą laiką nenumaldomai juokėsi ir šypsojosi, atsimenu tai tarsi vakar, – sakė kunigas. – Vėliau atsimeni ir kitus dalykus: kad bandomieji važiavimai vyko vėliau nei įprasta, vakaras buvo vėsus.

Žmonės kalba, kad vienoje ar kitoje situacijoje buvo galima pasielgti kitaip, tačiau nuo starto linijos iki tragedijos vietos buvo vos kelios minutės, viskas buvo transliuojama didžiajame ekrane.“

Važiavimo metu R. Dunlopas nesuvaldė savo motociklo ir, skriedamas didžiuliu greičiu, buvo nublokštas nuo motociklo į kito lenktynininko kelią. Medikai ligoninėje dar bandė išgelbėti jam gyvybę, tačiau to padaryti nepavyko ir vyras netrukus mirė. Mirė panašaus amžiaus kaip ir jo brolis, būdamas 47-erių.

Robertas sugebėjo grįžti į lenktynes po brolio mirties, tačiau, kaip parodė vėlesnė istorija, tai dar nebuvo įspūdingiausias įrašas spalvingoje Dunlopų istorijoje.

Kol Dunlopų namuose, praėjus vos kelioms valandoms po tragiškų naujienų paskelbimo, rinkosi Roberto artimieji ir draugai, Williamas ir Michaelas jau plušėjo garažuose ir ruošė savo motociklus jau kitą dieną turėjusioms vykti lenktynėms.

Organizatoriai bandė juos sustabdyti, tiek dėl pačių lenktynininkų, tiek dėl jų varžovų saugumo. Tačiau jie su tuo nesutiko. Negana to, Michaelas tas lenktynes netgi laimėjo.

„Tai buvo ne lenktynės, tai buvo kažkas daugiau. Visi jiems sakė, jog nereikėtų to daryti, aš Michaelui sakiau, kad jis turėtų pagalvoti apie savo mamą, apie tai, ką ji buvo patyrusi, – sakė J. Kirkpatrickas. – Tada jis laimėjo ir iškart grįžo namo. Jokių šventimų, jokių emocijų. Kaip tai paaiškinti? Sportininkai savo pagarbą parodo labai skirtingai. Kai kurie galbūt negalėtų tokių emocijų susieti su pergale. Aš į tai žvelgiu ir matau, kad būtent toks yra jo pasirinkimas.“

Sporte, kurį taip myli, Michaelas prarado brolį, tėvą ir dėdę, tačiau dabar jis kelia kartelę aukščiau, negu ji buvo pakelta bet kada anksčiau.

Michaelas dabar vėl pradeda lenktyniauti bei siekia pagerinti 26 dėdės Joey`aus pergalių rekordą. Šiuo metu jo sąskaitoje yra 18, tačiau lenktynininkui dar tik 30 metų. Būdamas tokio amžiaus, Joey`us savo sąskaitoje turėjo vos vieną laimėtojo titulą.

Po brolio mirties Michaelas ant motociklo sėdo vos vieną kartą, tačiau daugiau užsiėmė kitomis veiklomis, padėjo draugams įrengti veterinarijos kliniką ir renovuoti restoraną Portstiuarto mieste.

Lenktynininkas taip pat viešai nekalba apie savo brolio netektį, ir, turbūt, dėl to jo kaltinti negalima.

„Su tuo aš tvarkausi asmeniškai. Lenktynės visada buvo mano gyvenime, motociklai yra tai, prie ko esu įpratęs. Esu pasiruošęs lenktyniauti toliau“, – sakė M. Dunlopas.

Jis daug mieliau kalba apie Dunlopų dinastiją lenktynėse apskritai.

„Mano tėtis ir dėdė sukūrė šį vardą, jis dabar žinomas visame pasaulyje. Daug žmonių gali būti garsūs savo mieste ar šalyje, tačiau savo artimųjų atributikos mačiau Honkonge, Australijoje ar Naujojoje Zelandijoje. Sugrįžęs bandysiu vėl grąžinti vardą ten, kur jis turi būti, pačiame viršuje“, – kalbėjo M. Dunlopas.

Visi vyrai ir moterys, užsiimantys šiuo sportu, turėtų būti laikomi didvyriais. Tačiau visada bus tik viena tikra pirmoji lenktynininkų šeima – Dunlopai.

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius